Kiekvienas meno kūrinys, kaip ir žmogus, turi savo likimą. Neretai paveikslai ilgai klaidžioja, kol suranda tikruosius namus. Taip nutiko ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijai, kuri susijusi su bajorų Išorų gimine. Iš jos kilęs kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis Stanislovas Išora (1838–1863) caro įsakymu nužudytas Vilniaus Lukiškių aikštėje.
Kitoje paveikslo pusėje priklijuotas įrašas rodo, kad XIX amžiaus viduryje paveikslą iš Juzefos Kžyckos paveldėjusi duktė Konstancija Išorienė buvo įpareigota po motinos mirties jį atiduoti Vilniaus Bonifratrų (dabar Šv.Kryžiaus) bažnyčiai.
Šis noras dėl nežinomų priežasčių daugybę metų nebuvo įgyvendintas. Ledai pajudėjo tik pavasarį – jis per kelis mėnesius buvo išpirktas iš Vilniaus autobusų stoties laukiamojoje salėje esančio antikvariato.
Rugsėjo 8-ąją – Švč.Mergelės Marijos gimimo dieną – Šv.Kryžiaus bažnyčioje geradariams buvo aukojamos šventos mišios, buvo šventinami juvelyrės Kristinos Dulevičiūtės sukurti votai su išgraviruotais visų savo aukomis prisidėjusiųjų vardais, vyko koncertas.
Taip meno kūrinys baigė ilgą kelionę ir grįžo į tikruosius namus, kuriuos buvo nurodžiusi paveldėtoja.
Šio paveikslo sugrąžinimo į Šv.Kryžiaus bažnyčią netoli Prezidentūros istorija gniaužia kvapą. Nors šių metų pradžioje Lietuvą kaustė karantinas, nedidelėje sendaikčių parduotuvėje Vilniaus autobusų stotyje kaupėsi netikėti permainų debesys.
Vieną kovo mėnesio dieną I.Valantinaitė sulaukė juvelyrės Kristinos skambučio: Vilniaus autobusų stotyje esančiame antikvariate ji aptiko retą XIX amžiaus Aušros Vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslo kopiją.
Apkalbėjusios radinį moterys nusprendė, jog svarbu, kad paveikslas atsidurtų gerose rankose.
Nežinomo menininko kūrinys yra restauruotas ir detaliai ištirtas.
„Atsidariusi aprašą pastebėjau, kad kitoje paveikslo pusėje yra pritvirtintas raštelis (1854 m.) su paskutine buvusios savininkės valia, kad jos duktė perduotų šį Švč.Mergelės Marijos atvaizdą Bonifratrų (Šv.Kryžiaus) bažnyčiai Vilniuje. Bet sovietmetis pakoregavo šio meno kūrinio istoriją taip, kad į Vilnių paveikslas atkeliavo visai neseniai“, – įsitikino I.Valantinaitė.
Sakralus atvaizdas buvo siūlomas privačioms kolekcijoms ir meno kūrinių perpardavinėtojams.
Kolekcininkas ir antikvariato autobusų stotyje šeimininkas Nikolajus Mananikovas šį kūrinį prieš keletą metų įsigijo Kaune iš Išorų šeimos palikuonio – garsios giminės proanūkio, dabar jau mirusio.
„Proanūkis, grįžęs iš tremties apie 1970 metus, paveikslą susigrąžino. Kūrinys buvo niekam nereikalingas“, – pasakojo Nikolajus.
Paveikslas gulėjo vilniečio antikvariate, buvo norinčiųjų jį pirkti. Vienas pirkėjas netgi buvo sumokėjęs avansą, tačiau netikėtai mirė. Tad visi ženklai rodė, kad privatiems asmenims nelemta jo turėti, nors už paveikslą buvo prašoma 19 700 eurų.
Lemtingu momentu paveikslo istorija pasisuko poetei I.Valantinaitei ėmusis iniciatyvos išpirkti kūrinį ir sugrąžinti jį ten, kur nurodyta raštelyje.
„Nuėjusi į antikvariatą po Kristinos pasakojimo pajutau, koks spinduliuojantis yra šis paveikslas ir kad jam išties ne vieta tame stoties antikvariate“, – pasakojo poetė, apie aukų rinkimą paskelbusi socialiniame tinkle.
Gegužės pabaigoje buvo paaukota 8820 eurų ir antikvariato savininkui už Švč.Mergelės Marijos paveikslą pervestas avansas.
Kadangi suma didelė, į pagalbą atėjo labdaros ir paramos fondas „Esu šalia“. Poetė džiaugėsi, kad išskirtiniu derybų talentu apdovanotų, šiam fondui atstovaujančių verslininkės Ingridos Gelminauskienės ir interjero dizainerės Jurgitos Paškevičiūtės dėka su antikvariatu pasirašytoje sutartyje atsirado punktas, leidžiantis, kol bus renkama likusi lėšų dalis, Švč.Mergelės Marijos atvaizdą pagarbiai pakabinti Šv.Kryžiaus bažnyčioje iškart po to, kai bus pervestas avansas.
Paskutinę pavasario dieną garsusis paveikslas buvo pakabintas nišoje priešais Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, tiesiai virš tos vietos, kur, kaip skelbiama, trykšta stebuklingasis šaltinis. Buvusi tuščia niša tarsi laukė, kol po ilgų klajonių grįš Švč.Mergelę Mariją vaizduojantis kūrinys.
Labdaros fondo „Esu šalia“ įkūrėja J.Paškevičiūtė ne vienus metus rūpinasi parama vienuolynams. Tad poetė teisingu adresu kreipėsi dėl Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijos likimo. Be to, interjero dizainerė pastaruosius dvejus metus tapo Švč.Mergelės Marijos ikonas.
„Gyvenime nieko atsitiktinio nėra. Tai yra Dievo slapyvardis. Juk kitaip nepaaiškinama, kodėl paveikslo grąžinimas vyko labai greitai, – trūkstamą pinigų sumą surinkome maždaug per mėnesį.
Sakyčiau, antgamtinis stebuklas – juk kiek metų ta ikona dulkėjo ir kokiu greičiu dabar viskas pajudėjo“, – įsitikino daug pastangų dėl žinomo paveikslo išpirkimo įdėjusi J.Paškevičiūtė.
Kai fondo atstovės nuvyko į antikvariato parduotuvę, joms buvo pasakyta, kad be pinigų šio vertingo kūrinio negaus. Taip labdaros fondas tapo laiduotoju, garantavusiu, kad visa suma bus surinkta iki rugsėjo 8-osios ir pervesta antikvariatui. Aukų rinkimas labai paspartėjo į pagalbą atėjus veiklioms fondo „Esu šalia“ moterims, nes daugelis aukotojų matė prasmę prisidėti prie šio paveikslo grąžinimo Šv.Kryžiaus bažnyčiai.
Didžiausią auką paveikslui išpirkti skyrė Italijoje gyvenanti lietuvių verslininkų Ričardo ir Irmos šeima. Ją labai sujaudino, kad toks vertingas paveikslas dulka antikvariate.
„Visi ženklai rodė, kad tas paveikslas negali atkeliauti į privačius namus. Šventas paveikslas turi būti Dievo namuose, o ne privačioje kolekcijoje.
Visi šventieji paveikslai yra malonės apdovanoti, juk tikintys žmonės meldžiasi prie paveikslų prašydami padėti ligoje ar šeimoje, todėl tie kūriniai turi būti ten, kur priklauso. Aš pati esu nutapiusi tris ikonas, tai dariau dėl tam tikro tikslo atėjus pašaukimui“, – pabrėžė 52 metų J.Paškevičiūtė.
Vertingas kūrinys XIX amžiuje buvo laikomas dvare
Privačioje kolekcijoje buvusi Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija priklauso grupei kūrinių, kurie buvo kuriami iš karto numačius tapybą dengti aptaisais, todėl nutapyta ne visa Marijos figūra, o tik veidas ir rankos, tai yra, tiek, kiek matosi pro aptaisą.
Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijos, kurtos XIX amžiaus viduryje, dailininkas ir auksakalys nežinomi. Paveikslas nutapytas ant drobės, ištemptos ant medinių lentų skydo. Fonas aplink figūrą iki aptaisų kraštų tapytas mėlyna spalva. Aptaisai žalvarinėmis vinutėmis buvo pritvirtinti prie medinės plokštės. Drobės matmenys – 145:97 cm. Panaudota aliejiniai dažai, vario lydinys, auksavimas.
Kopija gana tiksliai kartoja originalo (tiek tapybos, tiek aptaisų, tiek karūnų) vaizdą, nors paveikslo formatas, lyginant su originalu, yra truputį labiau ištęstas vertikaliai. Tapybos pobūdis liudija gerą profesinį dailininko pasirengimą. Paveikslas nesignuotas, todėl kol kas jo neįmanoma priskirti konkrečiam dailininkui, tačiau galima teigti, kad jis sukurtas XIX amžiaus penktame dešimtmetyje tikriausiai Vilniuje dirbusio dailininko.
Paveikslas XIX a. buvo laikomas Inketrių dvare (Molėtų raj.), kuris jau apie 1885 m. priklausė Liudvikui Išorai (Jono sūnui).
Prieš 1941 m. jis priklausė Liudviko sūnui Petrui Išorai (1893–1944), 1944 m. pasitraukusiam į Vokietiją. Jo šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. Apylinkės valstiečių išsaugotas paveikslas buvo grąžintas 1958 m. iš tremties grįžusiam Petro sūnui Jonui (1927–2008), vėliau pateko į vieną iš Vilniaus antikvariatų.
Paveikslas buvo ne kartą atnaujintas, 1975 m. jį restauravo Jonas Išora (tą liudija įrašas figūros dešinėje pusėje). 2020 m. kūrinys restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre. 2021 m. kilus visuomeninei iniciatyvai už surinktas aukas paveikslas buvo įsigytas ir perduotas Šv.Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčiai.
