Tapyboje sustabdytas laikas
Pripažintam lietuviškųjų mandalų kūrėjui klaipėdiečiui D. Andriulioniui, regis, artima Gustavo Karlo Jungo pasaulėžiūra. Šis moderniosios analitinės psichologijos ir psichoterapijos tėvu vadinamas mokslo vyras ir pats savo bloknote kasdien piešdavo mandalas, nes buvo įsitikinęs, kad piešiniai – archetipinis pasąmonės žybsnis, jo vidinio gyvenimo, gebėjimo įveikiant dvilypumą siekti vientisumo ir harmonijos atspindys.
Išmarginti archaiškais simboliais, mistiškais ženklais, architektūros detalėmis, kartais net archeologų kasinėjamų objektų išklotines primenantys D. Andriulionio paveikslai labiausiai žavi su civilizacijos ir kultūros istorijos raida labiau susipažinusius meno gerbėjus. Etnologams, istorikams tai ne bereikšmės spalvų dėmės, bet erdvė, kurioje atsiveria baltų mitologijos klodai, germanų runos, rytiečių kosmologijos atšvaitai.
D. Andriulionis neslepia, jog jį visuomet domino filosofinė laiko samprata: „Tarsi bandau jį sustabdyti, į vieną liniją sukoncentruoti visą gyvybinę mus supančio kosmoso energiją. Naujas idėjas neretai įžiebia kiti menai, ypač literatūra. Iki šiol jaučiuosi esąs paieškų kelyje, egzistuoja begalė pasaulėžiūros, pajautų perteikimo variantų. Tapant mandalas gyvenimas man kaskart nušvinta vis kitokiomis spalvomis“.
Vaizdai iš pasąmonės gelmių
„Šis menininkas nenustoja eksperimentuoti. Dekoratyviose, aiškios kompozicijos ir skaidrių spalvų abstrakcijose – gausybė ženklų, simbolių, užuominų, sukurtų originalia jo vieno naudojama technika. Didelių formatų paveikslus gaubia paslaptingumo aureolė, mistiškas švytėjimas ir tuo pat metu jaučiama žmogaus dvasia“, – taip D. Andriulionio tapybą apibūdina menotyrininke Kristina Jokubavičienė.
Kita D.Andriulionio kūrybos tyrinėtoja Edita Miravičiūtė jo paveiksluose regi tuos pačius visatos šviesulius, kurie kilo ir prieš du tūkstančius metų, pro žvirgždą prasikalančią žolę, naktį tamsiame dangaus skliaute pažirusius šalčiu tviskančius žvaigždynus, vandenynų ošimą. Kartais juose lyg šešėlis šmėsteli laivas pakeltomis burėmis, kažką kužda praeities dulkėmis nukloti kryžiai, pagonybės reliktai.
„Kai kurie žmonės mato, ką noriu pasakyti, kiti jaučia, treti žino ir supranta galbūt net daugiau negu aš pats. Darau eskizus, bet dirbant sumanymai kinta kaip alchemiko dirbtuvėje. Žiūrovų pastebėtų ir įvardytų detalių specialiai netapau, jos pačios kažkaip prasiveržia iš pasąmonės glūdumų“, – kalba D. Andriulionis.
Kūryba traukia ir intriguoja
Glaudų sąlytį su gamtos stichijomis žadina ne tik žvali menininko vaizduotė, bet ir jo pomėgiai – D. Andriulionis anksčiau daug metų su bičiuliais kopdavo į kalnus, buriavo jachtomis. Parodoje eksponuojamas paveikslai, kuriuose autorius jam būdinga maniera nutapęs ir konkrečių objektų. Tarp jų širdžiai mielas istorinis burlaivis „Budys“. Šia jachta lietuviai jūrų skautai tarpukariu pirmąkart leidosi į atvirą Baltiją.
„D. Andriulionis – savita ir ryški asmenybė lietuvių dailės panoramoje, įsimenančių plastinių vaizdų kūrėjas. Nors abstrakčių darbų prasmės atsiveria neiškart, norisi į juos žvelgti, perprasti archetipinių simbolių kodus, tapytojo pasaulėžiūrą, jo minčių slinktį“, – pristatydamas parodą pažymėjo menotyrininkas Petras Šmitas.
Mandalos dėliojamos tyloje
D. Andriulionis gimė Rokiškyje, bet jau daug metų gyvena Klaipėdoje. Kurį laiką sostinėje studijavo architektūrą, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje įgijo dizainerio specialybę. Paskui ten 14 metų dėstė tapybą ir kompoziciją. Nuo 1992 metų dalyvavo daugiau kaip 300 parodų ir meno projektų Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje Suomijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Rusijoje.
Dailininkui suteiktas meno kūrėjo statusas, jis yra LDS narys nuo 1999 metų. Surengė apie pusšimtį autorinių parodų, kūrė scenografijas spektakliams. D. Andriulionio paveikslų yra įsigiję meno muziejai, galerijos, privatūs kolekcininkai Prancūzijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Anglijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje.
Jubiliejinės parodos autorių pasveikino Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) atstovai, artimiausi draugai ir kolegos. Ne vienas džiaugėsi, kad drobėse įamžintos D. Andriulionio mandalos neišnyks ūmai kaip Tibeto vienuolių kūriniai, supilti iš spalvoto smėlio smilčių, smulkinto marmuro ar ryžių.
Kūrybos tylą, vienatvę, meditacijas prie molberto vertinantis labiau nei šiuolaikinės civilizacijos keliamą triukšmą klaipėdietis menininkas save priskiria tapytojų grupei „Individualistai“.
