Paštininkas Chevalis
Ferdinandas Chevalis (1836–1924) buvo prancūzas, žinomas kaip „paštininkas Ševalis“. Šiandien jis žinomas kaip „Idealiųjų rūmų“ (La Palais Idéal) kūrėjas. Ypatingam kūriniui, keistai struktūrai sukurti jis paskyrė 33 savo gyvenimo metus.
Vienas pats, savo rankomis Chevalis įgyvendino sumanymą, kilusį keliaujant savu maždaug 32 km ilgio paštininko keliu, kurį dažnai nueidavo per dvi dienas. Šiame vienišame kelyje, norėdamas užimti mintis, jis svajose statė magišką rūmą.
Tuomet rinko keistų formų akmenis, fosilijas ir kriaukles, įkvėpimo sėmėsi iš atvirukų, kuriuos nešdavo žmonėms, ir galiausiai 1879 m. savo sode ėmėsi statyti iš tiesų. Jis dirbo naktimis ir nepaisė besijuokiančių kaimynų, laikančių jį „senu kvailiu“, nors ir nepavojingu.
Po kurio laiko Ferdinando Chevalio labirintinis statinys, užimantis 600 kvadratinių metrų, tapo turistų traukos vieta ir buvo įvertintas meno pasaulyje, – taip pat menininkų André Bretono, Jeano Tinguely, Niki de Saint Phalle, Roberto Doisneau ir Pablo Picasso, vieta traukė siurrealizmo atstovus ir juos įkvėpė.
Wattso bokštai – „Nuestro pueblo“
Italų imigrantas Simonas Rodia (1879–1965) 1921 m. įsigijo žemės pietų-centriniame Los Andžele. Aptvėręs šią erdvę jis ėmėsi kurti „Nuestro pueblo“–„Mūsų miestą“, šiandien žinomą kaip Wattso bokštai (Watts Towers). Jis dirbo taip pat 33 metus, savaitgaliais ir vakarais. Nedideliame maždaug 4 arų plote jis sukūrė monumentalų kompleksą, kuriame stovi trys spiraliniai bokštai, du iš jų siekia 30,5 metrų, taip pat yra šeši mažesni, juos supa sodas su fontanais, takeliais, arkomis ir paviljonais.
Daugelis kaimynų jį laikė išprotėjusiu, o jo bokštai neretai buvo niokojami vandalų. Šiandien jie primena Leviso Kerolio ar Roaldo Dahlo fantazijas. Tačiau anuomet, statybos metu, daugelis juos laikė netgi pavojingais. Kai kurie manė, kad jie skirti slaptai informacijai perduoti Japonijai II-ojo pasaulinio karo metu, o vėliau komunistams.
Sulaukęs 75-erių metų Simonas Rodia 1954-aisiais nuleido rankas, perdavė savo nuosavybę su bokštais vieninteliam nepriešiškam kaimynui, išvyko ir niekada negrįžo, sakydamas „ten nieko nėra“. Išskirtiniai Simono Rodia statiniai atlaikė aplinkinių pajuoką, išliko po įsakymo nugriauti, riaušių ir žemės drebėjimo ir tapo mylimu vietos ženklu, įkvėpimu kitiems menininkams.
Magiška karalystė iš atliekų
Nekas Chandas (1924–2015) buvo kelių inspektorius šiaurės Indijoje. 1958 m. jis ėmėsi planuoti savo magišką karalystę miestą supančiose saugomose gamtinėse teritorijose. Jis išvalė nedidelį plotą, pasistatė trobelę ir ėmėsi rinkti medžiagas, miesto industrines atliekas ir akmenis. 1965 m. pradėjęs kurti, neilgai trukus jis keletą akrų užpildė figūromis ir akmenimis.
Nekas Chandas dirbo vienas ir paslapčia. Po 10 metų, kai valdininkai atrado jo slaptą sodą, jie dvejojo ką daryti su čia esančiomis beveik 200 keramika dengtų skulptūrų. Žinia apie Neko Chando kūrybą greitai plačiai pasklido ir su visuomenės palaikymu visa buvo išsaugota nuo sunaikinimo, Nekui Chandui buvo paskirtas valstybinis atlyginimas ir 50 darbuotojų pagalbai.
„Uolų sodas“ Čandygare visuomenei buvo atvertas 1976 m. Aplink miestą buvo įrengti atliekų surinkimo centrai, iš kurių gaunamos medžiagos naujojo parko kūrybai. Įspūdingos erdvės užpildytos žmonių ir gyvūnų figūromis, padengtomis keramikos ir stiklo duženomis; čia galima rasti kalnų kaimelį, didelį rūmų kompleksą, teatrą po atviru dangumi, krioklius ir upelius, paviljonus ir kolonadas.
Tai, kas prasidėjo kaip vieno žmogaus slapta rojaus vizija, kas rėmėsi tikėjimu, kad miesto atliekos gali virsti į kažką gražaus, tapo antra pagal populiarumą turistų lankoma vieta Indijoje po Tadž Mahalo.
Išskirtinė meno vieta netoli Vilniaus
Šios ir kitos išskirtinės istorijos pristatomos garsiame Amy Dempsey meno leidinyje „Destination Art“. Čia aprašomos viso pasaulio meno vietos, kurias verta atrasti. Tai nėra kvietimas nueiti į muziejų netoliese, tai kvietimas atrasti ypatingas vietas, kurias pasiekti gali prireikti ir piligriminės kelionės per dykumas ar džiungles, o kartais tai ypatingi „brangakmeniai“ paslėpti didmiesčiuose.
Kaip viena iš ypatingų pasaulio meno vietų pristatomas ir Europos parkas netoli Vilniaus, pasaulinio meno vieta, kuri pradėta kurti dar 1987-aisiais, prieš 34 m. Taip pat kaip ir ankstesnėse istorijose, tai buvo vieno žmogaus idėja, šiuo atveju – devyniolikmečio meno studento. Taip pat priimta skeptiškai savo laiku, taip pat pareikalavusi didžiulio atkaklumo, užsispyrimo ir tikėjimo. Šiandien tai puikiai žinoma ir Lietuvoje gausiai turistų lankoma vieta, kurioje nuolat lankosi ieškantys išskirtinio meno ir atrandantys jį harmonijoje su nuostabia gamta, nuolatinėje kaitoje, kiekvienu metu kitokiame fone.
Vienu ar kitu metu čia lankėsi žinomi pasaulio menininkai – amerikiečiai, japonai, menininkai iš įvairių Europos šalių, Meksikos, Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ir daugybės kitų vietų. Jų meno kūriniai atrado vietą netoli Vilniaus esančiame muziejuje po atviru dangumi. Lygiai prieš 30 metų, 1991 metų spalio 5 dieną čia vyko pirmoji ekskursija. Naujojo, pirmoje Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos muziejaus įkūrėjas, jaunas menininkas, studentas Gintaras Karosas (g. 1968 m.) Vilniaus dailės akademijos kurso draugams rodė neseniai pastatytą Europos parko simbolį.
Po dviejų metų, 1993 m. Gintaras Karosas organizavo tarptautinį skulptūros simpoziumą, kuriame dalyvavo 14 menininkų iš Armėnijos, Suomijos, Graikijos, Vengrijos, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Pirmas toks simpoziumas Lietuvoje buvo sėkmingas, ir Europos parkas sulaukė tarptautinio dėmesio.
1996 m. čia jau buvo įgyvendintas pasaulyje žymaus konceptualisto Deniso Openheimo „Krėslas-baseinas“, o dar po dviejų metų jo „Gerianti struktūra su inksto formos baseinu“. Šiuos kūrinius sekė kitų šiuolaikinio meno pasaulio įžymybių darbai – Magdalenos Abakanovič, Solio LeVito, Beverly Pepper, Alešo Vesely. Muziejuje yra ne vienas paties Gintaro Karoso darbas, tačiau didžiausias iš jų – Parkas kaip visuma, jo koncepcija, raida ir nuolatinė kaita.
Dėl šios Lietuvą pasaulyje reprezentuojančios meno vietos išsaugojimo, puoselėjimo iki šiol dedamos didžiulės vieno žmogaus pastangos, su nedidele muziejaus komanda, tačiau be valstybės paramos. 55 hektaruose natūralios gamtos saugoma didžiulės meninės vertės ekspozicija, visiems prieinama, įkvepianti, čia kiekvienas gali saugiai pasivaikščioti po atviru dangumi ir pasijusti paliestas, – grožio, estetikos, idėjų, savo paties atspindžio.
Prancūzas paštininkas, italas imigrantas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kelių inspektorius Indijoje ir 19 m. studentas Lietuvoje – visi savo idėjai, svajonei paskyrę didžiąją gyvenimo dalį ir įgyvendinę savo šiuolaikinio meno projektus. Šios trumpos istorijos – įkvepiantys pavyzdžiai kuo gali virsti vieno žmogaus idėja, tikėjimas, atkaklumas, kūrybiškumas ir ilgas, nepaliaujamas ėjimas pasirinktu keliu.
Europos parke – brandžios meno vertybės ir nuolatinė kaita
1991 m. spalio 5 d. Europos parke įvyko pirmoji ekskursija, kurios metu Dailės akademijos studentas Gintaras Karosas savo kurso draugams pristatė savo pirmąjį kūrinį – Europos parko simbolį. Taigi, šį rudenį muziejus švenčia savo trisdešimtmetį.
Lietuvos kaip Europos centro valstybės įvaizdis pamažu formavosi pastaruosius daugiau nei trejetą dešimtmečių, nuo 1989 m., kai prancūzų geografai paskelbė šį faktą pasauliui. Kaip kultūrinį, šiuolaikinio meno kalba ir skirtingų kultūrų ženklais įprasmintą centrą mūsų šalį nuo pat Europos parko įkūrimo siekė pristatyti menininkas Gintaras Karosas.
Europos parkas – tai niekada nesibaigiantis tęstinis projektas, kur dirbama dažnai po darbo valandų, kur su idėjomis gyvenama nuolatos. Žvelgiant iš šalies galbūt atrodo jau įgyvendinta mintis, kadaise įkurtas muziejus, patraukiantis daug visuomenės dėmesio. Daug kas prisimena garsiąją „televizorių akciją“ ir kūrinį, pripažintą pasaulio Gineso rekordu.
Išties šiandien, po šitiek metų, Europos parką galima atrasti vėl ir vėl, – galbūt stebinančią skulptūrų parodą, kviečiančią pakelti akis aukštyn į dangų, naujai įgyvendintą dar vieną meninę idėją, taip pat tarsi įaugusius, ilgus metus čia rymančius garsiuosius šiuolaikinio meno kūrinius ir be abejo, nuolat rūbą keičiančios gamtos ramybę.
Paprastai tokio mastelio meno muziejai sulaukia valstybės paramos. Tai – visuomenei sukurta, toliau kuriama, nuolatos tarnaujanti ir neribotą laiką išliksianti vertė. Net nepagalvojame, kad ši Lietuvoje išskirtinė vieta išlieka, veikia jau daugiau nei tris dešimtmečius vis dar vieno žmogaus iniciatyva, nuolatinėmis pastangomis, dirbančio su nedidele muziejaus komanda. Tai pirmasis nevyriausybinis šalies muziejus, ilgus metus išsilaikantis iš lankytojų bilietų bei paslaugų.
Išsaugoti tai, kas sukurta, ir nuolat tobulėti vis tik – kasdienis iššūkis. Kad ir maža detalė iš šių metų patirties – pavasarį iškritus itin dideliam sniego kiekiui 55 hektaruose padaryta žala – tūkstančiai kubinių metrų lūžusių šakų 4 žmonių tvarkomi iki pat rudens. Natūralios jėgos geba greitai pasiglemžti, o išlaikyti meno ir gamtos harmoniją, kultūrinį kraštovaizdį – sudėtinga.
Šiandien Europos parko muziejus yra vieta, sukūrusi išskirtinę meninę, kultūrinę vertę žmogaus augimui, tobulėjimui. Čia saugomi aukštos meninės vertės kūriniai ir puoselėjamas nuostabaus grožio meninis kraštovaizdis. Čia nuolatos lankosi žmonės iš viso pasaulio, tai puikiausia vieta edukacijai. Natūrali gamta sušvelnina ribas ir leidžia kiekvienam priartėti ir pažinti šiuolaikinį, minimalistinį, konceptualų meną. Europos parko patirtis gali paliesti žmogaus jausmus, jo dvasinį pasaulį. Kiekvienas, praėjęs pro šią erdvę gali iš jos išeiti jau kiek kitoks.
Akivaizdu, kad anoji devyniolikmečio studento vizija buvo itin prasminga, ir – tam tikra prasme pranašiška. Šiandien ši vieta dar aktualesnė pasauliui stojant į akivaizdą su pandemija, užveriančia duris į erdves, ribojančia galimybes. Europos parkas, kur po atviru dangumi prieinamas profesionalusis šiuolaikinis menas, yra nuostabi vieta sveikatai ir dvasiniam atokvėpiui bei augimui.
