Menininkė gimė 1922 m. Juodupės valsčiuje, Rokiškio apskrityje. 1942–1948 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute, iš kurio pašalinama ištrėmus šeimą į Sibirą. Nuo 1945 m. dirbo scenografe, vyr. dailininke Lietuvos teatruose. 1953 m. eksternu apgynė Teatro dekoracijos studijas. 1962–1978 metais dirbo Lietuvos kino studijos dailininke. Nuo 1955 m. dalyvauja teatro dailininkų parodose. 1998 m. apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
Nuo 1954 m. menininkė dalyvavo tapybos ir scenografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje); surengė eilę individualių parodų Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Rokiškyje.
Menininkės kūrinių įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Rokiškio krašto muziejus, MO muziejus Vilniuje. Juzefos Čeičytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Menininkė sukūrusi konceptualių lakoniškų formų scenovaizdžių apie 60 spektaklių (C. Goldoni Ištikimas draugas 1952, W. Shakespeare’o Dvyliktoji naktis 1954, Otelas 1960, Molière’o Tartiufas 1955, Gydytojas per prievartą 1956, E. L. Voynich Gylys 1959, Just. Marcinkevičiaus Kraujas ir pelenai 1961), dekoracijų ir kostiumų kino filmams (Laiptai į dangų 1966, Birželis, vasaros pradžia 1969, abiejų režisierius R. Vabalas, Surask mane 1967, Ilga kelionė prie jūros 1975, abiejų režisierius A. Araminas).
Sukūrė abstrakcionistinių tapybos (Kažkas tokio 1960, Vėjas 1965, Hirosima 1975, Laikas 1980, Paskutinė giesmė 1994), grafikos, keramikos kūrinių. Jie griežtos kompozicijos, ekspresyvios tapysenos; būdinga šiltų ir šaltų spalvų, faktūros ir plokštumos jungtis.
Parašė eilėraščių (Sakymai 1997, Šlamėjimas 2002, Akmens svajonės 2006), parengė piešinių knygų, išleido tapybos albumą.
„Negalėčiau paaiškinti, kodėl mano tapyba tokia – taip esu užprogramuota, – rašė J.Čeičytė 2000 metais išleistame jos albume „Tapyba“ šalia vieno ankstyviausių ir įspūdingiausių darbų, grynu auksu žibančios „Sienos“. – Pasižiūri į kokį nors daiktą ar grindų lentas, ir iš dviejų linijų atsiranda paveikslas. Kartais nuo brūkšnio pradedi, o paskui tau padiktuoja.
Modernių darbų tapymas yra paslaptingas darbas – balta linija veda tave kaip vištą, ir niekad nežinai, į kokią šalį nuves. Net kai tu darbą iš anksto matai, kai jis tau ateina iš gilumos, vis tiek padarai ne taip. Ar technologija numeta į šoną, ar, tapant viena, kokia nors kita puokštė išnyra – ir pamiršti, ką buvai sugalvojęs“.
„Pervertus J.Čeičytės albumą „Tapyba“, netikėtai pajunti, jog žiūri į jos darbus kaip į scenografijos eskizus. Tarsi visa tai, kas nutapyta, – tik scenos uždanga, tik užuomina į žmogaus dramą, vykstančią už jos. Neatsitiktinai šalia spalvos paveiksluose galima išvysti ryškius dygsnius, paveikslo elementai nenutapomi, o išsiuvinėjami, tarsi atskleidžiant tapybos paslaptį: po dažais yra paprasčiausia drobė.
Ne visuomet uždanga užtraukiama iki galo. Akies krašteliu leidžiama žvilgtelėti ir į sceną – kur nors šalia rėmo, tarsi koks apatinis sijonas kyšteli fono gabaliukas.
Net ir paveikslų pavadinimai sufleruoja, jog dailininkei svarbus tas sunkių išgyvenimų ir dramų, o gal ir jos pačios jausmų pasaulį pridengiantis nuotaikų šydas – „Lietus“, „Delčia“, „Paukščių takas“. Mėnulio šviesa, paukščių būrys, žvaigždžių kilimas ar susipynusios medžių šakos – visa tai, kas tik pajėgia sulaikyti žiūrovą nuo žingsnio į paveikslo gilumą.
J.Čeičytė siūlo sustoti ties uždanga, kurioje įstringa ne tik žiūrovo žvilgsnis, bet ir kiekvienas šviesos spindulys. Kitoks apšvietimas – kitoks darbas. Paviršiaus reljefas, jo spalvos ir blizgesys, regis, atgyja tik ištrauktas į šviesą. Nedažnai rasi tokios tapybos, kuri iš tolo vilioja prieiti artyn, o priėjus – atstumia, neįsileidžia, atšaldo ir sustabdo. Tarsi gaudydamas saulės zuikutį užčiuoptum aštrią ir šaltą butelio šukę.
Menotyrininkas A.Andriuškevičius puošnią J.Čeičytės tapybą yra palyginęs su šalčio lelijomis lange. Langas irgi primena scenos keturkampį. K.Matuzevičiaus filmuotoje medžiagoje archyvui – taip pat atsiranda langas. O šalia jo – dirbtuvė, kurioje šeimininkauja šviesa.
J.Čeičytė įpratusi vaikščioti savais keliais. Nors sovietmečiu tapytojų cechas į tapančią scenografę žiūrėjo įtariai, ji tiesiog užsidarė ir dirbo. Tapė taip, kad net negalėjo svajoti apie parodą: abstrakcija anuomet buvo viena didžiausių nuodėmių. Vadinasi, ir muziejai tais laikais negalėjo jos darbų įsigyti.
Daug dėl to nedejuodama dailininkė atrinko savo kūrinius ir padovanojo Lietuvos dailės ir M.K.Čiurlionio muziejams. Scenografijos ir kostiumų eskizai atsidūrė Teatro, muzikos ir kino muziejuje“, – rašė Rūta Mikšionienė 2000 metais „Lietuvos ryto“ kultūros priede „Mūzų malūnas“.
Atsisveikinimas su menininke vyks šiandien (balandžio 14 d.) nuo 16 val. Vilniaus (Olandų) laidojimo rūmų I-oje salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Išlydėjimas iš Vilniaus laidojimo rūmų rytoj (balandžio 15 d.) 14 val. Laidotuvės vyks Rokantiškių kapinėse.
