Klajonių viltys ir iliuzijos
„Žmogus gimęs keliauti laiku ir erdve, išorėje ir savo viduje ieško laikinųjų, o vėliau ir amžinųjų namų. Amžinas – kirsti užtvaras, kokios nors šalies, sąjungos sienas, galiausiai ir savo paties riboženklius. Nuolatinė [e]migracijos būsena klajūnams teikia vilčių atrasti tokią vietą, kurioje bus geriau, kad ten jie ir patys taps geresni“, – tvirtina Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje pristatomos parodos autoriai.
Tuo pat metus menininkai tarsi įspėja žiūrovus nepasikliauti iliuzijoms: įsivaizduojami naujieji namai galbūt niekada nebus pastatyti ar pabaigti iki galo, nes viskas šiame pasaulyje tėra nuolatinė ir nepaliaujama dėlionė – kaip visatos evoliucija iš kosminių dulkių. Iš tokių dulkių ir mes patys tik trumputei akimirkai esame sutverti.
Šiuolaikinių globalinių procesų akivaizdoje, kai žmonės, genami laimingesnio gyvenimo paieškų, masiškai migruoja po visą pasaulį, jų rožinės svajonės neretai dūžta, atsitrenkusios į neįveikiamus fizinius ir dvasinius barjerus. Kokia tada kelionės prasmė, jeigu viskas tik laikina, nepastovu, byra pro pirštus kaip smėlis?
„Iškeliauti reiškia kažką palikti ir atsisveikinti, o kur nors atkeliavus – pasisveikinti ir priimti. Ir abiem atvejais apsikabinti. To moko kelionė. Nieko daugiau – tik išmokti liūdėti ir džiaugtis. Tokia yra dieviškoji dėlionė“, – teigia nesibaigiančios kelionės nuotaiką savo tapyboje perteikiantis T.Kiauka.
Kintančio pasaulio vaizdai
Keramikos meistras I.Barotis šioje parodoje tęsia ankstesniuose darbuose išryškėjusias temas. Galerijoje išrikiuotos degtos akmens masės figūrinės kompozicijos, šamoto ir terakotos skulptūros akylesniems žiūrovams priminė kitą prieš kelerius metus surengtą jo parodą „(Inte)gracija“.
Integracija – plati ir daugiaprasmė sąvoka, lotyniškai reiškianti atnaujinimą, atstatymą, įvairių dalių ar elementų jungimą į visumą. Šį procesą galime suvokti kaip statišką arba dinamišką reiškinį, kažkokių sudėtingų procesų išdavą, vyksmą, kaip galutinį rezultatą.
„Tąkart integracijos sąvoką gvildenau kaip prisitaikymo ir atsinaujinimo galimybę. Molis, akmens masė – puiki žaliava integruoti skirtingas medžiagas, jungti įvairias technikas ir metodus. Gracija – iškalbingų formų bei plastikos išraiška“, – kalbėjo I.Barotis.
Šįkart keramiko užmojis platesnis – eksponuojamos kompozicijos žadina mintis apie kintantį pasaulį, jose nušvinta skausminga po pasaulį besiblaškančių individų egzistencija. I.Barotis šiuos darbus kūrė, kai Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos pasienio ruožuose dar nesitelkė tūkstantinės pabėgėlių minios.
„Diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos užmačios nenuspėjamos, bet jaučiau, kad pasaulis vis labiau kinta - bėgdami nuo karų, ekologinių katastrofų, nepriteklių, apvaldyti iliuzijų arba tiesiog apgaudinėjami žmonės kaip paukščiai kelia sparnus, ieško naujų namų. Taip jau buvo ne kartą“, – dalijosi mintimis keramikas.
Gyvenimas – kaip kelionė
Kelionės tema I.Baročiui artima – sovietmečiu iš Tadžikistano atvykęs į Lietuvą, studijuodamas keramiką Vilniaus dailės institute jis išgyveno daug virsmų. Ne pabėgėlių integravimo centre, o studentų bendrabutyje gyvenęs jaunuolis jau po pusmečio su bendramoksliai ir dėstytojais laisvai kalbėjo lietuviškai. Baigęs mokslus sukūrė šeimą, persikėlė į Klaipėdą, kur energingai darbuojasi iki šiol.
Bendraminčių paskatintas I.Barotis uostamiestyje įkūrė pirmąją privačią meno galeriją. Pastaroji paroda atspindi įdomų ir vingiuotą šio menininko gyvenimo bei kūrybos kelią – mėginimus perteikti savo asmeninę patirtį, įžvalgas per nūdienos konfliktų, priešpriešų, totalinės emigracijos, skausmingos integracijos prizmę.
„Bet kokia gyvybės forma turi ne tik taikytis prie kitokių sąlygų, pamilti naujuosius namus, bet ir išsaugoti savo išskirtinį pavidalą, genetines vertybes. Kelių kultūrų susiliejimus neretai vainikuoja įdomus rezultatai“, – kalbėjo Lietuvoje šaknis įleidęs, bet savo tapatybės kūryboje ir gyvenime neatsisakantis I.Barotis.
Filosofo šuolis į meno erdves
Kelionės pojūtis nesvetimas ir T.Kiaukai. Gimęs Šilutėje, bet vėliau su tėvais persikėlęs į Vilnių, ten baigė anais laikais „konarskine“ vadintą Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Vėliau tapybos mokėsi privačiai, norėjo tęsti studijas Vilniaus dailės institute, bet neišlaikė vieno egzamino, todėl viskas pasisuko kitaip. Vėliau jis pasinėrė į akademinę ir visuomeninę veiklą, tapydavo priešokiais savo malonumui.
Heidelburgo (Vokietija) universitete teologijos daktaro disertaciją apsigynęs filosofas, menotyrininkas, pedagogas ir eseistas, PEN klubo narys T.Kiauka – populiari asmenybė uostamiesčio kultūros padangėje. Jis vienas iš nedaugelio ambicingųjų meno teoretikų, kurie ne tik moko kitus, aiškina šiuolaikinės kultūros apraiškas, skelbia verdiktus menininkams, bet ir patys mėgina pasinerti į kūrybos pasaulį.
T.Kiauka labiausiai mėgsta bendradarbiauti su jam dvasiškai artimais kūrėjais. Su pianistu ir dailininku Viktoru Paukšteliu buvo surengę tapybos parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose. Sodriu spalvynu ir prislopintų tonų abstrakcijomis nušvitę naujausi filosofo peizažai rodo, jog tapybai jam yra daugiau nei laisvalaikis. Šioje parodoje T.Kiaukos paveikslų kompozicijos primena beribes, prieš didelę išvyką atsiveriančias panoramas.
Kūrybos procesas – avantiūra
Tapytojas, kurio sieloje persipina teoretiko įžvalgos ir menininko aistra, savo kūrybos esmę apibūdina filosofiškai: „Pasaulyje nėra nieko nematyta ir negirdėta – kas tuo netiki, tegul susigalvoja temą, kurios anksčiau dar niekas nebuvo išsakęs. Kas šiandien atrodo nauja, rytoj jau bus pasenę. Naujumas tėra gudriai maskuojamos senosios iliuzijos, kurias įprasta vadinti „gyvenimo pažanga“.
Tokių priešpriešų akivaizdoje universalaus mąstymo menininką T.Kiauką, regis, labiausiai jaudina tai, ko vadinamoji pažanga, dažnai įvardijama kaip šiuolaikinės civilizacijos sumaištis ir triukšmas, nesunaikina, tai, kas yra tikra, paveiku ir tvaru, kas, pasak menininko „atsilaiko prieš besočio laiko dievo Chrono rajumą“.
„Kūryba išvalo protą, aštrina pojūčius, dovanoja visiškos laisvės džiaugsmą. Atsiduoti procesui, laukti, ką paveikslas su tavimi padarys – avantiūra, tarsi kasinėtum savo sielą nežinodamas, ką ten užgriebsi“, – amžinųjų vertybių paiešką, įvairiais pavidalais atsiveriančių būties akimirkų trapumą mene aktualizuoja T.Kiauka.
Subtilus menininkų dialogas
Menininkų duetą Baroti galerijoje pristačiusi menotyrininkė Dalia Karatajienė žavėjosi kontrastingai sukomponuota ekspozicija, pažymėjusi, jog ji atspindi kūrėjų įžvalgas, jų asmeninę patirtį, pozicijas, jausmus bei išgyvenimus, nes kūryba taip pat yra kelias, vedantis į belaikes, nuo kasdienybės nutolusias erdves.
Pastaroji mintis, pasak menotyrininkės, subtiliai perteikiama apibendrintose I.Baročio figūrinių kompozicijų dėlionėse. Atrodo, kad pavargę, kresni personažai po ilgų kelionių prarado net tai, ko neįmanoma prarasti – savo lyties, amžiaus, požymius, veidus, bet išsaugojo prisilietimui ir apsikabinimui tebekylančias rankas.
„Skulptūra ir tapyba susilieja, menininkai tarsi oponuoja vienas kitam, vienas kitą papildo. Jų dialogas virpina žiūrovus – įtaigiai perteiktas gyvenimo, kaip nuolatinių kelionių, dėlionių, abejonių, kuriose persipina žmogiškosios svajonės, tikroviški ir neįgyvendinami troškimai, pojūtis“, – liaupsių parodos "Ke(dė)lionė" autoriams negailėjo D.Karatajienė.
