Parodos „Odd Attractor“ (liet. „Keistasis atraktorius“) atidarymo išvakarėse įvyko šventinis vakaras, į kurį pakviesti ir galerijos menininkai, ir svarbiausi „Vartų“ rėmėjai bei kolekcininkai. Jo metu rėmėjai įteikė simbolines dovanėles jų mėgstamiems ir aktyviausiai su galerija per sunkius pandemijos metus bendradarbiavusiems kūrėjams.
O naujos parodos autoriai į Vilnių užsuko tik trumpam. Tomas Sinkevičius atvyko iš Stokholmo, o kartu su juo dirbanti Viltė Bražiūnaitė ir tapytoja Vika Prokopaviciute – iš Vienos.
„Smagu, kad mus pakvietė kartu surengti parodą, nors „Vartų“ galerijos kuratoriai net nežinojo, kad jau senokai bičiuliaujamės. Tai atsitiktinumas, bet labai malonus“, – džiaugėsi V.Bražiūnaitė.
Chaosas turi savą tvarką
Atsitiktinumai ir netikėtumai yra svarbi visų trijų menininkų kūrybos dalis. Tai liudija ir kiek netikėtas parodos pavadinimas. Juk keistasis atraktorius – mokslinis terminas, labiau įprastas matematikoje ir fizikoje, o ne mene.
Geometrine prasme keistasis atraktorius – tai taškų ar kreivių aibė su fraktaline struktūra. Atraktoriai vaidina svarbų vaidmenį chaoso teorijoje, kurios atšvaitai nesunkiai įžvelgiami parodos paveiksluose, neįprastose fotografijose ir vaizdo tinklaraštyje.
„Mūsų atraktorius – jau ne grynai mokslinis terminas, o poetinė jo interpretacija. Nesu matematikė, tačiau nemažai mokslininkų atrastų dalykų naudoju savo darbuose. Man patinka struktūros, elementų išsidėstymo tvarka arba pseudotvarka“, – parodos pavadinimą pakomentavo V.Prokopaviciute.
Klaidina lietuviška pavardė
Chaoso apraiškų nemažai ne tik parodos menininkų darbuose, bet ir jų gyvenime. Pavyzdžiui V.Prokopaviciute, nors gimė ir iki šešerių metų augo Vilniuje, nekalba lietuviškai ir nesijaučia esanti gryna lietuvė. Po studijų Samaros architektūros ir inžinerijos universitete Rusijoje ji išvažiavo į Austriją, čia baigė Vienos dailės akademiją ir pradėjo menininkės karjerą.
„Gimiau Vilniuje, yra išlikę nemažai vaikystės prisiminimų. Todėl ši paroda man ypatinga.
Tai lyg grįžimas į gimtinę, kurioje iš tiesų esu svečias, nors dokumentai liudija, kad grįžau namo. Todėl buvau kiek sutrikusi, net ir dabar dar sudėtinga kalbėti šia tema. Tai keistas jausmas, kuris primena mano tapybą – yra kažkokio netikrumo, viskas gerokai abstraktu“, – kalbėjo menininkė.
Ji pasakojo, kad dažnai sužinoję jos pavardę lietuviai pradeda kalbinti lietuviškai ir gerokai nustemba, kad ji nemoka šios kalbos. Ta nelabai aiški tautinė tapatybė – lietuvė, rusė, austrė – kiek kelia nerimą ir pačiai tapytojai.
„Iš pradžių tokie klausimai – nemalonūs ir neparankūs, tačiau kartu tai labai įdomu, verčia pažvelgti giliau“, – svarstė autorė. Tapydama ji taip pat mėgsta užduoti klausimus, kurie įvilioja žiūrovus į keistus judančius, besisukančius ar išsiliejančius formų ir spalvų labirintus.
Viename interviu tapytoja savo patirtį, kurią įgyja kurdama paveikslą, palygino su vienkartine pirštine – kitam paveikslui tie įgūdžiai nebenaudojami, tenka viską pradėti iš naujo.
Kūryba per atstumą
Šiuolaikinio Lietuvos meno padangėje yra nemažai menininkų duetų, tik dažniausiai tai būna giminės – vyras su žmona ar du broliai. Bet V.Bražiūnaitės ir T.Sinkevičiaus duetas – grynai kūrybinis.
„Mes su Tomu – geri draugai, kolegos, tad džiaugiuosi, kad tiek laiko sugebėjome neišsiskirti, kad vis dar turime bendrų sumanymų. Gyvename skirtingose šalyse, kiekvienas turime savo gyvenimą. Bet dirbame kartu – viską aptariame ir darbus vienas kitam siunčiame internetu“, – sakė V.Bražiūnaitė.
Abu menininkai susitiko Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje. Bet bendradarbiauti pradėjo tik po to, kai paskutiniame kurse pagal „Erasmus“ programą pusei metų išvažiavo studijuoti į užsienį. Viltė – į Austriją, Tomas – į Švediją.
„Reikėjo apgalvoti diplominį darbą, o mūsų vadovė buvo Irma Stanaitytė, tad tekdavo dažnai su ja susiskambinti, kalbėdavomės visi kartu. Galbūt per tuos pokalbius ir mūsų darbų temos supanašėjo. Taigi grįžę į Vilnių nusprendėme pabandyti dirbti kartu“, – prisiminė menininkė.
Parodos centre – naujausias dueto kūrinys. Tai videofilmas, kurio pagrindinė herojė – saulėgrąža, nepanorusi likti saulės sviliname saulėgrąžų lauke ir persikėlusi į vėsų butelį mieste. Kaip ir daugumoje darbų, menininkai jame tyrinėja žmogaus santykio su technologijomis, nutolimo nuo gamtos temas.
Tačiau net ir patiems autoriams buvo gana netikėta, kad vienišos saulėgrąžos pasakojime taip aiškiai girdimos tėviškės ir artimųjų ilgesio gaidos, užliejančios galeriją keista kalėdine nuotaika. Juk šv.Kalėdos – ne tik naujos pradžios, bet ir sugrįžimo į šeimą šventė. Net jei ta šeima – keista ar ne visai tradicinė.
Šventiniame vakare – dovanos
„Vartai“ praėjusią savaitę ne tik atidarė naują parodą, bet ir surengė šventinį vakarą, į kurį pakvietė ir savo menininkus, ir svarbiausius rėmėjus bei kolekcininkus.
Kviesdamos svečius galerininkės pasiūlė rėmėjams įteikti simbolines dovanėles jų mėgstamiems ir aktyviausiai su galerija per sunkius pandemijos metus bendradarbiavusiems menininkams, kurių buvo daugiau nei dešimt.
Dovaną gavo ir pati „Vartų“ galerija. Kolekcininkas R.Valiūnas įteikė parodos „1918–1945/Kaunas–Vilnius“ proga išleistą albumą. Populiarią parodą surengė Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, deja, dėl karantino ribojimų jos negalėjo aplankyti visi norintys.
Parodos „Keistasis atraktorius“ autoriams, į Vilnių atvykusiems iš Vienos ir Stokholmo, visą krepšį dovanų skyrė lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ vadovė Ž.Fomova.
Į smagų vakarą negalėjo atvykti kai kurie menininkai. Niujorke gyvenančiam Ž.Kempinui bendrovės „Rokiškio sūris“ dovaną perduos jo tėvai.
R.Narkui, kuris šiuo metu kuria ekspoziciją 2022 m. Venecijos meno bienalei, dovaną parengęs „Lietuvos ryto“ redaktorius G.Vainauskas perdavė ją Lietuvos paviljono Venecijoje kuratorei N.Bumblienei.
Kadangi šventinę dovaną menininkui J.Urbonui buvo paruošęs meno mėgėjas ir nuolatinis „Vartų“ lankytojas, Seimo narys A.Sysas, galerininkė N.Rutkienė palinkėjo ateinančiais metais valdžios atstovams daugiau galvoti apie kultūrą, nes tada esą labiau seksis ekonomikoje ir politikoje.
