Žinomas dailininkas V.Jurkūnas senokai brandino idėją sukurti komiksą apie šunis, varnas ir smagius pasivaikščiojimus po kalnuotą Lietuvos sostinę. Tačiau pastaruoju metu jis vis dažniau susimąsto apie kitokius padarus, kurie taip pat patogiai įsitaisė ant Vilniaus kalnų ir kalnelių.
Netikėtai vienas po kito ėmė rastis herojai komiksui, pasakojančiam apie nuotykius unikalioje valdininkų-karkvabalių karalystėje. Pirmiausia – Viršininkas Karkvabalis, vėliau ir Darbščioji Karkvabaliukė, kuri visokiems šūdvabaliams (paprastiems piliečiams) ramunėlių darželių nedalija.
Naujasis V.Jurkūno komiksas su „Lietuvos ryto“ dienraščiu skaitytojus turėtų pasiekti ateinančių metų sausį.
– Kaip karikatūrų meistrui kilo mintis kurti komiksus? Juk tuomet, kai „Lietuvos ryte“ pasirodė jūsų komiksai „Lietuvos pusryčiai“, šis žanras mūsų šalyje nebuvo populiarus? – paklausiau šią vasarą 75-metį atšventusio V.Jurkūno.
– Komiksai – toks menas, kur labai glaudžiai susipina žodis su vaizdu. Jie leidžia papasakoti daug įdomesnę istoriją nei viena karikatūra. O man visuomet smagu popieriaus lape užmegzti kokią nors intrigą.
Todėl atsirado ir komiksai, skirti istorijai, – Žalgirio mūšiui, Lietuvos tūkstantmečiui. O su istoriku Alfredu Bumblausku buvo sukurta net visa komiksų knyga – „Trys kryžkelės. Keturi požiūriai į Lietuvos istoriją“.
Beje, kai „Lietuvos ryte“ buvo spausdinamas komiksas „Jei lietuviai būtų romėnais“, sulaukdavau klausimų, ar iš tiesų taip puikiai moku lotynų kalbą. Kukliai prisipažindavau, kad teko bent tas patarles išmokti. Iš vieno savo gerbėjo tuomet gavau dovanų lotyniškų posakių žodyną.
– Kai pradėjote piešti komiksus, kas jums darė didesnę įtaką – prancūzų, amerikiečių ar kokie nors japoniški komiksai?
– Na, šioje srityje esu savamokslis. Piešimą gerai išmanau, o komiksų stilistiką man pasufleravo sienlaikraščiai, kuriuos leidome Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ir kolega Jonas Varnas reiškėsi. Linksminomės.
Toks pieštinis humoras su marazmo priemaiša. Net partinė instituto valdžia tuo mūsų sienlaikraščiu susirūpino.
Ten visi žodžiai būdavo iš to meto oficiozinių laikraščių išplėšiami ir savaip sudėliojami.
Visą komiksą komponuoju pagal tai, koks puslapio dydis. Iš pradžių atskirus vaizdelius prisiklijuoju ant darbo sienos, kad galėčiau matyti bendrą vaizdą. Paskui juos sustumiu į puslapį.
– Ar tiesa, kad komiksus piešiate ir sapne?
– Tikra tiesa. Pastaruoju metu piešiu sapnuodamas. Sapne dėlioju, stumdau, atitraukiu, pritraukiu, pasuku – kaip kompiuteryje. Taip pasitreniravęs esu įdomių kūrinių pridaręs. Juos, kaip ir seniau „Lietuvos rytui“ sukurtus komiksus, galima pamatyti internete www.jurkunas.art.
– Kas atsiranda anksčiau – piešinys ar tekstas?
– Iš pradžių – vaizdelis, kuriame personažas kažką veikia, o paskui – jo žodžiai. Ir geriausia, kai jie neturi nieko bendra su tuo, ką jis daro.
Dažnai tenka parašyti ir kelis sakinius, kad skaitytojas suprastų, kas čia vyksta. Šiais laikais yra labai daug meno, kuris iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas. Dailininkai tuo piktnaudžiauja. O aš noriu palikti siūlo galą.
– Dauguma jūsų komiksų – spalvoti. Ar nesunku galvoti ir apie piešinį, ir apie istoriją, ir apie spalvas? Juk jūs – ne tapytojas.
– Todėl ir pasitelkiu tikrus tapytojus. Dažniausiai aš spalvinu kompiuteriu – ten programose galima susikurti spalvų paletę. Pavyzdžiui, pasirenku XX amžiaus pradžios anglų tapytojo Stanley Spencerio peizažą, jį nuskenuoju, o kompiuterinė programa išskaido į spalvas. Ir aš tą spalvų paletę naudoju. Taigi drąsiai piešiu S.Spencerio spalvomis.
Tai puiki galimybė, nes laikraštyje tenka dirbti greitai, kartais net labai greitai. O kai turi spalvų paletę, nereikia kiekvieną kartą atsispausdinti darbo ir atsistojus prieš langą tyrinėti, ar pakankamai gera spalvų dermė.
– Jau kelerius metus laukiame jūsų komikso apie dailininką, kuris piešia tą dailininką, rytais vedžiojantį šunį. Turėtų būti smagus vidinis dialogas apie meną ir gyvenimą. Ar jis juda?
– Juda. Jau yra apie 18 lapų, dar reikėtų bent dešimties. Kadaise planavau, kad bus 50, bet tai ilgas procesas. Pasirinkau sudėtingą techniką. Daugeliui atrodo, kad kompiuteriu viskas paprasta. Bet man vienam puslapiui prireikia poros savaičių.
Įstrigau prie savo šuns, airių seterio kalytės, draugų. Jų yra keliolika, ir kiekvienas turi vardą ir pavidalą – turi būti atpažįstami. Kitaip jų savininkai pasipiktins. Galiu pasakyti, kad su politikais – kiek paprasčiau, net jei kas ir ne taip. O su šunimis aš juokauti nenusiteikęs. Ta šeimininko ir šuns meilė – tikra ir stipri. Todėl klaidų neturėtų būti.
– Ar galėtumėte pritarti nuomonei, kad dauguma šunų panašūs į šeimininkus?
– Gal ne visai tiesiogiai. Bet kai sutinku bičiulį su niufaundlendu ir užsimenu, kad šuo storokas ir galėtų daugiau bėgioti, tai šeimininkas tuoj atsako: „Vytautai, o tu į mane pažiūrėk. Ar aš galiu bėgioti?“.
– Kitąmet „Lietuvos ryte“ turėtų pasirodyti naujas komiksas apie valdininkų kontoras. Kaip atsiranda tokios temos?
– Man pats gyvenimas padiktavo tokią temą. Turėjau reikalų su viena kontora ir susidūriau su tokiomis kvailystėmis, kurios tiesiog prašyte prašėsi į popieriaus lapą. Valdininkų savivalė tapo tarsi kokiu siūlu, ant kurio veriasi įvairios istorijos. Bus ir prierašas: „Herojų veidai pakeisti, o pavardės – žinomos.“
Kadaise Vytautas Petkevičius parašė knygą „Durnių laivas“. Tuomet ir durniai buvo didingi, ir tas laivas – didelis. O kai dabar pasižvalgai aplinkui – vien mažyčiai durnelių laiveliai plūduriuoja. Tiesa, jų labai daug. Akivaizdus susmulkėjimas.
Kuo mažesnis valdininkėlis, tuo garsiau rėkia, kad valstybė – tai jis. O jų valdžia – kaip saldainis, kuriame yra „du viename“ – kvailumas ir melas. Tokių tipažų net neįmanoma apskųsti, juk jie iš to dažnai nieko net neuždirba.
– Panašių idėjų kyla, kai kas nors perpildo kūrėjo kantrybės taurę. Buvo koks nors realus susidūrimas su valdininkais?
– Taip. Aš turiu žemės sklypelį šalia Naujosios Vilnios. O šalia – brūzgynais apaugęs valstybinės žemės lopinėlis su elektros stulpais. Aš, kaip sąmoningas pilietis, norėjau tuos brūzgynus aptvarkyti. Prašiau man parduoti. Nepardavė, sakė, kad galima tik išsinuomoti. Gerai.
Sutvarkiau visus popierius, pateikiau Nacionalinei žemės tarnybai ir gavau adresą moterėlės, su kuria visa tai reikėjo suderinti. Parašiau kelis laiškus – jokio atsakymo. Paskambinau telefonu, sako: „Ateik pasirašyti.“ Ir čia aš padariau didžiulę klaidą – paklausiau, kodėl į mano laiškus nebuvo atsakoma. Tuomet įniršo: „Gali neiti pasirašyti. Atia!“
O kai pabandžiau aiškintis, atsakymas buvo vienas: „Pavėlavote.“ Nors viskas buvo atlikta laiku, toks įspūdis, kad valdininkai turi savo ypatingą logiką, – jų užduotis taip viską sujaukti, kad žmonės pasiklystų tarp klausimų ir atsakymų.
Dar sakoma – jei nepatenkintas, skųskis. Bet kam ir kaip galima apskųsti kvailumą? Gal į kokią kliniką reikėtų kreiptis, jei valdininkai patys savo raštų neperskaito ir nesupranta? Įrodyti, kad jie nenori suprasti, – pernelyg keblu. Bet galima pasijuokti.
Juk dažnai valdininkai tau net nemeluoja (nes už melą galima nubausti), tiesiog užpila tuščiais tauškalais – savotiška šūdmala.
– O kaip istoriją apie valdininkų pasaulį pavadinsite? Kiek mačiau jau nupieštų herojų – visi vabalai.
– Darbinis būsimo komikso pavadinimas – „Pieva“. Veiksmas vyks Nacionalinėje pievų tarnyboje. Kaip kadaise dainavo Vytautas Kernagis: „Tiek daug visokių kirmėlių/Ilgų gyvačių čia nestinga/Anei gražuolių siurbėlių.“
Daugelį Vytauto Jurkūno kūrinių, taip pat ir komiksus, galima rasti internete www.jurkunas.art.
