Tikrai galime didžiuotis, kad abejingų nepaliekančių kraštovaizdžio meno burtininkės M.Abakanowicz kūrinių yra ir Lietuvoje.
„Neatpažinto augimo erdvė“ – įspūdingas didelį kalvotą plotą užimantis kraštovaizdžio meno kūrinys – žavi ir nusimanančius apie meną, ir mažai jį pažįstančius, mažus vaikus ir suaugusius.
Neretai dar vadinamoms „velykiniais margučiais“, „dinozaurų kiaušiniais“ didžiulėms apsamanojusioms formoms M.Abakanowicz (1930–2017) atrado vietą miškingoje kalvotoje gamtinėje muziejaus po atviru dangumi Europos parko aplinkoje netoli Vilniaus.
Šio kūrinio vizija menininkei kilo tik atvykus į Lietuvą 1997 metais, vaikštant po Europos parką, tyrinėjant jo aplinką. Čia pirminę idėją sukurti parkui nedidelę skulptūrą greitai pakeitė kita – monumentalaus kūrinio, ypač tinkamo būtent šiai erdvei, – idėja.
Menininkė atrado vietą, kuri jai paliko įspūdį. Vietą, kuri nėra tiesiog „skulptūrų zoologijos sodas“, tačiau kur menas atranda organišką būvį su gamta.
„Tai miškas su visomis paslaptimis, kur kiekvienas medis skirtingas, kiekvienas turi savo charakterį. Ir staiga čia atsiranda akmenys, skulptūros... Jos ištirpsta gamtoje, susilydo su ja“, – kalbėjo menininkė.
Ji ir pati turėjusi viziją sukurti panašią erdvę Lenkijoje, kuri, deja, liko neįgyvendinta dėl biurokratinių kliūčių. Čia, Europos parke, M.Abakanowicz pajuto galinti „apgyvendinti“ ypatingą kūrinį.
Tikėjimas menu
„M.Abakanowicz yra lenkė, bet ji priklauso visam pasauliui“, – teigė garsus meno kritikas Michaelas Brensonas.
Iš tiesų, ja žavimasi visame pasaulyje. Kita vertus, ji nepriklauso niekam. Savo menu ji „perkuria“ pasaulį iš naujo, ir šis nuolatinis jos viduje degęs impulsas, siekis išreikšti, vidinę realybę paversti išorine tam tikra prasme buvo kūrėjos gyvenimo religija.
Sudėtinga menininkės istorija ilgainiui sugulė knygon „Tikėjimas menu“ („Faith in Art“).
„Keistos galios tvyrojo miškuose ir ežeruose, kurie priklausė mano tėvams“, – rašė menininkė.
Savo istoriją ji pradėjo kalbėdama apie mistiškas vaikystės patirtis, ją supusius žmonių saugomus mitus ir prietarus.
Vis dėlto būti tiesiog vaiku jai nebuvo lemta.
Karo nusinešta vaikystė
M.Abakanowicz gimė aristokratiškoje šeimoje. Jai buvo devyneri, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tarp jos knygoje „Tikėjimas menu“ aprašomų vaikystės prisiminimų – karo laikotarpio Lenkija.
Pavyzdžiui, 1942–ieji, kai Hitlerio karui su Rusija tebesitęsiant nešildomais vagonais į Vokietiją buvo vežami vaikai. Išlikę vaizdiniai – sušalę mėlynakiai šviesiaplaukiai vaikai, negyvi krintantys iš vagonų kareiviams duris atidarius. Sustingę ir kieti lyg skulptūros…
M.Abakanowicz buvo trylika, kai kartą į šeimos namus ėmė belstis girti vokiečių kareiviai. Mergaitės akyse nuskubėjusi durų atverti motina buvo pakirsta kareivių kulkų, kulkos nutraukė jos ranką per alkūnę, tada nukirto nuo peties, krauju pasruvo ir kita ranka. Motina tąkart išgyveno, tačiau liko suluošinta, be rankos.
14-metė Magdalena tapo karo pabėgėle, palikusia visam laikui namus. Paauglei teko pabūti karo ligoninių darbuotoja.
Vėliau mergina save atrado sporte, išsiskyrė kaip puiki bėgikė, kuri būtų galėjusi dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl savo šeimos ir praeities anuomet negalėjo gauti paso ir išvykti iš socialistinės Lenkijos Liaudies Respublikos.
Menininkės kelio pradžia – ilgametė akademikų kritika
Meno studijų metais M.Abakanowicz buvo ypač blogai vertinama dėstytojų. Ji ilgus metus kentė kritiką, tačiau užsispyrusi laikėsi savo ir nepasidavė tuometinių ją supusių akademikų reikalavimams.
Regis, šis užsispyrimas ir atkaklumas, nepaliaujamas judėjimas pirmyn išliekant ištikimai savo vidiniam balsui puikiai charakterizuoja menininkę. Tai jos išskirtinė stiprybė, juntama ir darbuose.
Baigiantis 7–ajam dešimtmečiui M.Abakanowicz galiausiai išvyko iš šalies, buvo pakviesta į JAV. Čia menininkė sulaukė staigios didžiulės šlovės.
Meno kūriniuose užgimstanti tikrovė
M.Abakanowicz kuriamas menas kelia įvairius įspūdžius. Kartais jis – kažkuo šiurpus ir lyg atpažįstamas, rodos, kelia neaiškų deja vu jausmą.
Kad ir garsieji „Abakanai“, pavadinti pagal menininkės pavardę, kuri, pasirodo liudija ryšius su senos mongolų totorių giminės vadų atšaka – Abaka-Khan.
M.Abakanowicz kraštovaizdžio meno kūriniai – lyg patyriminės, kontempliacijai skirtos erdvės. Menininkė sakė, kad „žmogaus požiūris į daiktus jį supančioje aplinkoje visiškai aklas, nes tai, ką iš anksto žinome apie daiktus, neleidžia mums jų išties matyti. Taip ir mano kūriniai turi begalę reikšmių, tačiau matomi kaip dekoracijos ar pritaikomi objektai“.
Žmonių figūras M.Abakanowicz ėmė kurti tik būdama 40 metų. Ji atrado, kad trūkstant kai kurių kūno dalių galima dar labiau pabrėžti, stipriau išreikšti likusias ir jose išlieka asmenybė.
„Veidas gali meluoti, kūnas – ne“, – sakė ji. Be to, veidas tarsi eliminuotų likusias kūno dalis.
M.Abakanowicz sukūrė apie du tūkstančius figūrų – stovinčių, sėdinčių, einančių, šokančių…
Ir visada ji kūrė taip, kaip jautė, kalbėjo apie tai, kas jautru, svarbu, skausminga.
„Ar mano menas nėra kaip kad prakaitas, simptomas mano egzistencijos?...“
Tam tikra prasme, regis, ji ir negalėjo nepaklusti šiam vidiniam kūrėjos imperatyvui. M.Abakanowicz menas – kita tikrovė. Menininkė buvo įsitikinusi, kad „vaizduotė yra galingesnė už tikrovę ar greičiau – ją pakeičia“.
Savo figūras menininkė dažnai suburdavo į grupes ir taip kūrė minią, už kurios barjero pati jautėsi saugi. Saugi nuo to, kas kelia baimę, nuo to, kurio istorija – beprasmis žudymas ir destrukcija.
M.Abakanowicz darbai palieka įspūdį. Jie turi poveikį. Dažnai monumentalūs, spinduliuojantys ir stiprybę, ir švelnų erotiškumą. Sukurti iš medžiagos, lyg odos, lyg kailio, ir stiprūs, ir švelnūs. Šioje medžiagoje atsispindi menininkės mintys. Paslaptingi objektai, dažnai didesni už žmogų, didesni už pačią kūrėją. Formos, į kurias galima lyg ir „įeiti“. Saugūs.
Atrodo, kad juose sukaupta tai, kas slapta, kas baisu, bet ir kas trokštama. Spalvos intensyvios, tamsios arba ryškios – juoda, intensyvi raudona, žemės ruda…
M.Abakanowicz Europos parke
Pirmąkart į Lietuvą, į Europos parką, M.Abakanowicz su meno kritiku Michaeliu Brensonu atvyko 1997 metais. Čia ji lankėsi penkiskart. Visuomet mėgavosi šia aplinka, pripažino ir vertino tai, ką šiame gamtos kampelyje pavyko sukurti menininkui Gintarui Karosui.
Kai vieno iš vizitų metu (tuomet buvo kuriamas Vidmanto Bačiulio dokumentinis filmas „Pasivaikščiojimas po Europos parką“, 2005 m.) M.Abakanowicz filmo kūrėjai apmokėjo nakvynę viešbutyje Vilniuje, ji vis dėlto norėjo likti Europos parke – geriau ilgiau pabūčiau šioje erdvėje.
1998 m. spalio 14 d. laiške M.Abakanowicz apie Europos parką ir jo kūrėją sakė: „Jo darbai išreiškia pačią svarbiausią mintį. Išraiškingi, be jokių nereikalingų detalių, jie keičiasi kintant orui, suteikdami ypatingos reikšmės rūkui, lietui, sniegui. Jie nesileidžia nustelbiami kaip svetimšaliai miške tarp žolės ir gamtos išbarstytų akmenų.<...> Gintaro Karoso stiprybė – labai natūralus jo ir jo žmonos elgesys gyvenant be jokių pretenzijų.
Aplinka, kurioje jis su žmona gyvena ir dirba, leidžia žvelgti giliau ir atmesti besikeičiančias madas. Išraiškos būdą čia lemia izoliacija ir individualūs sprendimai. Apribojimai padeda kūrybiškumui.
Manau, kad šias ypatingas sąlygas atskleidžia jo darbų kokybė. Pusės šimtmečio Lietuvos okupacija lėmė žmonių charakterio tvirtumą, leido jiems apsispręsti ir prisiimti atsakomybę dėl darbų, kuriuos jie pasirinko savo gyvenime.“
1998 metais užbaigtą M.Abakanowicz „Neatpažinto augimo erdvę“ Europos parke sudaro 22 didesnės ir mažesnės ovalios formos objektai, tikslingai išdėstyti kalvelių šlaituose ir papėdėje.
Miško supamos milžiniškos, kai kurios apie 4 m aukščio, ir kitos, mažesnės, betoninės formos gražiai pasidengusios puriom sodriai žaliomis samanomis. Visa kompozicija kažkuo užburianti, ir žiūrovas, įžengęs į šią erdvę, neretai pasijunta lyg atsidūręs visai kitoje plotmėje.
M.Abakanowicz mirė prieš penkerius metus, 2017-aisiais, balandžio 20 d. Menininkės kūrinių esama visame pasaulyje, ji surengė daugiau kaip šimtą parodų.
Per savo meną ji siekė ryšio, bendravo su žmonėmis, kalbėjo jiems. Ir tebekalba. Kviečia įžengti į jos sukurtą erdvę tarp užburiančių paslaptingų formų, į „meno mišką“. Ne tiek stebėti, kiek patirti.
