„Eglė žalčių karalienė“ – viena žinomiausių ir tuo pačiu sunkiausiai interpretuojamų lietuvių liaudies pasakų. Šiame meniniame projekte dvi skirtingose šalyse gyvenančios, skirtingų tautybių moterys menininkės – fotografė ir aktorė – imasi nepaprastai drąsios misijos. Jos susitinka tam, kad skirtingomis asmeninio gyvenimo patirtimis perpasakotų, mitinės Eglės istoriją.
Angelika Sher, supindama fotografijos ir scenos menus, atkreipia mūsų dėmesį į kainą, kurią moteris turi sumokėti, norėdama pašvęsti savo gyvenimą menui. Bet koks pašvęstas gyvenimas reikalauja aukos.
Angelika Sher gimė ir užaugo Vilniuje, griuvus Sovietų Sąjungai ir atsivėrus sienoms, išvyko gyventi į Izraelį. Menininkė kuria didelio formato inscenizuotų fotografijų ciklus „tableau vivant“ stiliumi, kuriuose kasdienybę pakeičia magiški ir iliuziniai siužetai.
Paroda „Eglė žalčių karalienė“- pirmasis autorės prisistatymas Lietuvoje. Menininkė, kurianti kelis dešimtmečius, yra surengusi personalines ir dalyvavusi grupinėse parodose Niujorko, Tel Avivo, Milano, Brescijos (Italija), Liublijanos, Haifos( ir kt.) muziejuose ir galerijose. A. Sher kūriniai eksponuoti eilėje tarptautinių bienalių Šanchajuje, Taipėjuje, Pekine, Sakhine (Izraelis), Maskvoje ir kt. 2009 m. buvo įvertinta III vieta Sony’s World Photo Awards konkurse, kurio prizininkų kūriniai buvo eksponuoti Londone, Niujorke, Toronte, Paryžiuje ir kituose pasaulio megapoliuose.
Lietuviškoji A. Sher patirtis ypač ryškiai atsiskleidžia parodoje „Eglė žalčių karalienė“. Tai savotiška duoklė vaikystės namams.
Fotografijų cikle Eglė Mikulionytė „įkurdinama“ savo tikruose namuose – bute, esančiame viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų monolitinių namų, išlaikiusių sovietmečio dvasią.
Šiame vieno kambario bute, asketiškoje ir skurdžioje aplinkoje, sukurdama didžiulį kontrastą, vilkėdama prašmatnų, senovinį kimono pozuoja E. Mikulionytė. Šiuo kimono aktorė buvo apdovanota už profesinius nuopelnus Japonijoje.
Kurdamos „tableau vivant“ A. Sher ir E. Mikulionytė įtraukia mus į kelių balsų pasakojimą, kupiną tragiškų lūžių, prieštaravimų ir neišvengiamybės. Iš skirtingų pasaulių ir laiko taškų ataidi ir susilieja pasakojimai apie beatodairišką meilę, verčiančią palikti gimtuosius namus, o tuo pačiu ir apie jų ilgesį, apie užsispyrimą, savosios laimės paieškas ir nuolankų skirtosios lemties priėmimą.
Fotografijose kuriamą siužetą išplečia video kūrinys, kuriame Eglė – nežinia, ar aktorė, ar Žalčių karalienė – atlieka liaudies dainą, kojas įmerkusi į šaltibarščių dubenį.
Ji jau nebe savo namuose, o kito daugiabučio laiptinėje. Ši sriuba – tarsi krauju nudažyta pieno puta, nešanti pabirusius žalius eglės spyglius. Tai aliuzija į tai, kas lieka po išdavystės ar po meilės akto, atveriančio vartus prie paslaptingų, mitinių moters gyvybės pradų. Video kūrinyje skambančioje dainoje kartojamas išdavystės motyvas, virstantis susitaikymu su asmenine lemtimi.
Paroda „Eglė žalčių karalienė“ Samuelio Bako muziejuje bus eksponuojama iki 2022 m. vasario 20 d.
