Šeštadienį publikai atveriamas vienas svarbiausių pasaulinės šiuolaikinio meno scenos renginių – Venecijos meno bienalė, kurioje visas pasaulis varžosi dėl geriausio menininko ir geriausio nacionalinio paviljono apdovanojimų – Auksinių liūtų.
Praėjusioje bienalėje (2019 m.) Lietuvos paviljone pristatytas performansas „Saulė ir jūra“ pelnė šį garbingąjį apdovanojimą. Šiemet Venecijoje lankytojų laukia 38 metų menininko R.Narkaus projektas „Gut Feeling“ („Nuojauta“).
Menininkas Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijos meno bakalauro bei magistro studijas, vėliau tęsė studijas Sandberg institute Amsterdame. 2014 m. Lietuvos kultūros ministerija R. Narkų apdovanojo Jaunojo menininko prizu už reikšmingus pasiekimus vizualiųjų menų srityje. Jis yra eksperimentinės inžinerijos stovyklos “eeKūlgrinda” organizatorius, „Autarkia“ menininkų dienos centro steigėjas bei patafizinio instituto Vilniuje įkūrėjas.
Lietuvio kūrinys įsilieja į miesto gyvenimą Venecijos Kastelo (Castello) rajone, atnaujintose buvusios skalbyklos ir kepyklos patalpose. Čia iki bienalės pabaigos lapkričio 27 d. veiks siurrealistinis jūržolių gamybos kooperatyvas. Bet ir tuomet durys neužsivers – erdvė, kurią įsigijo lietuviai meno mecenatai, bus skirta nekomercinėms meno veikloms.
„Paviljoną pradėjome kurti kiek atslūgus pirmajai koronaviruso bangai, o jo atidarymui ruošėmės siaubingo ir nepateisinamo Rusijos vykdomo karo Ukrainoje akivaizdoje. Šių sukrečiančių įvykių kontekste dar svarbiau mąstyti apie tai, kaip mes galime tvariau gyventi ir dirbti. Ir kaip artimiausia aplinka – joje esančios ne tik žmogiškos, bet ir kitos gyvybės formos gali mums padėti,“ – sakė Lietuvos paviljono kuratorė Neringa Bumblienė. Lietuvos paviljono organizatorius – Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) Vilniuje.
– Lietuvos paviljonas Venecijoje buvo sumanytas kaip meno kūrinių ekspozicija ir kaip bendravimo erdvė ne tik bienalės lankytojams, bet ir Venecijos gyventojams. Ar pandemijos nukamuoti italai palaikė jūsų sumanymą? – paklausiau menininko R.Narkaus.
– Italai ypač stipriai nukentėjo nuo pandemijos, todėl čia kaukių dėvėjimas ir pandeminių taisyklių laikymasis griežtas. Bet man atrodo, kad tokie ekstremalūs išbandymai suartina žmones.
Tas rajonas, kuriame dirbame, turi savo istoriją, susijusią ir su didžiaisiais marais, kurie dar gyvi Venecijos žmonių atmintyje. Iš jų pasakojimų sužinojome, kad daug čia esančių namų yra tiesiogiai susiję su maro metais.
Kai įsikuriame šalia, tampame kaimynais. Vietiniai žmonės džiaugiasi mūsų atvykimu. Vėl atvėrus ilgą laiką užrakintas erdves vyksta visos gatvės atgimimas. Šios senos patalpos buvo uždarytos jau 20 ar 30 metų, o mes jas atgaivinome.
– Kodėl pasirinkote ne prabangius rūmus su vaizdu į kanalą, o kuklią skalbyklą ir kepyklą?
– Taip, mūsų paviljonas įsikūrė Kastelo rajone – galima sakyti, kad darbininkų kvartale. Tyčia pasirinkau ne rūmus, o buvusią skalbyklą ir kepyklą, nes norėjosi atsidurti arčiau žmonių, arčiau praeivių. Lietuvos paviljonas dabar veikia tarsi vartai – negali įžengti į šį rajoną nepraeidamas pro mūsų kooperatyvą.
Paviljonas užima dvi skirtingas erdves, yra du įėjimai iš skirtingų gatvelių, jose – kavinukės ir parduotuvėlės, su kuriomis bendradarbiaujame.
Žinoma, ilgalaikio bendravimo ir pasitikėjimo kūrimas nėra paprastas dalykas. Juk atvažiuojame ir bendraujame net nekalbėdami itališkai. Mes vis tiek esame ateiviai. Ir man tai įdomu. Juk menas taip pat yra ateivis kasdieniame gyvenime. Tiesa, Venecijoje jis labiau įprastas, bet vis tiek.
Ši Venecijos vieta jau tampa tradiciniu Lietuvos paviljonų rajonu, nes netoliese buvo ir pernai „Auksinį liūtą“ pelnęs mūsų paviljonas, ir Dariaus Mikšio „Balta užuolaida“. Mes gal kiek arčiau San Marco aikštės ir Didžiojo kanalo (Canalle Grande).
– Ar pavyko įtraukti į savo veiklą aplinkines gatveles? Gal gyventojams maloniau bendrauti su menininkais nei su turistais?
– Taip, apie tai irgi daug kalbamės su vietiniais. Apie skirtingą auditoriją, skirtingą publiką, kuri atvyksta į miestą. Apie vartotojišką požiūrį į keliavimą ir būtį. Todėl džiaugiuosi, kad mūsų buvimas čia tęsis ir po Venecijos bienalės uždarymo. Ši vieta gyvuos ir toliau.
– Lietuvos meno prekybos rūmai?
– Tiksliau, toks nuojautų, intuicijos institutas. Dar nenoriu pasakoti, kas tai bus, dabar svarbiausia – Venecijos bienalės projektas.
– Šių metų Venecijos projektas ilgai buvo apgaubtas paslapties šydu. Ar tai instaliacija? Ar kūrybinės dirbtuvės? Ar tyrimų erdvė?
– Paviljonas padalintas į dvi dalis. Viena – gamybinė, kita – vieša susitikimų erdvė. Visa instaliacija tam tikrais rakursais primena siurrealistinę gamyklos ar laboratorijos erdvę. Tai skulptūrinė, interaktyvi instaliacija, kurios estetika – nuo iracionalios iki visai paprastos – „pasidaryk pats“, nuo technologinių dalykų iki korporatyvinių klausimų.
Ji sudaryta iš daugelio elementų, apnuoginančių svarbius procesus, – nuo mikrobiologinio lygmens iki žmogaus troškimų suvokimo, motyvacijos ir vertės kūrimo mechanizmų.
– Jei jau „pasidaryk pats“, gal lankytojai gali susikurti gėrimą iš jūržolių, kurių jūs pririnkote kanaluose?
– Taip, jūržolės. Labai daug paradoksų, vidinių prieštaravimų yra ir gyvenime, ir mano kūryboje. Tragikomedija yra toks žanras, kuris man patinka. Taigi nors mes dirbame su tokia labai daug žadančia šiuolaikinės maisto pramonės žaliava kaip jūržolės, kartu bandome pažvelgti į jas ir kaip į įdomią gyvybės formą, ir kaip į įspūdingą gamtos meno kūrinį.
Kažin ar verta bandyti gerti ką nors, kas pagaminta iš užterštų miesto kanalų augalų. Nors tiesa ir tai, kad jūržolių produktai dabar yra ant bangos, apie juos kalbama kaip apie panacėją. Manoma, kad jų vartojimas leis daugeliui žmonių gyventi ne tik sveikiau, bet ir ilgiau. O ir gamyba nebrangi, nes tai lengvai atsinaujinantys ištekliai.
Tačiau Venecijoje tos jūržolės yra įsibrovėliai kaip ir mes, kaip ir turistai. Tai neprašytas svečias, atkeliavęs iš Japonijos tanklaivių ir dėl globalios krovininio jūrų transporto sistemos. Tai invazinė rūšis, kuri išstumia ir keičia vietinę florą ir fauną.
– Venecijoje yra ir vietinių jūržolių, valgomųjų dumblių?
– Yra. Jos – kulinarinio paveldo dalis. Bet būtent „Wakame“ („Undaria pinnatifida“), apie kurią mes kalbame, yra atkeliavusi į Veneciją aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Ji čia įsitvirtino, nors iki šiol vyksta kova su vietine augalija.
Ją dažnai vadina kinine jūržole. Jos istorija – tarsi paralelė su pasakojimais, kaip užsienietiškas kapitalas skverbiasi į Venecijos gatveles, superka kavines, namus ir butus. Taip keičiasi ir pats Venecijos veidas, veikiamas tų nematomų jėgų.
– Jūs tas invazines jūržoles demaskuojate? Ištraukiate iš vandens ir rauginate? Tokia viena jūsų projekto dalių?
– Mes dirbame su fermentacijos guru Davidu Zilberiu – garsiu mokslininku, kulinaru, šefu, rašytoju. Fermentacija, arba mums labiau įprastas rauginimas, yra tai, ką darė mūsų tėvai ir seneliai. Šiuo metu pasaulyje tai madinga.
Kadangi mane tokios mados domina, kartu su D.Zilberiu pradėjome kurti naujus receptus, kurie tiktų jūržolėms. Kartu bandome išvesti naują rūšį bakterijų, kurios dalyvaudamos fermentacijos procesuose galbūt galėtų išvalyti iš jūržolių toksines medžiagas.
Bandau sujungti tokias nesujungiamas sritis kaip menas, mokslas, maisto technologijos ar mada tokiu principu, tarsi kurčiau muziką, kurioje skamba visai skirtingi pratimai, bet svarbiausia – jų derinys. Gal Lietuvos paviljonas bus ta vieta, kur galėsite gauti indą su visai nauja bakterijų šeima.
– Ar jas galima auginti ant palangės kaip legendinį arbatos grybą?
– Galbūt. Tai jau tolesnis kūrinio gyvenimas. „Gut Feeling“ – meno kūrinys, kuris tarsi ir neturi pabaigos. Jis kaip amžinasis variklis galės kurti naujas prasmes pasikeitus aplinkybėms, priklausomai nuo to, kieno rankose atsidurs.
– Ar sunku buvo prisikalbinti D.Zilberį? Juk jis turbūt suprato, kad jūsų kūrinys šiek tiek ironizuoja ir jo veiklą?
– Dėl ironijos – sudėtingas dalykas. Aš mėgstu pajuokauti, bet šis projektas nėra labai ironiškas. Galiu pasijuokti iš savęs, bet neturiu noro juoktis iš kitų.
Todėl man bendradarbiavimas – susitikimas su naujais žmonėmis, nežinomų sričių pažinimas – visuomet buvo labai svarbi ne tik kūrybos, bet ir pasaulio pažinimo dalis.
– Turbūt mėgstate rauginti agurkus?
– Ne, tikrai neturiu jokios aistros rauginimui. Tačiau nuo vaikystės domiuosi tuo, kas nematoma, taigi ir optika. Pirma didelė mano svajonė buvo mikroskopas. Labai ilgai jam taupiau, pagaliau atėjęs jo pirkti į „Vaikų pasaulį“ (pagrindinė vaikų prekių parduotuvė Vilniuje sovietmečiu. – Red.) supratau, kad pamečiau piniginę. Ji, matyt, įkrito į Neries upę nuo Žaliojo tilto.
Likau be mikroskopo. Bet nuo to laiko liko trauka prie mikrobų, mikroskopų, objektyvų. Norisi pamatyti tai, kas labai maža ir nematoma plika akimi. Tai man tarsi raktas, nes ir žvaigždės yra mikropasaulio dalis.
– Kaip su mikrobais susijęs projekto pavadinimas „Gut Fieling“ („Nuojauta“)?
– Turėjau omenyje to žodžių derinio prasmių žaismą keliomis kalbomis. Tarp „geros savijautos“ ir „drugelių pilve“. Mes visi tai patyrėme – jausmai atsiranda ne mintyse, juos pajuntame visu kūnu – taip pat ir pilvu, žarnomis, kuriose knibžda mikroorganizmai.
Svarbus tas suvokimas, kad žmogus yra namas gyvybei, o ne vienalytis organizmas. Mes esame sudaryti iš milijardų bakterijų, kurios dirba mūsų kūne ir taip pat gyvena savo gyvenimą. Todėl reikia rūpintis savo kūnu ne vien dėl savęs, bet ir dėl tų padarėlių.
Lietuviškai tas „Gut Feeling“ verčiamas kaip „Nuojauta“. Juk yra tokia prielaida, kad žmogaus bakterijos turi labai glaudų ryšį su jo smegenimis, todėl mes jaučiame labiau pilvu, o ne galva. Taigi manyje gyvena tam tikra šeima, kurios nariai yra mano patarėjai šiame projekte. Dažnai kyla klausimas, kaip mes priimame sprendimus, tad čia – vienas galimų atsakymų.
Lietuvis kuratorius ir V.Putino bendražygių dukros
59-ojoje Venecijos meno bienalėje Rusijos paviljono durys liko užrakintos, o netoliese budi ir apsaugininkas, turintis apsaugoti jį nuo galimų protestų. Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvos ir kelių kitų šalių nacionalinių paviljonų kuratoriai Venecijos bienalės rengėjams nusiuntė prašymus neleisti agresorei Rusijai dalyvauti šiame renginyje.
Tačiau po kelių dienų ir Rusijai atstovauti turėję menininkai K.Savčenkovas, A.Suchareva bei paviljono kuratorius lietuvių menotyrininkas R.Malašauskas paskelbė, kad Rusijai užpuolus Ukrainą atsisako dalyvauti bienalėje.
„Daugiau nėra ką pasakyti, nėra vietos menui, kai taikūs gyventojai žūsta nuo raketų ugnies, kai Ukrainos piliečiai slepiasi slėptuvėse ir kai protestuojančius Rusijos žmones priverčia tylėti. Kadangi aš gimęs Rusijoje, savo darbų Venecijos bienalėje nerodysiu“, – pranešė K.Savčenkovas.
R.Malašauskas pareiškė, kad atsistatydina iš Rusijos paviljono kuratoriaus pareigų, nes negali tęsti šio projekto dėl Rusijos karinės invazijos ir Ukrainos bombardavimo: „Šis karas yra politinis ir emociškai nepakeliamas. Kaip žinote, aš gimiau ir subrendau Lietuvoje tais laikais, kai ji buvo Sovietų Sąjungos dalis. Aš išgyvenau Sovietų Sąjungos žlugimą 1989 m., buvau to liudininkas ir džiaugiausi savo šalies laimėjimais. Mintis sugrįžti arba ateityje gyventi Rusijoje ar bet kurioje kitoje imperijoje man yra tiesiog nepakenčiama.“
Tuo pat metu paaiškėjo, kad Rusijos paviljono vadovybė – artimiausių Rusijos prezidento bendražygių dukros. Paviljono komisarė buvo A.Karnejeva – buvusio FST generolo N.Volobujevo, dabar didelio Rusijos gynybos rangovo („Rostec“ generalinio direktoriaus pavaduotojo. – Red.) ir „Smart Art“ bendraturčio dukra.
„Smart Art“ – bendrovė, kuriai pavesta dešimt metų vadovauti Rusijos paviljonui Venecijoje. Kita šios bendrovės bendraturtė yra J.Vinokurova, Rusijos užsienio reikalų ministro S.Lavrovo dukra.
