Nemažai jų pasiūlė kūrinius specialiems aukcionams ar akcijoms, kurių metu surinktos lėšos pervedamos į fondus, teikiančius paramą Rusijos naikinamai šaliai.
„Vartų“ galerija kartu su savo autoriais taip pat prisideda prie šios akcijos rengdama aukcioną savo feisbuko paskyroje. Jame galima varžytis ir dėl Kristinos Ališauskaitės nutapyto angeliuko. Kūrinį galima apžiūrėti galerijoje surengtoje 37 metų menininkės parodoje „Antrininkas“.
K.Ališauskaitė meno mėgėjams ir kolekcininkams žinoma kaip daugelio tarptautinių konkursų finalininkė, Baltijos šalių konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ ji pelnė ir publikos apdovanojimą.
Nemažai naujų gerbėjų atsirado ir po parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje. Jai tapytojos paveikslus atrinko garsusis kino režisierius Peteris Greenaway ir jo žmona medijų menininkė Saskia Boddeke.
Menininkė yra vienintelė Lietuvos kūrėja, įtraukta į populiarios leidyklos „Thames & Hudson“ leidinį „100 rytojaus tapytojų“ („100 Painters of Tomorrow“) – perspektyviausių šiuolaikinių pasaulio tapytojų šimtuką.
– Jūsų tapyboje visuomet egzistuoja paslaptis. Ar taip jūs paveiksle kuriate intrigą, panašiai kaip detektyvų ar šiurpių istorijų autoriai, ar yra kokia nors kita priežastis? – paklausiau K.Ališauskaitės.
– Ta priežastis – netikėtumas, tai, ko nesuplanuosi, bet ima ir įvyksta.
Dažnai mes net save nustebiname kokiais nors ištartais žodžiais ar poelgiu. Tai ir vadinu savuoju antrininku, nes su juo iš anksto niekuomet nebūnu nieko sutarusi.
– Ar parodos pavadinimas iš tiesų įspėja, kad veidrodžio atspindys gali prasiskverbti į žiūrintįjį, užvaldyti jį, kaip rašoma parodos pristatyme?
– Tas netikėtas antrininkas gali ir padėti, ir pakenkti.
Labai svarbu pačiam sugalvoti istorijos tęsinį, juk visada ieškome geriausio varianto.
– Atspindys, šešėlis, daugiamatė erdvė – dažni jūsų darbų motyvai. Ar tai noras pasislėpti, ar bandymas parodyti žiūrovui, kad pasaulis iš tiesų nėra vien tai, ką matome kasdienybėje?
– Atspindžiai – tarsi veidrodžiai žiūrovui. Žmogų patraukia tas kūrinys, kuris kažkuo yra panašus į jį patį, į jo mintis, atspindi jo požiūrį. Žiūrovas gauna tai, ko jam trūksta, ko jam reikia, ko ieško.
Man svarbu perteikti būseną ar nuojautą, kad kažkas dar įvyks, o gal jau įvyko. Kas tai – palieku nuspręsti žiūrovams, kad jie galėtų pasirinkti, kur nori atsidurti, kur eiti toliau.
– Nuogumas, seksualumo šydas – ar tai provokacija, ar meno istorijos parafrazė, ar autorės noras būti atvirai?
– Taip, esu atvira, savo istorijas įpinu į kūrinius, bet jų nepasakoju, nematau būtinybės atskleisti detales. Tik sukuriu tinkamą nuotaiką, pasiūlau žiūrovui užuominą. Kitaip būtų tiesiog neįdomu.
– Nors gimėte Klaipėdoje, o gyvenate Vilniuje, esate sakiusi, kad širdžiai mieliausias miestas – Nida. Ar ten ilsitės, ar tapote?
– Netapau, bet iš tiesų labai mėgstu Kuršių neriją. Pernai rugsėjį mes su vyru ten susituokėme. Nida yra ta vieta, kur visuomet noriu sugrįžti. Buvau ten ir praėjusį savaitgalį.
Bet net jei ir netapau, tai nereiškia, kad nedirbu. Juk tapytojas visą laiką fiksuoja įspūdžius, vaizdus, nuotaikas. Ir aš nors ten tikrai pailsiu, bet ir fotografuoju, renku idėjas arba nuotaikas būsimiems paveikslams.
– Jūs viena tų retų tapybos cecho atstovų, kurie nesibodi dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Kas jus skatina varžytis?
– Buvo laikas, kai labai aktyviai visur dalyvavau. Ir tikrai sėkmingai. Pavyzdžiui, tokiuose konkursuose kaip „Charlottenborg Spring Exhibition“, „Arte Laguna Prize“ ar „Saatchi Showdown Competition“, „100 Painters of Tomorrow“.
Tokie konkursai ypač svarbūs tuomet, kai tik pradedi menininko karjerą. Tai galimybė pasirodyti platesniame kontekste, didelė galimybė būti pastebėtam. Tuomet atsiranda ir kvietimai dalyvauti svarbiose parodose, progos būti įtrauktam į leidinius, katalogus.
Juk konkursai svarbūs ne tik menininkui, bet ir žiūrovams, kuriuos domina jo kūryba bei pasiekimai. Nelaikau jų varžybomis, manau, kad kiekvienas renkasi tai, kas jam svarbu.
– Esate gyvenusi ir kūrusi menininkų dirbtuvėse Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Abu Dabyje. Ar sunku kurti kitos kultūros apsuptyje?
– Tie metai buvo neįprasti. Grįžusi iš Arabų Emyratų Lietuvoje praleidau tik keturias dienas. Išvykau devyniems mėnesiams į kitą meno rezidenciją Vokietijoje, Bambergo mieste.
Po to persikėliau į kitą rezidenciją Prancūzijoje. Gyvenau slėnyje apsupta nuostabios gamtos, miestelyje, kuriame buvo apie 200 gyventojų.
Visos šios šalys ir miestai – labai skirtingi, bet visur jaučiausi gerai. Tiesiog įsiliedavau į jų gyvenimo būdą ir tempą. Bet turiu prisipažinti, kad ir grįžti į Lietuvą buvo labai gera, – pasiilgau savų žmonių, savo miesto.
– Ar jus veikia aplinka, kurioje dirbate?
– Net stebiuosi, kad visur jaučiuosi įprastai gerai ir greitai prisitaikau. Nuo pirmos dienos panyru į svetimą kultūrą, kitokią atmosferą, kartais ne taip greitai perprantamą, dvelkiančią mistika.
Gera visa tai atrasti ir perteikti savaip. Negalėčiau pasakyti, kad labai pasikeičia mano darbų koloritas ar paveikslų konstravimo būdas, bet atsiranda kažkokių naujų detalių, kurios tik išryškina tai, kas man tuo metu aktualu.
Aplinka, įspūdžiai veikia, tik ne akimirksniu, dažnai net nepajunti, kaip kinta matymas, supratimas. Pokyčiai atsiranda natūraliai, ir visa tai pradedi naudoti.
Pavyzdžiui, Emyratuose sukurtuose darbuose galima įžvelgti sužvilgančius juvelyrikos dirbinius, kuriuos vaizdavau net ant augalų. Vokietijoje atsirado daugiau sustingusių fontanų, skulptūros užuomazgų, įvairesnių charakterių. Prancūzijoje – daugiau gamtos elementų, augalų detalių.
– Jūsų paveikslų meno mugėje įsigijo ir Arabų Emyratų karališkosios šeimos nariai. O gal girdėjote jų atsiliepimus, kas jiems patiko?
– Karališkoji šeima įsigijo keletą kūrinių – man keisčiausia, kad jie pasirinko portretus, nors, kiek žinau, jų religija draudžia vaizduoti žmonių veidus. Viename paveiksle – moteris su šydu, kitame – moters portretas judesyje.
Karališkoji šeima visur eina su palyda ir profesionaliais meno konsultantais-asistentais, kurie konsultuoja, kokius verta pasirinkti kūrinius, kad jie augintų kolekcijos vertę ateityje. Todėl manau, kad tie ekspertai ir patarė, ką įsigyti. Kodėl buvo pasirinkti būtent šie kūriniai, galima tik spėlioti.
– Sakėte, kad parodai įtaką darė net kelios knygos, – Edgaro Allano Poe „Viljamas Vilsonas“, Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“, W.B.Yeatso poezija. Ar literatūra jums – vienas įkvėpimo šaltinių?
– Taip, literatūra labai prisideda prie kūrybos proceso, tarsi nurodo teisingą kryptį, kad reikėtų mažiau klaidžioti. Visose tose knygose kalbama apie antrininką – koks jis gali būti, kokią formą įgyti, kuo virsti. Jas skaičiau, kai rengiausi šiai parodai ir ieškojau panašumų bei skirtumų tarp tų rašytojų vizijų ir savo kūrinių.
