Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatoma žymių Lietuvos baldų dizainerių paroda „Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“ – vienas pirmųjų bandymų atidžiau pasižvalgyti po sovietmečio butus.
Juk dažnai girdime pasakojimus, kad užsukęs pas giminaitį kitame mieste galėdavai pasijusti kaip namie, – tipinis buto planas, tie patys baldų komplektai ir net tos pačios knygos lentynose. Tų laikų realijas puikiai atspindi kultinis rusų režisieriaus Eldaro Riazanovo filmas „Likimo ironija, arba Po pirties“, kuris ilgą laiką buvo rodomas per televiziją Naujųjų metų išvakarėse.
Įdomu, kad šio filmo perdirbinį JAV ką tik sukūrė lietuvių kilmės rusų režisierius Marius Balčiūnas-Vaisbergas. Jis pavadintas „Apie likimą“ („About Fate“) ir interneto platformoje „Netflix“ parodytas gruodžio 31-ąją.
Rusijoje „Likimo ironija, arba Po pirties“ taip pat vis dar populiari. Naujųjų metų išvakarėse žiūrovams pasiūlyta nauja pramoga – apsilankyti pagrindinės herojės Nadios bute: su tokiais pačiais sovietiniais baldais ir populiariausiais to meto šventiniais patiekalais.
Rusijos kino kompanija „Mosfilm“ su internetine maisto pristatymo tarnyba „Delivery Club“ aistringiems filmo gerbėjams surengė keletą teminių vakarienių tikroviškuose Nadios Ševeliovos namuose, į kuriuos visiškai atsitiktinai pateko Ženia Lukašinas. Tiesa, butas buvo atkurtas ne daugiabutyje, o kino studijos paviljone.
Nežinomi kūrinių autoriai
Lietuvoje taip pat senokai sklando idėja atkurti tipinį sovietmečio butą ir paversti jį muziejine atrakcija. Nors ji vis dar neįgyvendinta, šalies archyvai ir muziejai vis dažniau žvalgosi ne tik į sovietmečio fotografijas ar dokumentus, bet ir tų laikų kasdienės buities atributus – telefonus, rašomąsias mašinėles, dulkių siurblius, senus fotelius, kitus baldus.
„Dizaino rinkinys muziejuje pradėtas kaupti vos prieš keletą metų. Parodos proga papildėme kolekciją naujais eksponatais“, – sakė viena parodos „Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“ kuratorių G.Gurnevičiūtė.
Parodai reikalingų baldų paieška dažnai priminė tikrą detektyvą. Mat sovietmečiu baldų projektų autoriai dažnai net nebuvo laikomi kūrėjais, todėl ir archyviniuose dokumentuose paprasčiau surasti baldų gamybos cecho vedėjo, o ne sofos ar kėdės dizainerio pavardę.
„Dviejų parodos autorių jau nėra tarp mūsų, todėl negalėjome jų paklausti, kam priklauso vienos įdomios sofos autorystė. Dokumentuose galima sužinoti, kas baldą gamino, bet neaišku, kas sukūrė. Teko jos atsisakyti“, – apgailestavo kuratorė.
Nenuostabu, kad ir žmonės, kurių butuose sovietiniai baldai stovėjo ne vieną dešimtmetį, nežinodavo, koks dizaineris juos sukūrė. Todėl dėvėtų baldų rinkoje tas pats komplektas gali kainuoti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Kartais jaunimas, keisdamas interjerą, mamos ar senelės pirktus baldus tiesiog dovanoja – paprašo kuo greičiau išsivežti.
Dizaino klasika – madinga
Ilgą laiką Lietuvos sovietinio laikotarpio baldų dizainas buvo mažai pažinta, tarsi nesvarbi sritis.
Šiandien, kai vis populiaresnės tampa paprastumo, saikingo vartojimo idėjos, vėl madingi ir šias vertybes įkūnijantys funkcionalūs modernistinio stiliaus baldai, naudoti gyvenamuosiuose interjeruose.
Ne vienas naujakurys savo būstui dairosi autentiško XX a. 7–8-ojo dešimtmečių komplekto, suprojektuoto ir pagaminto Lietuvoje.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje mes su kolege Živile Intaite rengiame visą parodų ciklą, skirtą žymiausiems lietuviško dizaino pradininkams.Iki šiol tai būdavo vieno žmogaus retrospektyvos – plakatų meistro Juozo Galkaus, profesionalaus dizaino pradininko Felikso Daukanto.
Tačiau pradėjusios žvalgytis į baldų dizainą pastebėjome, kad tarp įdomių baldų kūrėjų – visas būrys iškilių moterų. Sumanėme šešių iškiliausių autorių kūrinius pristatyti grupinėje parodoje, kuri atskleistų šios srities idėjų raidą“, – ekspozicijos sumanymą atskleidė G.Gurnevičiūtė.
Pasak jos, architektūrą baigusios kūrėjos vyravo baldininkystės srityje ir turėjo daug įtakos lietuviškų baldų dizaino formavimuisi, modernizmo įsigalėjimui. Parodos autorės daugiausia dėmesio skyrė gyvenamiesiems interjerams formuoti, kūrė masinės gamybos baldus namų aplinkai.
Menotyrininkė sakė, kad jau pastebimas ir kolekcininkų susidomėjimas įdomesniais sovietmečio baldais. Brigitos Adomonienės (gim. 1931 m.) svetainės baldų komplektą su trikampiu staliuku, Valerijos Emos Cukermanienės (1935–2018) ar Lygijos Marijos Stapulionienės (gim. 1928 m.) kūrinius siūlantys skelbimai ypač greitai išnyksta iš interneto svetainių.
Tiktų ir A.Saboniui
Vos tik įžengus į parodą akį patraukia įmantrios formos supamoji kėdė. Jos autorė Dalia Siaurusaitienė prisipažino, kad nors buvo baigusi architektūros studijas, labai apsidžiaugė galimybe kurti baldus.
„Man tai labai patiko, nes jaučiau interjerų ir mažesnių dalykų potraukį. Dirbti statybose nebuvo prie širdies. Už savo baldus parodose esu pelniusi ir sidabro medalių, ir premijų, ir kitų apdovanojimų. Sekėsi ir man tai buvo įdomu“, – prisiminė ji.
Nors „Kasdienybės architekčių“ autorės mielai pasakoja, kaip kūrė vieną ar kitą baldą, šiandien jų namuose – jau kitų dizainerių darbai.
„Turėjau visus savo baldus Vilniaus bute. Ir „Zundos“ miegamąjį, ir minkštųjų baldų komplektą „Aras“, ir virtuvę buvau suprojektavusi. Bet sūnus vedė, o aš išsikrausčiau gyventi kitur. Jaunimas nutarė padaryti remontą ir paklausė, ar tu, mamyte, nepyksi, jei parduosime tuos baldus.
Vaikai pasidarė kitokį interjerą. Nereikia manyti, kad tai mano, kad aš praradau. Ateina kitas laikas, kita epocha“, – sakė Florentina Nera Nesavienė, ypač populiaraus svetainės komplekto „Jotulė“ autorė.
Ji prisipažino, kad būdavo labai malonu užsukus pas pažįstamus žmones pamatyti vis naujus „Jotulės“ variantus. Mat iš atskirų segmentų komponuojamą minkštųjų baldų komplektą kiekvienas galėdavo susidėlioti savaip. Pasak jos, ant plačių „Jotulės“ atlošų ypač mėgdavo įsitaisyti katinai.
„Kaip tik tuo metu buvome jauna šeima: laukiausi vaikelio, galvojau, ką būtų galima iš tų minkštų elementų sukombinuoti.
Norėjau, kad būtų galima iš tų pačių segmentų ir svetainės baldus, ir miegamąją vietą suformuoti – kad šeimyna galėtų sugulti.
Atskirų segmentų viršus nusiima, į vidų viską susidedi. Mums buvo aktualu knygos, nes jų daug turėjome“, – prisiminė dizainerė.
Tuo metu garsusis krepšininkas Arvydas Sabonis buvo dar jaunas, bet jau labai aukštas, o miegamųjų komplektų ilgio standartas buvo tik 186 cm. Todėl kurdama įvairiai komponuojamus baldus F.N.Nesavienė svarstė, kad jie tiktų ir A.Saboniui, nes įmanoma ir ilgesnę nei 2 metrų sofą susidėlioti.
Milijoninė kėdė
Vienas įdomesnių parodos eksponatų – 1962 metais B.Adomonienės sukurta kėdė. Ji labai paprastų, funkcionalių formų. Pirmieji parodos žiūrovai negalėjo atsistebėti, kad ji eksponuojama muziejuje. Juk ir šiandien tokių kėdžių galima rasti daugelyje butų ir įstaigų.
Bet šis kuklus baldas iš tiesų yra didžiulės sėkmės sulaukęs dizaino objektas. 1971 metais jos buvo pagaminta net milijonas egzempliorių. Į lietuviškojo dizaino istoriją ji įrašyta kaip „milijoninė kėdė“.
Šalia populiariausių – ir itin reti baldų egzemplioriai, kurių buvo pagaminta visai nedaug. Pavyzdžiui, L.M.Stapulionienės poilsio kėdėšezlongas iš 1959 metų svetainės baldų komplekto – tikras lietuviškojo dizaino šedevras. Baldas žavi elegantiškomis formomis, kurios ypač būdingos šiai autorei ir, pasak menotyrininkų, susijusios su tarpukario tradicija.
Kėdė pagaminta iš klijuotos, lankstytos faneros, naudojant beržo lukštą. Lankstyta fanera buvo labai populiari tarp Vakarų dizainerių modernistų, nes suteikė kūrėjams neribotų plastinių galimybių. Iš jos buvo kuriamos organiškų, skulptūrinių formų kėdės, kiti dizaino objektai.
Paklausta, kodėl ši medžiaga neprigijo Lietuvoje, G.Gurnevičiūtė sakė, kad nebuvo techninių galimybių, reikėjo prisitaikyti prie standartizuotos gamybos. Be to, trukdė santūrus, konservatyvus lietuviškas charakteris ir įprastų stalių gaminių tradicija, suformavusi tam tikrą mąstymą, požiūrį į baldus. Žmonės mieliau rinkdavosi tradicinį medinį, o ne kokį keistesnį ar iš metalo pagamintą baldą.
„Mes dabar žavimės ryškiaspalviais, ekstravagantiškais baldais, bet neįsivaizduoju, kad tais laikais žmonės būtų norėję tokius pasistatyti savo namuose. Mėgstamos gobelenų spalvos – nerėksmingos, prislopintos, tinkamos lietuviškam charakteriui“, – svarstė kuratorė.
* * *
Europos modernizmo tradicija
Baldų kūrėjos moterys, gausiai kūrusios praėjusio amžiaus 6–7-ąjį dešimtmetį, suteikė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis.
Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kai buvo stabdomas kūrybiškumas, trūko profesinės informacijos, medžiagų gamybai. Nepaisant to, jų darbai reikšmingai paveikė Lietuvos baldų dizaino raidą ir įsirašė į europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Parodoje pristatomi vieni pirmųjų baldų pavyzdžių, projektuotų Baldų projektavimo-konstravimo biure, tarp jų – L.M.Stapulionienės (gim. 1928 m.) darbai, išsiskiriantys charakteringomis elegantiškomis formomis.
Rodomi ir ypač vertinami XX amžiaus vidurio stiliaus B.Adomonienės (gim. 1931 m.) sukurti svetainės baldai, kurių projektas iki šiol sėkmingai naudojamas baldų gamybos pramonėje.
Ekspozicijoje matomi ne tik populiarieji V.E.Cukermanienės (1935–2018) suprojektuoti minimalistinės estetikos baldai, bet ir vėlesnės kūrybos darbai, atskleidžiantys stiliaus permainas.
Plačiai kasdienėje aplinkoje paplitusių baldų autorės L.Zaveckienės (1929–2019) drąsūs kūrybiniai ieškojimai itin ryškiai perteikti ekspozicijoje rodomuose 8-ojo dešimtmečio projektuose. Prie kolegių kiek vėliau prisijungusios D.Siaurusaitienės (gim. 1940 m.) darbuose funkcionalus dizainas derinamas su ekspresyvia forma.
Daugeliui gerai žinomas svetainės komplektas „Jotulė“, kuriam autorė F.N.Nesavienė (gim. 1945 m.) sumaniai pritaikė vartotojui patogų modulinių baldų principą.
