Kažin ar Lietuvoje anksčiau turėjome galimybę pamatyti tokią didelę kurio nors latvių dailininko darbų ekspoziciją kaip ši, kurią A.Vytuolinis (latviškai – Andris Vītoliņš) simboliškai pavadino „Mes turime šansą atgimti“.
Kamerinė parodos įžanga eksponuojama „Meno nišos“ galerijoje, o visa savo didybe ji išsiskleidžia Vilniaus rotušėje, kur ryškiaspalviai paveikslai ne tik kabo ant sienų, bet ir sklando erdvėje.
Gyvenime būna akimirkų, kai nematome sprendimo, kai prarandame ateities viziją, tad atgimimas A.Vytuoliniui – pirmiausia dvasinis ir protinis atsinaujinimas. Mintys gali susilpnėti, bet jos turi galios ir atsinaujinti, pakeisti viską aplinkui.
Pasak menininko, visus darbus vienija tikėjimas, kad sumanymai, mintys ir vizijos materializuojasi. Neatsitiktinai šios parodos kuratorė – Latvijos „Signet Bank“ viceprezidentė Ineta Done, kuri jau turi ir Latvijos dailės akademijos bakalauro diplomą.
„Jei žmogus turi viziją ir siekia ją įgyvendinti, mintys gali tapti fiziškai apčiuopiamos“, – tai dar viena A.Vytuolinio mintis, kuri įsiterpia tarp jo tapybos darbų, spalvų sprogimais išjudinančių apsnūdusią Rotušės erdvių ramybę.
– Kodėl sumanėte būtent šiuo metu, kai žmonės akivaizdžiai pervargę nuo pandemijos grėsmių ir suvaržymų, pareikšti, kad „turime šansą atgimti“? – paklausiau A.Vytuolinio, 46 metų Latvijos dailės akademijos prorektoriaus.
– Dar prieš pandemiją „Meno nišos“ galerijoje buvau surengęs parodą „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“. Joje jau kalbėjau apie tai, koks trapus mūsų pasaulis ir kaip greitai visa tai gali subyrėti. Po to vis dažniau susimąstydavau, ant ko gi išties laikosi šis pasaulis.
– Pasižvalgius po jūsų parodą atrodo, kad jokio pagrindo nėra, – viskas kybo ore.
– Taip, nors egzistuoja stabilūs dalykai ar pavienės struktūros, tuo pat metu pasaulis lekia, yra, pažyra smulkiais fragmentais ir objektais. Tad daugelyje mano paveikslų matote štai tokį objektą – tarsi simbolį, kuris nuolat kartojasi, – lyg deimantą ar krištolo gabalą, lyg vandens lašą, nors išties jis gana aštrus. Juk žmogaus protas ir idėjos irgi gali būti aštrios.
Štai Nojaus arka, kurioje įsikūrė ne gyvūnai, ne žmonės, bet tik idėjos. Tie aštrūs lašai – tarsi idėjos, kurias reikia surinkti ir kur nors nugabenti. Juk ir idėjomis galima prekiauti. Tai galėjome stebėti nuo pat pandemijos pradžios, kai visi pradėjo siūlyti įvairiausias idėjas. Vieną dieną žadėdavo vienus dalykus, kitą – visai kitus, viskas pasikeisdavo akimirksniu. Todėl ir tapybos darbuose tos idėjos, kurių pilna aplink, laksto tikrame chaose.
– Tačiau jums lyg ir patinka tas nuolatinis judėjimas – bent minčių ir idėjų, jei šiuo metu dar negalime visai laisvai judėti po pasaulį?
– Taip. Tai kaip gyvybė. Net tuomet, kai nueini į mišką ir nėra vėjo, kai atrodo, kad aplink ramu, gamtoje vyksta nuolatinis judėjimas, kaita. Tik ne visada tai pamatome. Ar net nebemokame to judėjimo pamatyti, pajusti.
Juk šiuolaikinis žmogus įprato sėdėti internete, prie telefono. Uždarytas mažytėje dėžutėje jis niekur net neišeina, nes telefonu šiandien jau galima užsisakyti ir maisto. Iš lovos tenka išlipti tiktai tam, kad kelis žingsnius paėjėtum iki tualeto.
Taigi bandžiau suprasti, kaip visa tai, kas mus supa, laikosi, kodėl pasaulis nesubyra? Kaip veikia globali politika? Juk vienas žmogus iškelia idėją, ir visi eina paskui. Bet užtenka, kad pasigirstų kita idėja, tuoj visi pasisuka į priešingą pusę. Įdomiausia, kad net visą valstybę galima tokiu būdu pasukti į vieną ar į kitą pusę.
– O kodėl nusprendėte padalinti parodą tarsi į dvi dalis – Vilniaus rotušėje ir galerijoje „Meno niša“?
– Rotušėje rodomi gerokai didesni darbai, jų esu sukūręs nemažai. Pavyzdžiui, keturių metrų ilgio, dviejų metrų aukščio. Nedidelėje galerijoje jų neparodysi.
Tiesa, Rotušėje teko atsižvelgti į architektūrą. Istoriniuose pastatuose architektūra dažnai konfliktuoja su menu, jį prislegia, todėl ten ypač tinka dideli darbai. Jeigu pastatas – imperijos laikų, ir menas turi būti imperinio dydžio. Trinktelėti per sienas! (Juokiasi.)
Mano manymu ekspozicija Rotušėje – itin vykusi.
– Ar dideli darbai – jūsų mėgstamas formatas? O gal priverstinis užsidarymas karantino metu paskatino jų imtis?
– Ne, per karantiną kaip tik pradėjau tapyti kiek mažesnius darbus, mat atsirado problemų – ne taip paprasta nusipirkti drobės ir kitų dalykų. Kai tik buvo paskelbta, jog po kelių dienų teks užsidaryti, pirmiausia nubėgau į parduotuvę ir prisipirkau daugybę dažų, kad uždarytas neišprotėčiau.
– Į Vilnių atvežėte pačius naujausius kūrinius?
– Yra keli 2017 metų, bet dauguma – nuo 2019 iki dabar. Tie, kurie dar nė karto nerodyti Lietuvoje. Yra net ir visai naujų, kurie dar niekur nerodyti. Pavyzdžiui, „Meno nišoje“ kabo du nedideli geltoni paveikslai, kurie buvo nuvežti parodą į JAV, išstovėjo dėžėse dvejus metus ir sugrįžo atgal. Dėl pandemijos parodos ir ten nevyko.
– Gal jūsų pasaulis kiek pakilęs nuo žemės ir dėl to, kad jau ne pirmus metus gyvename būdami nestabilios būsenos – nei pakarti, nei paleisti?
– Na, mano manymu, pasaulis ne tik pandemijos metu yra toks nestabilus. Akivaizdu, kad patekome į mentalinę aklavietę. Žmonės daug ką praranda, niekuo nebetiki – nei Dievu, nei velniu, prieš viską protestuoja.
Kartu viską bandoma įpakuoti į kažkokį šiuolaikinį kapitalizmą. Plinta ir daugybė pseudomokslinių idėjų. Bandoma įtikinti, kad greitai visi važinėsime elektromobiliais, bet niekas nekalba apie tai, kad ir jie kenkia gamtai.
Apskritai visi daiktai gaminami greitam naudojimui – greitojo maisto mada.
Arba deklaruojama, kad negalima žudyti gyvūnų dėl jų kailio ir odos, bet nutylima, jog sintetiniai audiniai kelia gerokai didesnę grėsmę gamtai. Tai slegia, deformuoja, atbukina žmonių mąstymą.
– Todėl jūsų paveiksluose idėjos tokios aštrios?
– Manau, šioje situacijoje žmogus turi treniruoti savo sugebėjimą blaiviai mąstyti. Reikalingas aštrus protas – tai tas instrumentas, kuris gali padėti mums rasti išeitį iš šios situacijos.
Juk vartojimo kultūra žmogų paverčia kvaileliu – šiais laikais nieko nebereikia daryti, viskas paduota ant lėkštutės. Mūsų tėvai ar seneliai dar turėjo išmokti kelias kalbas, dažnai net ir lotynų. O dabar viso to nebereikia.
Kaip jau sakiau, nuo lovos tenka pakilti tik tam, kad nueitum iki tualeto. Net apsirengti padoriai nebūtina. Tinka ir treningai, nes per „Zoom“ susitikimus niekas nežiūri, kaip tu apsirengęs. Taigi, vyksta akivaizdi degradacija, o su visais tais dalykais degraduoja ir protas.
Yra teorija, kad vystantis dirbtiniam intelektui ir kompiuterizacijai labai greitai apie 70–80 procentų profesijų taps nebereikalingos. Daugelyje sričių žmones pakeis robotai. Juk jau yra mašinos, kurioms nereikia vairuotojų.
Ir iškils didžiulė problema – ką daryti su žmonėmis, kurių darbo nebereikės? Juk pasaulyje galima akumuliuoti tiek pinigų, kad tuos visus žmones bus galima išlaikyti, išmaitinti. Tačiau kuo jie užsiims? Kaip jie prastums dieną ir neišprotės nieko neveikdami?
– Tam reikalingi menininkai, kurių darbai įžiebtų kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo viltį?
– Iš tiesų yra tokia teorija, kad reikia įpratinti visus žmones užsiimti kūryba. Ir ne tik menu, bet ir kitais dalykais, kurie lavina fantaziją. Kuo nors tokiu, ką pasinaudojant vaizduote galima padaryti savo rankomis, – iš plytų, medžio, kitų medžiagų.
– Parodoje nėra vaizdų, kuriuos žiūrovai įprato sieti su jūsų vardu: keistų fabrikų konstrukcijų, mechanizmų, miestų fragmentų.
– Taip, tai ne retrospektyva, todėl norėjosi parodyti naujus darbus – abstrakcijas. Visi tie mano mechanizmai buvo labiau susiję su realybe – su tuo, ką mačiau fotografijose ar keliaudamas.
Bet vis dažniau pradėjau galvoti apie tai, kaip visos tos fotografijos ir realūs vaizdai kontroliuoja mane kaip menininką. Ir man tai buvo iššūkis sukurti savą pasaulį, kurio nei fotografijos, nei eskizai nesieja su realybe ir kuri mus supa čia ir dabar.
Tai naujas pasaulis. Tie vaizdai, pastatai ir ornamentai egzistuoja tik drobėje. Tai tarsi fotografijos epidemijos apimtos šiuolaikinės eros alternatyva – kitoks egzistencijos suvokimo modelis.
