Lapkričio pabaigoje Č.Lukenskas su žmona Rūta iš savo sodybos Ukmergės rajone nuvyko į Kauną aplankyti Lietuvos švietimo istorijos muziejuje eksponuojamos garsaus litvakų tapytojo M.Chagallo (1887–1985) parodos „Stebuklo laukimas“.
Deja, apsilankymas muziejuje šeimai paliko slogų įspūdį – ir dėl muziejaus darbuotojų elgesio, ir dėl prastos meno šedevrais vadinamų kūrinių apsaugos.
Atsivėrė ne tos durys
„Durys į parodą buvo užrakintos. Reikėjo skambinti. Skambinau 10 minučių. Niekas durų neatidarė. Ėmiau ieškoti sprendimo, kaip pamatyti M.Chagallo kūrinius. Radau tarnybines duris. Atrakintos! Įėjau į pirmą aukštą. Pamačiau ekspoziciją, bet kaip be bilieto? Tada blaškiausi po visą pastatą ieškodama nors vieno žmogaus“, – apsilankymo parodoje įspūdžiais feisbuke pasidalijo Rūta Lukenskienė.
Pasak Č.Lukensko, tai, kad niekas neišgirdo muziejaus durų skambučio, jo nenustebino, nes „nuo senumo pavargęs plastikinis skambutis buvo priveržtas senoviniu medvaržčiu ties ta vieta, kur mygtukas turi judėti“. Menininko manymu, vien tai atspindi muziejaus darbuotojų požiūrį į lankytojus.
„Skambutis neveikė, ant durų nurodytu muziejaus telefonu niekas neatsiliepė, tad paskambinome saugos tarnybai, paklausėme, kas atsitiko.
Tarnyba nieko nežinojo ir pasiūlė kaip nors prisiskambinti administracijai. Skambinau, bet ten niekas vis tiek neatsiliepė“, – pasakojo Č.Lukenskas.
Suprasdami, kad pandemijos metu visi muziejai riboja lankytojų srautą, Č. ir R.Lukenskai tyčia atvažiavo darbo dieną prieš pietus žinodami, kad muziejus dirba nuo 9 valandos. Pamanę, kad lankytojai gali būti į muziejų įleidžiami ir ne pro pagrindines duris, jie apėjo pastatą ir rado tarnybinį įėjimą. Durys nebuvo užrakintos, o visai šalia jų – salė su M.Chagallo kūriniais.
Abejonės dėl originalų
„Tą dieną buvome suplanavę pasiskiepyti trečiąja vakcinos nuo COVID-19 doze, tad šiek tiek skubėjome, kitu atveju gal nebūtume taip aktyviai ieškoję kito įėjimo. Bet gerai, kad taip nutiko, nes pamatėme, kad muziejaus eksponatai – be jokios apsaugos. Galėjome įspėti muziejininkus“, – situaciją pakomentavo Č.Lukenskas.
Tačiau Švietimo istorijos muziejaus darbuotojai nė kiek neapsidžiaugė sulaukę rūpestingų lankytojų. Menininkui užsukus į jų kabinetus kitame muziejaus aukšte paaiškėjo, kad direktorė serga, o direktorės pavaduotoja išvykusi. Lankytojų prašymas nurodyti kitą atsakingą asmenį ar bent pasakyti savo pavardę ir pareigas buvo sutiktas mirtina tyla.
„Vaikštinėjau po parodą, tačiau negalėjau ramiai apžiūrėti mėgstamo dailininko kūrinių. Buvau pašiurpusi nuo fakto, kad būsimoje Europos kultūros sostinėje gali būti taip nesaugomos muziejinės vertybės. M.Chagallo darbai sukabinti ant plonyčio valo – manikiūro žirklutėmis galima nusikirpti, susikrauti į automobilį ir išvažiuoti. Niekas net nepastebėtų“, – piktinosi R.Lukenskienė.
Ji net suabejojo, ar parodoje iš tiesų eksponuojami garsiojo litvako darbų originalai. Juk vien tokių kūrinių draudimas turėjo nemažai kainuoti, taigi kažin ar jie būtų palikti be jokios apsaugos.
Moterį įskaudino tai, kad muziejininkai ne tik neatsiprašė, bet ir už neaiškią parodą nepanorus mokėti pinigų šiurkščiai išvarė lauk. Muziejaus edukatorė lankytojus tiesiog išstūmė pro duris, prieš tai dar pagrasinusi, kad tuojau iškvies policiją.
„Mes nesakėme, kad Česlovas – menininkas ir buvęs Dailės akademijos dekanas, norėjome pamatyti, kaip elgiamasi su paprastais žmonėmis iš kaimo. Ir pamatėme“, – kalbėjo R.Lukenskienė.
Muziejininkai teigia kitaip
Švietimo istorijos muziejaus direktorės pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Eglė Aleknaitė paneigė įtarimus, kad parodoje „Stebuklo laukimas“ eksponuojamos M.Chagallo litografijos – ne originalai.
„Ši M.Chagallo paroda – iš privačios kolekcijos. Tai tikrai originalai ir muziejus specialiai pasiruošė juos eksponuoti – pritaikė parodų erdvę pirmame aukšte, sukūrė tinkamą apšvietimą“, – sakė sergančią direktorę pavaduojanti muziejininkė.
Paklausta apie incidentą, įvykusį paskutinį lapkričio penktadienį, ir ilgamečio VDA Vilniaus skyriaus dekano Č.Lukensko papasakotą skandalingą situaciją direktorės pavaduotoja prisipažino, kad socialinių tinklų žinučių neseka, o muziejus antradienį, lapkričio 30 dieną, nėra gavęs jokio raštiško skundo.
Pavaduotoja pripažino, kad penktadienio situacija buvo nemaloni, nes muziejininkai tiesiog negalėjo negirdėti durų skambučio. Pasak jos, pandemijos metu pasikeitus muziejaus vidaus taisyklėms kas nors visą laiką būna pirmame aukšte ir aptarnauja lankytojus. Č. ir R.Lukenskų nuogąstavimus dėl prastos apsaugos ir nepagarbos pasaulinio garso dailininko kūriniams fondų saugotoja taip pat laiko nepagrįstais.
„Tarnybinis įėjimas būna užrakintas. Jei jis atrakintas, vadinasi, žmonės eina pietauti. Ir lankytojus, įėjusius pro tarnybinį įėjimą per tris laiptelius, sustabdė mūsų darbuotojas, atsakingas už ekspoziciją. Paklausė, kur jie eina.
Tada buvo nemalonus įvykis. Iš darbuotojų gavau pranešimą, kad žmonės, kurie pateko pro tarnybinį įėjimą, elgėsi nepagarbiai. Darbuotojai išliko santūrūs, paprašė susimokėti už parodą, bet lankytojai to nepadarė“, – situaciją pakomentavo E.Aleknaitė ir pridūrė, kad nors jos incidento metu muziejuje nebuvo, savo kolegomis ji pasitiki.
Socialiniame tinkle paskelbti vaizdo įrašai liudija, kad Č.Lukenskui teko nueiti net iki direktorės kabineto, bet taip ir nepavyko rasti už netvarką atsakingo asmens.
Situacija – skandalinga
„Kai tik gavome informaciją apie incidentą, iš karto susisiekėme su Lietuvos švietimo istorijos muziejaus direktore Jolita Rudgalviene. Ji sakė, jog dėl darbuotojų trūkumo teko pakabinti skelbimą, kad lankytojai paskambintų prie durų esančiu skambučiu. Tačiau akivaizdu, kad jei darbo metu nepavyksta patekti į muziejų pro pagrindines duris ir tenka ieškoti tarnybinio įėjimo, kažkas negerai“, – sakė Rūta Pileckaitė-Vasilienė, Kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės vadovė.
Pasak jos, per sausio mėnesį ministerijoje vykstantį metinį vadovų vertinimą į šį incidentą bus atsižvelgta. Akivaizdu, kad jau dvejus metus Švietimo istorijos muziejui vadovaujančiai J.Rudgalvienei nepavyksta susidoroti su vadybos problemomis.
Muziejaus direktorė ministerijos atstovams teisinosi, jog tarnybinis įėjimas buvo atrakintas todėl, kad vyko edukacijos, kuriose dalyvavo daug vaikų. Nors iš R.Lukenskienės pasakojimo aišku, kad pirmame muziejaus aukšte, kur eksponuojami M.Chagallo darbai, jai gana ilgai nepavyko rasti nė vieno žmogaus.
„Muziejus – ne kavinė ir ten jokiu būdu negali būti paliktos atrakintos durys. Net jei būtų eksponuojami ne tokio garsaus dailininko kaip M.Chagallas darbai, muziejuje apsauga privalo būti. Situacija skandalinga“, – muziejininkų elgesį įvertino R.Pileckaitė-Vasilienė.
Garsusis litvakas lankėsi ir Lietuvoje
* Lioznos miestelyje netoli Vitebsko (Baltarusija) gimęs M.Chagallas (1887–1985) – vienas garsiausių XX amžiaus dailininkų. Mokėsi Vitebsko piešimo ir tapybos mokykloje, vėliau – Peterburge pas vokiečių kilmės rusų dailininką N.Rerichą. Paties M.Chagallo manymu, tikrieji jo dailės mokslai prasidėjo tik 1908-aisiais, kai jis perėjo į E.Znacevos meno mokyklą pas litvaką dailininką L.Bakstą ir M.Dobužinskį.
* 1910 m. M.Chagallas atvyko į Paryžių ir įsikūrė „La Ruche“ menininkų bendruomenėje. Ten dirbo A.Modigliani, taip pat M.Chagallo kraštiečiai O.Zadkine’as ir Vilniaus dailės mokyklos auklėtinis M.Kikoine’as.
* 1911–1913 m. M.Chagallas jau buvo tituluojamas „geriausiu pasaulio koloristu“ ir eksponuojamas Paryžiuje, Berlyne.
* M.Chagallas ne kartą lankėsi Lietuvoje. 1922 m. Kauno „Vilkolakio“ teatre surengė parodą – per atidarymą sausakimšoje salėje skaitė ištraukas iš autobiografinės knygos „Mano gyvenimas“.
* M.Chagallo litografijų paroda „Stebuklo laukimas“, kurią parengė organizacija „Art Expo SIA“ iš Latvijos, 2015 m. jau rodyta Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje ir Kauno rajono muziejuje.
