Daugiausiai balsų surinko ir Publikos prizą laimėjo menininkė Ieva Kotryna Ski už videodarbą „Smegduobė“. Kūrinyje menininkė atsispiria nuo geologinių darinių bei savo senelio geologo Vytauto Narbuto tyrinėjimų ir leidžiasi smegduobių atveriamais takais.
– Savo profesinį kelią pradėjote nuo kino – kinotyros studijų ir darbo kino aikštelėje aktorių atrankos režisiere. Kodėl pasirinkote būtent kiną?
– Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse jau žinojau, kad noriu studijuoti kino režisūrą, nes domėjausi kinu, taip pat lankiau kino kursus „Skalvijoje“.
Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerinko režisūros kurso, todėl nusprendžiau stoti į kino teoriją, o po metų perstoti į režisūrą. Pradėjau rašyti apie kiną, bet sykiu ir abejoti, ar tikrai noriu studijuoti režisūrą būtent LMTA.
Ilgainiui išėjau iš kinotyros studijų ir pradėjau dirbti kino aikštelėje. Atrodė, kad tai ir yra tai, ką noriu daryti – ir įdomu, ir sekasi, ir užsidirbu. Vis dar tęsiau rašymą, kažkiek dirbau „Kino pavasaryje“, bet visada išliko idėja, kad norėčiau kurti ką nors savo. Todėl viską Lietuvoje mečiau ir išvažiavau studijuoti kino bakalauro į Paryžių.
– Įstojote į kino bakalaurą, o šiuo metu tęsiate magistro studijas meninio tyrimo programoje ir veikiate šiuolaikinio meno scenoje. Kaip įvyko šis atotrūkis nuo kino link videomeno?
– Tam tikru metu įvyko persilaužimas supratus, kad pati galbūt ir nenorėčiau kurti filmų su aktoriais, už kurių atranką būtent ir buvau atsakinga. Nors mane labai domina kinas, manau, kad tai itin sudėtinga virtuvė, reikalaujanti labai daug laiko ir labai daug finansų.
Palaipsniui pradėjau domėtis dokumentiniu ir eksperimentiniu kinu, nes mane traukė laisvė eksperimentuoti pačia kino forma. Dažnu atveju kurdamas tokius filmus esi kiek mažiau ribojamas daugybės dideliame filme atsirandančių aspektų. Reikia mažiau finansų, mažesnės komandos ir t.t.
Mane viliojo galimybė būti nepriklausomesne nuo tokios didžiulės mašinos.
Bakalauro studijos buvo ganėtinai plačios ir požiūris į kiną labai atviras. Daugelio paskaitų atsiskaitymas galėjo būti videodarbas. Taip pradėjau linkti labiau prie videomeno nei kino. Mane domino riba tarp dokumentinio kino ir videomeno bei erdvinės instaliacijos galimybės.
Baigdama bakalauro studijas pamačiau visiškai naują programą, sujungiančią tyrimą ir kūrybą, siekiančią sujungti universitetinį mokslą su meno mokyklų praktikomis. Nors buvo gana neaišku, kokios bus šios studijos, ir dar svarsčiau apie dokumentikos režisūrą, tačiau pasirinkau šią programą.
Studijuodamas turi atlikti tyrimą, kurio pagrindu kursi videodarbą, performansą ar dar ką kita. Šios studijos man atvėrė galimybę permąstyti, ką aš veikiu, ir leido eksperimentuoti su forma. Toks buvo mano kelias link videomeno ir šiuolaikinio meno scenos.
– Ne kartą minėjote formos paieškas. Esu mačiusi jūsų vaizdo įrašus, darytus sugedusia, įvairias spalvas išgaunančia telefono kamera. Kas jus sudomina pirmiau – nauja forma, kurią norite išbandyti, ar tema, istorija, kurią norite papasakoti?
– Kartais sunku pasakyti, kas atsiranda pirmiau, nes dažnai forma ir turinys susipina ir veikia vienas kitą.
Tarkime, mintis daryti vaizdo įrašą defektiniu HTC telefonu atėjo netikėtai. Pats telefonas tarsi pasiūlė formą. Man patiko filmuoti, ką veikiu, ką veikia draugai, Vilniaus sceną, vakarėlius, o telefonas fiksuodavo viską tiesiog savitu spalvų spektakliu.
Ką darau dabar, yra labiau apgalvotos tematikos vaizdo įrašai. Darbas, kurį pristatau parodoje „JCDecaux premija“, pirmiausia man buvo įdomus tematiškai, o forma atėjo natūraliai ieškant geriausio būdo.
– Kaip sekėsi ieškoti to geriausio būdo kuriant parodos darbą „Smegduobė“?
– Mane jau nuo seniau domina skirtingos vaizdo kokybės ir pasakojimo fragmentiškumas. Smegduobės pasirodė beprotiškai įdomi tema. Tai yra ir požeminiai tuneliai, sujungiantys skirtingas smegduobes, ir mums nematomos ryšius turinčios sistemos.
Smegduobės sandara man tapo leitmotyvu, diktavusiu ir pačio darbo struktūrą. Pavyzdžiui, dalykai, kuriuos aš pasakoju vaizdo įraše, tarsi atsiranda ir vėl pradingsta. Istorijos nėra vientisos, jos susijungia ir vėl atitolsta. Tačiau toks fragmentiškas pasakojimas vėliau susijungia į bendrą istorijos burbulą.
– Šis kūrinys smarkiai susijęs ir su Kompozitorių namais, kuriuose yra pristatomas, ir su tavo šeima. Būtent čia pristatėte savo pirmąjį kūrybos darbą, o dabar sugrįžtate į Kompozitorių namus su naujausiu vaizdo darbu. Visai prie pat gyvena jūsų mama kompozitorė, tėtis ir senelis geologas, kuris ir įkvėpė sukurti „Smegduobes“. Gal yra ir dar daugiau sąsajų? Galbūt susidomėjimas geologija atkeliavo iš vaikystės?
– Taip, atrodo, kad sąsajų gal net ir per daug. Mano senelis vykdė geologinius tyrimus ir jo pagrindinis tyrimų objektas buvo būtent smegduobės. Kai buvau vaikas, tie akmenys man neatrodė įdomūs, labiau traukė gyvūnai, augalai arba žvaigždės, kosmosas.
Kai senelis turėjo išsikraustyti iš Geologijos instituto, kviesdavo mane ir kitus pusbrolius bei pusseseres jam padėti. Atėjusi praktiškai visą laiką filmavau, o žiūrėdama į visokius įrankius, uolienų pavyzdžius ir senas akmenų skaidres, pradėjau domėtis senelio tyrimais ir pačia geologija.
Kadaise su visa šeima važiavome į Biržus žiūrėti smegduobių ir mano susidomėjimas didėjo. Įstojusi į magistrą iš naujo prisiminiau ir atradau geologiją, senelio tyrimus ir smegduobes.
Beje, darbe yra panaudotas ir mamos kurto muzikos kūrinio fragmentas, kuriame vardijami akmenų pavadinimai. Nors jį ganėtinai smarkiai kartu su filmo kompozitoriumi Ernestu Kaušyla adaptavome, bet tai kaip tam tikras „hommage“, sujungiantis mano šeimą, senelį, mamą per akmenis. Taip pat filme girdimas ir mamos įrašytas akmenų barškėjimas.
– Kuo būtent jus sudomino smegduobės?
– Iš pat pradžių negalėjau įvardyi kuo, bet leidsdamasi vis gilyn supratau, kad smegduobės gali atverti labai daug dalykų. Pirmiausia smegduobės asocijuojamos su katastrofa. Joms atsiradus dažnai įgriūna žemė, gali įgriūti namai, keliai.
Bet man norėjosi atrasti ir kitą kampą. Smegduobės nėra vien tik katastrofa ir netgi gali nuvesti keliu į kitą matymą. Tiek paties žemės suvokimo, tiek procesų jos viduje, tiek besiformuojančių žemės archyvų.
Smegduobės taip pat gali apversti tavo matymą ir mąstymą aukštyn kojom.
– Jūsų darbą lydinčiame tekste esate paminėjusi Baltųjų rūmų kieme atsivėrusią smegduobę, kuriai greitai internete buvo sukurta paskyra, atsirado „memai“ ir žmonės ją pradėjo laikyti tarsi vilties simboliu prieš Donaldo Trumpo vykdomą politiką. Ar siekėte, kad parodos lankytojai jūsų darbe įžvelgtų sąsajas su politiniu kontekstu ar pandemine situacija?
– Nors ir paminiu šį konkretų atvejį, nenorėjau tiesiogiai apie tai kalbėti videodarbe. Apskritai nenorėjau per daug veltis į politizavimus ar konkrečių metaforų kūrimą.
Smegduobės mano mintyse atsirado dar prieš pandemiją. Žinoma, jos metu supratau, kad galėčiau su tuo susieti, bet nesinorėjo. Norėjosi atkreipti dėmesį į tam tikrus man svarbius ir įdomius aspektus, o žiūrovai jau patys susikurs prasmes.
Dabar dažnai kalbama apie geologinį laiką, „deep time“ (liet. giluminis laikas), bet tai skamba labai teoriškai. Norėjau užfiksuoti, koks jausmas yra gyventi šalia smegduobės, kaip aš pati jaučiuosi fiziškai esant šalia. Todėl darbe atsidaro tekstas apie sapną ir kažkokias neapčiuopiamas materijas.
Šis vaizdo darbas yra bandymas sau pačiai atrasti sąsajas su paviršiumi ir geologiniais procesais.
Paroda „JCDecaux premija 2021: Tarpai“ Kompozitorių namuose Vilniuje veikia iki spalio 31 d., jos lankymas nemokamas.
