2021 m. lapkričio 10 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai.
Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę. Lapkričio 19 d. Petro Cvirkos paminklas buvo demontuotas. 2019 metais AICA drauge su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos dailės istorikų draugija paskelbė kreipimąsi į miesto politikus, kviesdama juos, užuot ėjus tiesmuku ikonoklastiniu keliu, paieškoti kūrybiškų ir kritiškų variantų atnaujinant urbanistiką ir permąstant sovietinio kultūros paveldo palikimą viešojoje erdvėje. Gaila, kad nepaisant ilgų diskusijų nepavyko rasti kompromiso dėl paminklo ir aikštės pobūdžio.
Susirūpinimą kelia ir pats nesiskaitymas su procedūrine tvarka, kai profesionalių kultūros ekspertų išvados dėl Petro Cvirkos skvero tvarkymo ir paminklo statuso kaip kultūros paveldo atmetamos be išsamios viešos diskusijos. Tačiau šio mėnesio įvykiai – legalaus meninio projekto stabdymas panaudojant fizines priemones – yra grėsmingas precedentas, keliantis daug klausimų.
Ar tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo šiol galės netrukdoma įsiveržti į bet kokį kultūros renginį, kurio turinys jiems pasirodys nepatogus ar nepageidautinas? Kaip prie atviro kūrybai miesto dvasios puoselėjimo prisideda sostinės savivaldybės retorinė profesionalių kūrėjų marginalizacija joms prisegant „cirkininkių“ ir „chuliganių“ etiketes? Ar Vilniaus valdžia seks Viktoro Orbano, Aleksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino pavyzdžiu, pasitelkdama atsitiktinai taikomas administracines priemones užgniaužti socialiai ir politiškai aktyvias menines pozicijas?
Renginio „Nepamirškime nebeprisiminti“ išvakarėse Vilniaus miestas buvo paskelbtas UNESCO literatūros miestu. Mes tikimės, kad šis UNESCO sprendimas neliks paviršutinišku kultūros prekės ženklu ir kad Vilniaus miesto savivaldybė permąstys savo veiksmus ir atsivers dialogui su meninių pozicijų įvairove.
