Fotomenininko Edžio Jurčio paroda „Būties nerimas“: kiek dar liko iki chaoso ir panikos?

Jau daug metų JAV gyvenančio lietuvio E.Jurčio fotografijose – jo pastarojo itin kūrybingo laikotarpio veiklos meno lauke atspindžiai. Retrospektyvinė paroda „Būties nerimas“ - baigiamasis Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos uostamiestyje organizuoto Tarptautinio kultūros festivalio „Įveik paviršių“ akordas.

Klaipėdoje augusio, čia gyvenusio sovietmečiu E.Jurčio kūryba žinoma Lietuvoje. Nors jis daugiau nei tris dešimtmečius gyvena ir darbuojasi JAV, savo naujausius kūrinius pirmiausiai stengiasi pristatyti gimtinėje. Pernai E.Jurčys neatlygintinai perdavė dalį gausaus fotografijų archyvo (negatyvus ir fotoatspaudus) Klaipėdos apskrities viešajai bibliotekai. Tad reikšmingiausias  fotomenininko kūrybos palikimas dabar saugomas jo gimtajame mieste.

Paroda „Būties nerimas“ – refleksija į šiandieninį jau antri metai pandemijos gniaužtų kaustomą pasaulį, jį ištikusias katastrofas, visuomeninius konfliktus, kurie pirmiausiai atspindi tos šalies, kurioje jis gyvena tikrovę. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ pernai vasarą rodytas sostinės „Prospekto“ galerijoje, o kiti du ciklai („Užsibarikadavę iki ašarų, „Mirties ir gyvasties jėga“) pristatomi pirmą kartą.

Viskas, kas ilgai planuota, statyta ir tobulinta, čia pat pradeda griūti. To nei sustabdysi, nei pakeisi, ankstesnioji būtis praranda pagrindus, kinta ne tik gyvenimo fasadai, bet ir jo vidus. Anksčiau veikę mechanizmai įstringa: dingsta galioję susitarimai, o naujų dar nėra, ateities vizijos blunka, būties kontūrai vis sunkiau apčiuopiami, baugina nežinomybė. Kiek dar liko iki chaoso ir panikos, kai bus peržengtos paskutinės ribos?“, – tokiomis nuojautomis  alsuoja E.Jurčio darbai.

Žmogiškosios būties nerimą E.Jurčys daigina iš globaliai kintančios tikrovės, kai nuojautos nevaldomai suvešėja ir tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Pasaulis kraujuoja ne tik dėl pandemijos, atveriančios kelią skleistis naujoms sąmokslo teorijoms. Nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą ardo nepranykstantis žmonių polinkis mėgautis gyvenimu tuštybių mugėje.

„Menininkas tarsi siunčia mums žinią, kad senąją tvarką sergėję, judėjimo srautus įsakmiai reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, vaizduotėje susikurto iliuzijų pasaulio lubos yra pernelyg žemos, kad galėtum išsitiesti, vaikščioti aukštai iškėlęs galvą“, – pristatydama E.Jurčio kūrybą KKKC erdvėse kalbėjo parodos „Būties nerimas“ kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Atidžiau įsižiūrėjus į E.Jurčio fotografijas nesunku pastebėti, kad destrukciją gimdo ir socialiniai konfliktai, karai – barikados savitarpio suvokimui. Vienus tai žudo, ardo įprastą gyvenimą, net ir labiausiai nuo jų nutolusiems individams grasina įtampa, nerimu. Didėjanti priešprieša, grobuoniškas siekis koreguoti nusistovėjusius dėsnius virsta nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet jau ir globaliomis tragedijomis.

Klaipėdoje augęs,r čia iki 1981 metų gyvenęs E.Jurčys – įdomaus likimo ir braižo menininkas, kurio kelias į JAV driekėsi per Maskvą. Fotografuoti pradėjo dar vaikystėje. Tada prasidėjo ir jo pažintis su kino pasauliu. Baigęs mokyklą ėmė bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjunga).

„JAV – didinga, kelstinti šalis, bet socialinės erozijos, susvetimėjimo ženklų, pasireiškiančių įvairiausias pavidalais, ir čia apstu. Niujorko parkuose dygsta palapinės, kur glaudžiasi ne pabėgėliai, nelegalūs migrantai, o bankų paskolų prislėgti, iš savo būstų į gatves išvaryti amerikiečiai. Kokia jų ateitis, kas jais pasirūpins? Lietuvoje tokių šiurpių socialinės atskirties vaizdų dar nemačiau, kas žino, kaip bus toliau?“, – svarstė E.Jurčys.

Regis, pati gamta priešinasi pražūtingai civilizacijos raidai. E.Jurčio socialinėje fotografijoje akcentuojamos egzistencinio nerimo būsenos, pasak D.Ruškienės, dar nėra pasaulio pabaiga: „Tai įspėjimas apie grėsmę, menininko įžvalgos. Tamsoje visuomet atsiranda šviesa, tarp nuodėgulių vėl sužaliuoja žolė, auga medžiai, kyla namai. Net ir ten, kur gyvenimas ritasi į bedugnę, įmanoma viską pradėti iš naujo, tik svarbu tai suvokti“.

Paauglystėje susidomėjęs fotografija E.Jurčys tikruoju profesionalu tapo išvykęs į Maskvą, kur savo karjerą pradėjo dirbdamas neetatiniu korespondentu tuo metu populiariame dienraštyje „Moskovskyj komsomolec“.

Maskvos kinematografijos institute įgijęs kino operatoriaus specialybę lietuvis aštuonerius metus praleido Ostankino televizijoje. Sukūrė dokumentinių filmų, bet jį visada labiau traukė fotografija.

„Dirbau su fotožurnalistikos profesionalais, iš jų nemažai išmokau. Ši praktika - geriausia mokykla. Ko tik tada nebuvo Maskvoje – nuostabūs spektakliai, dailės, fotografijos parodos. Neišdildomą įspūdį paliko neįtikėtinai įdomi Henrio Cartier-Bressono, Andre Kerteszo ir Josefo Kudelkos fotografija – gyvoji žmogaus istorija, tikras, nesumeluotas gyvenimas“, – praeitį prisimena E.Jurčys.

E.Jurčys nesikrato sąsajų ir su Lietuvos fotografijos mokykla: „Augdami lakstėme po galerijas, stebėjome, kaip lietuviai fotomenininkai skinasi kelią į Europą ir pasaulį. Visi tuomet žavėjosi R.Rakausko fotografijų ciklu „Žydėjimas“, kaimo buitį subtiliai vaizduojančiais A.Macijausko ir R.Požerskio darbais.

Tokio paprasto, lietuviško kasdienio kaimo grožio, pasak E.Jurčio, šiandien jau nebeatrasi. Jo manymu, geriausi Lietuvos fotografai sovietmečiu atliko milžinišką darbą – spėjo įamžinti laikmetį, kuris negrįžtamai praėjo.

Parodos „Būties nerimas“ rengėjai pažymėjo, jog ir lietuvių menininės fotografijos patriarchas Antanas Sutkus nepašykštėjo komplimentų E.Jurčiui – pavadino jį geriausiu socialines tematikos fotomenininku šalyje.

Kai E.Jurčys persikėlė į JAV, pavienių vaizdų didmiesčių gatvėse jam jau neužteko, norėjosi kažko daugiau – naujų temų, tikresnių istorijų. Vienas pirmųjų prieš beveik trisdešimt metų JAV sukurtas jo fotografijų ciklas „Gyvenimas su AIDS“ – akistata su mirtinu virusu užsikrėtusių žmonių gyvenimu.

„Amerikiečius AIDS epidemija sukrėtė – tada dar nebuvo tinkamų vaistų, ligoniai krisdavo kaip dabar nuo kovido. Net mano pažįstami žmonės neišgyveno. Amerikai sunkiai sekėsi kovoti su šia liga, o kas darėsi kitose šalyse, ypač Afrikoje? Bendraudamas su infekuotaisiais, globalių idėjų nekėliau, dažnai pagalvodavau ir apie Lietuvą“, – kalbėjo vėliau fotografijų ciklą „Gyvenimas su AIDS“ ir gimtinėje pristatęs E.Jurčys.

Žvilgsnis į žmones ribinėse situacijose ryškėja ir vėlesniuose E.Jurčio kūrybos cikluose „Kūno kalba“ (apie neįgaliųjų šokius), „Šeimos ilgesys“ (apie benamius su savo augintiniais). Įsikūręs Oregono valstijoje lietuvis susidomėjo šiuolaikiniais kaubojais – jojikais, tramdančiais mustangus ir jaučius žiūrovų akivaizdoje (ciklas „Rodeo“).

„Fotografuoti jojikus, kai jie rengiasi pasirodymais, buvo įdomu. Tai sunkus ir pavojingas amatas. Jie gali išlėkti į areną ir grįžti sulaužytais kaulais. Rodeo vaizdai užfiksuoti stebint šiuos patrakėlius iš šalies. Žmonės mato atrakciją, o tai, kas vyksta užkulisiuose nepastebi", – pasakojo E.Jurčys.

Kitas E.Jurčio projektas „Artful living“ – tęstinis ciklas iš Londono, Paryžiaus, Niujorko muziejų ir galerijų. Autoriui buvo įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į meną: vieni susikaupę apžiūrinėja parodas, atėję prasiblaškyti, pabendrauti su kitais, kleketuoja, maigo mobiliuosius telefonus. Kai kurie tarsi susilieja su meno kūriniais – tampa ekspozicijų dalimi.

Tai, kas amerikiečiams įprasta, E.Jurčys stebi ir tyrinėja smalsiu, tarsi iš kitos planetos atkeliavusio prašalaičio, kuriam galbūt ne viskas aišku ir suprantama, žvilgsniu Ciklas „Ginklų kultūra“ atspindi jo požiūrį JAV konstitucijoje įtvirtinta šventą pilietinę teisę su revolveriu rankoje ginti save ir turtą.

Šia tema susidomėjęs lietuvis tinkamų personažų ieškojo ne gatvėse, o aukcionuose, kur pardavinėjami įvairaus kalibro ginklai. Amerikiečiai didžiuojas galintys nuo kovų su indėnais laikų savo namuose laikyti šaunamuosius ginklus - apsaugą nuo agresyvių išpuolių.

„Ko saugotis – priešų iš kitos šalies, kaimynų, su kuriais dėl  niekų galima įsivelti į konfliktą, atsitiktinių praeivių? Kai visur tvyro baimė, ginkluojasi net studentai, įsitikinę, kad auditorijose šalia jų tūno teroristai“, – ginklų manija sergančią JAV visuomenę kitame fotografijos cikle „Ginklų kultūra“ apmąsto E.Jurčys.

Menininko žvilgsnis krypsta ir į egzotines šalis – sukūrė fotografijų ciklą apie Gvatemaloje gyvenančius majų palikuonis, su fotoaparatu apkeliavo Jamaiką, Dominyką, Meksiką, Nigaragvą, lankėsi Japonijoje, Ispanijoje.

„Nenustygstu vietoje, kaip paukštis ieškau naujų erdvių. Kelionės gydo sielą ir kūną. Visą kaltę dėl to galiu suversti knygoms, bene labiausiai Richardo Bacho kūriniui „Livingstonas Žuvėdra“, – teigia menininkas.

Los Andžele dirbęs samdomu fotografu lietuvis susipažino su įvairiais žmonėmis, tarp jų būta ir garsių Holivudo aktorių, režisierių, pramogų verslo žvaigždžių. Pakviestam filmuoti kultinio dainininko Rodo Stewarto vestuves E.Jurčiui šis nesenstantis pasaulio popkultūros dievaitis fantastiškame pokylyje spaudė ranką.

Jaunų aktorių ir režisierių pavardžių E.Jurčys jau neprisimena, neišblėso tik ryškiausi susitikimai su Dustinu Hoffmanu, Stevenu Spielbergu, Jack'u Nicholsonu, Milošu Formanu, Robinu Williamsu, Jeff Bridges, Arnoldu Schwarzeneggeriu, Bruce’u Willisu, Bonnie Raitu, Carlosu Santana, kitomis įžymybėmis.

Fotomenininkas šių susitikimų nesureikšmina: „Dirbau vienas Holivudo kompanijai, kuri dvejus metus, kol neišvykau į Portlandą, mane samdė filmuoti interviu su įžymybėmis. Toks darbas tik paįvairino gyvenimą, bet nieko daugiau“.

Įsikūręs užatlantėje, bet ryšių su Lietuva nenutraukęs E.Jurčys ten išaugino dvi dukras, viena jų puikiai kalba lietuviškai. Dabar Portlande darbuojasi kaip laisvai samdomas fotografas, videografas, atlieka įvairius leidyklų ir redakcijų užsakymus, dizaino projektus, kuria dokumentinius filmus.

Iš Kalifornijos persikėlęs gyventi į Oregono valstiją E.Jurčys ten susipažino su NBA krepšininku Arvydu Saboniu, septynis sezonus žaidusiu Portlando komandoje „Trail Blazers“.

„Su A.Saboniu praleidau daug malonių akimirkų, stebėjau jo karjerą NBA arenose, džiaugiausi pasiekimais. Pradžioje, kai jis dar gerai nešnekėjo angliškai, buvau pagrindinis jo vertėjas“, – draugystės su legendiniu Lietuvos krepšininku neužmiršta fotomenininkas.

E.Jurčys, kurio kūrybos bruožai pradėjo formuoti gūdžiu sovietmečiu, iš viso sukūrė daugiau 20 fotografijos ciklų socialinėmis temomis, surengė per 30 parodų Lietuvoje ir užsienyje (Portlande, Sietle, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

„Svetimoje dirvoje E.Jurčys savitai tęsia lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas. JAV įgyta kitokia patirtis jo kūrybą pakylėjo į naują dimensiją - atpažįstamą pasaulio fotografijos kontekste, bet nepradusią lietuviško tikrumo“, – pastebi D.Ruškienė.

Draugystės su Klaipėdos apskrities biblioteka rezultatas – ne tik E.Jurčio paroda „Būties nerimas“. Dar šiemet pasirodys retrospektyvinis jo fotografijų albumas. Kaip garbės svečias pakviestas dalyvauti bibliotekos rengiamame festivalyje „Įveik paviršių“ menininkas tapo šio renginio veidu.

E.Jurčio paroda „Ieškojimai“ užpernai buvo eksponuota KKKC Parodų rūmuose – žiūrovai galėjo susipažinti su dar nematyta pastarojo laikotarpio fotografija. Visus projektų, išskyrus ciklą Both Sides Now („Dabar abi puses“), tematika susijusi socialinėmis įžvalgomis.

„Šis plataus akiračio tylių akimirkų ir būsenų medžiotojas, net ir svetur, nesijaučia skiedra pasaulio vandenyne – stato kultūros tiltus tarp Lietuvos ir JAV“, – kalbėjo E.Jurčio fotografijos albumą „Gijos“ išleidęs jo bičiulis, taip pat fotografas, Klaipėdos leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius.

Kitas Lietuvoje pasirodęs E.Jurčio fotografijos albumas „Tyla iš gervių plunksnų“ atskleidžia Žuvinto rezervato grožį. Kitą tekstais papildyta fotografijų knygą „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“ jis išleido kartu su Klaipėdoje gyvenančiu savo broliu – pranciškonu vienuoliu Benediktu.

Brolis Benediktas irgi dalyvavo festivalyje „Įveik paviršių“ – Rytų kultūra susižavėjęs dvasininkas orientalistas Klaipėdos pranciškonų galerijoje pristatė Godos V.Bendoraitienės haiku knygą „Rasa nuo gluosnio“, ekslibrisų parodą „Japonijos popierinės brangenybės“ iš Jono Nekrašiaus rinkinio, skaitė savo eilėraščius.

„Mane ir brolį jungia ir kraujo,  ir dvasios saitai - abu panašiai jaučiame pasaulį, žengiame ta pačia linkme, darome iš esmės tą patį tik kitokiais būdais ir priemonėmis. Kartais mudviejų kūryba subėga į vieną vagą“, – šypsojosi tikriausiai naujus bendrus projektus brandinantis E.Jurčys.