Giedra Purlytė karantino ir politinių įtampų išvargintus praeivius kviečia į ramybės slėnį, kur nameliuose tarp ežero aslos ir debesų stogo kukliai glaudžiasi vaikystės prisiminimai. Vis dar svečių laukiantis senelės rankų nuglostytas langas ar pakrypęs namelis po klevu žmogaus akimis stebi lankytojo nerimą: „Na, sustok gi, kur tu nuskubėsi?“
Daugeliui pažįstama meditatyviomis abstrakcijomis ir romantiškomis vaikystės iliustracijomis šį kartą dailininkė eksponuoja kuklius kaimo vaizdelius, saugančius nekintančią išminties ramybę ir laiko neišsklaidytą šilumą. Paveikslų realizmas kreipiasi į gyvenimo realumą, kurdamas alternatyvą amžinam žmogaus bėgimui paskui iliuzinę laimę „ten, kur mūsų nėra“.
Senamiesčio galerijos skliautai koncentruoja parodos šilumą ir kviečia čia susirinkti po gyvenimą išsibarsčiusius draugus. „Dailiokų“ susitikimai, bendraminčių pokalbiai apie provincijoje atrandamą meno erdvę, kontempliatyvios tapybos užsiėmimai – tai vis Giedros planai parodos veikimo metu.
G.Purlytė apie savo parodą:
Debesis rimtai ganyti pradėjau 2020 m., kuomet prasidėjus pandemijai susikraustėme į savo sodybą, o prabėgus pirmiesiems metams priėmėme sprendimą čia gyventi nuolatos. Natūraliai grįžau prie peizažo temos, kurią anksčiau paliesdavau tik išvykus į plenerus.
Gamta visuomet buvo mano aistra ir magnetas. Mano abstrakčioji tapyba yra gamtos motyvų, spalvinių derinių inspiruota. Rimčiau imtis realistinių peizažų vis nesiryždavau. Atrodė, banalus reikalas. O ir kam – juk yra fotografija.
Tačiau vaikštinėdama laukais su šunimi, stebėdama visų tų besikeičiančių šviesų, šešėlių, spalvų ir atspalvių begalybes, grįžau prie paprastumo. Tarsi smegenys “išsivalė”. Viskas tapo iki skausmo paprasta. Aš tiesiog grįžau į pirmą klasę ir pradėjau nuo Abėcėlės. Žiūrėjau, stebėjau, rinkausi mane užkabinusius motyvus ir piešiau, fotografavau, žymėjausi, tapiau. Nuo mikro iki makro. Nuo kankorėžio iki neparėpiamų snieguotų horizontų. Klusniai, nuolankiai, mokiniškai. Tokioje kūryboje atradau savo pačios keitimo, mąstymo, meditacijos formą. Apie rezultatą galvojau mažai. Svarbu buvo mane įtraukiantis procesas, laikas stebint gamtą ir ją perkeliant ant drobės man buvo aukso laikas. MANO laikas. LAISVĖS laikas. Tai padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir stabilumą.
Tokio pobūdžio parodą žiūrovams pristatau pirmą kartą.
Visi parodoje eksponuojami kūriniai nutapyti dviejų su puse metų laikotarpyje, gyvenant sodyboje, gamtos apsuptyje. Tą nuotaiką, orą, spalvą ir kvapą bandau atskleisti Vilniaus senamiesčio širdyje. Tikiuosi, šios kultūrinio sluoksnio prisigėrusios sienos tai priims svetingai. Ir gotikinėse parodų salėse mano laukai, kalvos ir ežerai su įvairių debesų ganyklomis kvėpuos laisvai ir atras savo žiūrovą.
