Šį mėnesį vykusioje meno mugėje „ArtVilnius ’21“ Panevėžio galerijos stendas, kuriame pristatyti naujausi R.Kriuko kūriniai, buvo vienas lankomiausių. Žmonės ne tik stebėjosi menininko sugebėjimu kurti keisčiausių sapnų vaizdinius primenančias formas, bet ir naudojosi proga pabendrauti su vaikščiojančia stiklo meno enciklopedija vadinamu kūrėju.
„Ne su visais spėjau pabendrauti, nes susidomėjimas buvo didelis. Per metus tai turbūt vienintelis kartas, kai tenka tiek daug kalbėti. Džiaugiuosi, kad balso nepraradau“, – prisiminė menininkas.
Tiesa, vienas dažniausiai užduodamų klausimų jam buvo gana nemalonus. „Tai jūs vėl dirbate, jūsų „Glasremis“ nebankrutavo?“, – klausdavo jau ne pirmus metus mugėje stiklo menininko kūrinių ieškantys žmonės.
– Kas nutiko pernai per karantiną? Ar iš tiesų situacija buvo tokia bloga, kad buvote nusprendęs skelbti bankrotą? – paklausiau R.Kriuko kaip tik tą dieną, kai jis su „Glasremio“ kolegomis minėjo 21-ąjį studijos gimtadienį.
– Pernai buvo labai sunkus laikas. Nors apie bankrotą nebuvo kalbos, tiesiog kuriam laikui sustabdėme gamybą. Pernai balandį teko užgesinti stiklo lydymo krosnį ir atleisti žmones. O mes jau 20 ar 30 metų dirbome kartu.
Aš juk pirmiausia menininkas, o tik po to šioks toks verslininkas. Todėl be galo sunku buvo ištarti tuos žodžius, kad be atleidimo nėra kito kelio mūsų studijai. Jokios prastovos ar kitos priemonės jau negalėjo padėti.
O nuo šių metų liepos vėl dirbame, ir tas užsidarymas atrodo kaip šiurpus sapnas.
Pas mus vėl atvažiuoja padirbėti stiklo menininkai, studentai iš Latvijos ir iš kitų šalių. Laikomės visų saugumo reikalavimų, todėl rengiame ir ekskursijas, ir daugelio pamėgtas edukacijas, kai ir vaikai, ir suaugusieji gali paišdykauti su stiklu.
– Pernai rudenį jums visgi pavyko surengti Panevėžį visame pasaulyje garsinantį stiklo meno simpoziiumą „GlassJazz“?
– Taip, galėjome porai mėnesių pakviesti darbuotojus dar šiek tiek padirbėti ir pasilinksminti. Juk „GlassJazz“ – tai stiklo, džiazo ir fotografijos meno šventė. Tiesa, pandemija ir jį gerokai pakoregavo. Atidarymas buvo numatytas trečiadienį, o pirmadienį paskelbė, kad šalies sienos visiškai uždaromos.
Net iš Latvijos ar Estijos nebebuvo galima atvažiuoti be poros savaičių izoliacijos. Keli dalyviai jau buvo atvažiavę anksčiau, pabuvo izoliacijoje ir prisijungė prie mūsų. O kitiems teko dalyvauti virtualiai.
Dar nebuvo tekę taip dirbti. Menininkai mums atsiuntė savo eskizus. Po to kalbėjomės su jais telefonu ar kompiuteriu, ir mes su studijos kolegomis pagal tuos eskizus atlikome jų kūrinius. Bet simpoziumas visgi įvyko ir jo paroda sudomino daugybę žmonių.
– Ką darėte, kai karantinas sukaustė šalį?
– Kadangi krosnį teko išjungti, visą studiją paverčiau didžiule galerija. Sustačiau apie pusantro šimto savo skulptūrų. Bet kai neliko galimybės nuvažiuoti iš vieno rajono į kitą, niekas negalėjo atvažiuoti jos pasižiūrėti. Vaikščiodavau vienas tarp tų skulptūrų ir šnekėdavausi su jomis.
Kaip niekada dažnai – kiekvieną savaitgalį – važiuodavau į savo sodybą Zarasų rajone ir bendraudavau su miško dvasiomis. Turiu omenyje ne taip pavadintus savo darbus, o tikras dvasias tikroje girioje.
Stiklo menininkas be lydymo krosnies nieko negali padaryti, tad gana ilgai visas stiklo pasaulis buvo sustingęs. Nedirbo nei lenkai, nei čekai, nei amerikiečiai. Ir net Venecijos Murano salos stiklo meistrai užgesino krosnis, nes nebuvo turistų. Čekijoje karantinas buvo ypač griežtas.
Taigi man visi kūrybos keliai buvo užkirsti. Negalėjau niekur išvažiuoti, negalėjau dirbti. Jaučiausi kaip koks kūrybinis narkomanas, kuris niekur negali gauti savo įprastos kūrybos dozės.
Kaupiau idėjas ir jas šią vasarą išliejau Čekijos ir Panevėžio dirbtuvėse. Tiesa, aš toks žmogus, kuris niekada nepiešia daug eskizų. Tiesiog ką nors sugalvoju ir tą mintį užsirašau.
Svarbiausia – gerai žinoti, ką noriu padaryti. Mat kai jau dirbu su stiklu, mano mąstymas veikia kaip kompiuteris, o gal net dar greičiau. Nes stiklas nelaukia – per kelias sekundės dalis jis ir deformuojasi, ir susiformuoja.
– Paminėjote „Miško dvasias“. Šio ciklo darbai turbūt vieni populiariausių?
– Ciklą pavadinau „Miško dvasiomis“ kaip tik todėl, kad jos buvo rodytos vienos dienos instaliacijoje kirtavietėje. Sugalvojau tą idėją maklinėdamas po Gražutės miškus šalia savo sodybos. Teko smarkiai pavargti fiziškai, nes ne taip lengva buvo jas atgabenti į pasirinktą vietą.
Išsirinkau kelias gražias kirtavietes, kur kelmai išdėstyti įkalnėje. Jos patiko ir mano žmonai Indrei, kuri yra mūsų parodų architektė, nes puikiai sutvarko ekspozicines erdves.
Kai dariau skulptūras, jos turėjo kitus pavadinimus – „Nakties maišas“, „Debesų maišas“, „Saulės maišas“. Bet kai jas visas užkėliau ant tų kelmų, jos tarsi susiliejo, susivienijo su mišku, todėl pavadinau „Miško dvasiomis“.
Žmona nufotografavo tą instaliaciją, mes kartu pasidžiaugėme, paukštukai taip pat nustebo praskrisdami. Buvau labai patenkintas. Ir bičiuliai maloniai nustebo, kai sukėlėme tas nuotraukas į feisbuką.
– Kodėl nusprendėte įsigyti sodybą tarp Zarasų ir Dusetų? Juk tenka tolokai važiuoti iš Panevėžio?
– Man tas kraštas ypač gražus – kalvotas. Juk apie Panevėžį tarsi su volu prasieita – lygumos. O ten gali uždusti net išėjęs pagrybauti – užlipi ant kalvos, leidiesi, vėl kopi. Ir ežerų – daugybė. Prie Panevėžio – vos kelios linmarkos, pusežeriais vadinamos.
– Birželį jau dirbote Čekijoje. Stengėtės kuo greičiau pasiskiepyti ar teko testuotis?
– Gegužės mėnesį pasiskiepijau dviem dozėmis ir išlėkiau į Čekiją. Beje, skiepytis tų garsiųjų akcijų metu važiavau į Vilnių, nes Panevėžyje tuomet dar visų neskiepijo.
Čekijoje dariau ir susikaupusius užsakymus, ir naujus darbus. Pagaliau galėjau visą per žiemą sukauptą paraką panaudoti pagal paskirtį.
Liepos pradžioje ir Panevėžyje mes vėl užkūrėme krosnį. Buvo kasdienybė, o dabar tai atrodo kaip stebuklas. Ji kūrenasi, o mes kuriame savo grožį „Glasremio“ studijoje.
– Visa vasara – darbo, parodų ir mugių maratonas? Mugėje akį traukė stiklinis baobabas. Kodėl sukūrėte ne kokį nors ąžuolą?
– Daug dirbau ir blaškiausi po pasaulį. Žmona net pyksta, kad taip retai būnu namie. Bet kai kurias parodas surengėme kartu – Dusetose, Utenos kraštotyros muziejuje.
Rugpjūčio mėnesį išvažiavau į Tarptautinį Liuksemburgo stiklo festivalį. Aš jau apie 16 metų ten važiuoju, turiu nemažą gerbėjų ratą. Šiemet buvo ypač smagu, nes jiems labai patiko naujausi mano darbai – ir gyrė, ir pirko. Liuksemburgas – maža šalis, bet ten gyvena apie 70 stiklo kolekcininkų.
Rugsėjį „Glasremio“ studiją pristatėme Paryžiaus mugėje „Maison & Objet“. Jos dalyviai – iš viso pasaulio. Užmezgėme naujų ryšių, gavome užsakymų.
O mintį sukurti baobabą pasufleravo Antoine’o de Saint-Exupery „Mažasis princas“. Ir tas baobabas iš kokio tūkstančio Europos stiklo dailininkų darbų buvo atrinktas į pasaulinę šiuolaikinio stiklo parodą Koburgo prizui laimėti.
Ji vyksta Vokietijoje kas 8 metus. Balandžio mėnesį atrinkti darbai bus eksponuojami Koburgo miesto tvirtovėje ir Europos modernaus stiklo muziejuje. Tada bus paskelbtas ir šio prizo laimėtojas, jam atiteks 15 tūkstančių eurų.
– O kaip ir kur išdygo stiklinės „Dykumos gėlės“, kurios šiuo metu puošia Lietuvos paviljoną Dubajuje vykstančioje pasaulinėje parodoje „Expo 2020“?
– Jų sėklos – Lietuvos dykumose, Nidos kopose. Bet pasiekusios Jungtinius Arabų Emyratus jos sudygo, užaugo ir pražydo. (Juokiasi.)
Pernai dėl pandemijos paroda buvo atidėta, todėl prasidėjo šiemet spalio 1-ąją ir tęsis iki kovo 31-osios. Nuvažiavau likus savaitei iki atidarymo ir išdėliojau skulptūrinę instaliaciją iš 15 įvairaus aukščio auksu tviskančių gėlių. Jas sukūriau Čekijos stiklo studijoje, o iki parodos jos plaukė laivu net kelis mėnesius.
Lietuvos ekspozicijos generalinis komisaras Romas Jankauskas sakė, kad lankytojams tie darbai ypač patinka. Toks aukso žybsnis tamsioje aplinkoje.
– Kalbamės per „Glasremio“ studijos 21-mą gimtadienį. Palinkėti matyt reikėtų kuo ilgesnių kūrybinės veiklos metų. O kaip ruošiatės švęsti?
– Ačiū už linkėjimus, kurie suvirpino širdį. Tikiuosi rimtai padirbėti dar bent 10 metų, kol paaugs dukra, kuriai dabar dar tik dešimt. O paskui – kiek kūrybinė potencija leis. Anksčiau mėgau labai griežtas formas, o dabar jau išlaisvėjau – pūtimo metu išdykauju, improvizuoju. Tiesiog mėgaujuosi gyvenimu, vertinu kiekvieną krosnies veikimo dieną – kabinu stiklą, iš jo kuriu laisvų formų skulptūras.
O švęsime kukliai. Tradicinis lietuviškų švenčių scenarijus nebetinka nuo tų laikų, kai žmona Indrė ištraukė iš kai kurių bėdų. O ir studijoje – pats darbymetis. Taigi, švęsiu namie – paprašiau, kad Indrė iškeptų kotletų. Juk paskutiniu metu vis blaškiausi po pasaulį, o kelionėse naminių kotletų negausi.
Naujausias projektas – skambančios skulptūros
R.Kriukas – vienas ryškiausių ne tik Lietuvos, bet ir Europos stiklo meno kūrėjų. Jis gimė 1961 m. Panevėžyje. 1985 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1985–2000 m. dirbo bendrovėje „Panevėžio stiklas“, nuo 1993 m. – meninio stiklo dizaineris.
1993 m. tris mėnesius stažavosi Danijoje, Bornholmo saloje, pas meninio stiklo meistrus Ch.Maekerį („Snogebaek glashutte“ studija) ir P.Hunnerį („Baltic Sea Glass“ studija). Yra gerai susipažinęs su Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos meninio stiklo mokyklomis.
Nuo 1985 m. aktyviai dalyvauja parodose ir tarptautiniuose simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Jo autorinių darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Budapešto meno muziejus (Vengrija), Frauenau stiklo muziejus (Vokietija), Estijos, Latvijos, Suomijos, Rusijos ir Kinijos muziejai.
2000 metais R.Kriukas Panevėžyje įkūrė meninio stiklo studiją „Glasremis“. Jis yra Tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „GlassJazz“, rengiamo Panevėžyje nuo 2014 metų, idėjos autorius ir meno vadovas.
Naujausias kūrybinis projektas – „Grojantis stiklas“. Tai keliaujanti paroda, kurios atidarymo metu fleitininkas J.Mačys, pianistas D.Bružas ir šviesų menininkas R.Seilius sukuria muzikos ir šviesos reginį su R.Kriuko stiklo skulptūromis.
2011 m. R. Kriukas išrinktas „Metų panevėžiečiu“. 2014 m. jam už aktyvią kūrybinę veiklą ir šiuolaikinio stiklo meno propagavimą įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksinis ženkliukas“. 2017 m. R. ir I.Kriukų instaliacija „4 dienos Marse“ buvo apdovanota ir profesionalų žiuri ir žiūrovų prizais. Šiemet menininkas tapo Panevėžio kultūros ir meno premijos laureatu.
