Tai tik dalis J.Švažo sukurtų portretų, atskleidžiančių šio menininko mąstyseną, jo vidines jausenas, pasaulio suvokimą sovietinio režimo sąlygomis. Kai kurie darbai pirmą kartą rodomi viešai.
Trupino socrealizmo kanonus
Praėjusio amžiaus antroje pusėje baigęs studijas Vilniuje ir pradėjęs kurti J.Švažas pasuko tapybos modernizavimo keliu. Toldamas nuo sustabarėjusių socialistinio realizmo dogmų, šis menininkas vienas pirmųjų aistringai prabilo metaforų kalba, ieškojo ekspresyvių ir įtaigesnių dailės formų.
Iš Žemaitijos kilusio J.Švažo kūryba ženklina virsmą pokario laikų lietuvių tapyboje. Ryškiomis spalvomis ir ekspresija žaižaruojantys jo paveikslai – šiuolaikinės lietuvių tapybos klasika, aukso fondas.
Kartu su amžininkais Jonu Čeponiu, Leopoldu Surgailiu, Silvestru Džiaugštu, kitais vadinamojo „spalvininkų sąjūdžio“ pradininkais J.Švažas peržengė ideologizuoto meno slenksčius, savo mintis ir pasaulėjautą perteikdavo dinamiškais siužetais, žavėjosi ne kaimo peizažu, o industrine panorama.
Poetas Justinas Marcinkevičius, įžvelgęs dvasinę savo ir J.Švažo kūrybos giminystę, tvirtino, jog abu jie drėbti iš to pačio molio, kaip broliai dvyniai gūdžiu sovietmečiu iš esmės darė tą patį: vienas savo jausmus ir pasaulėžiūrą išliejo eilėraščiais, o kitas – spalvomis, kompozicijų siužetais.
Peizažo ir portreto novatorius
J.Švažo kūrybą įprasta sieti su peizažais, kuriuose dominuoja medžiai, dažnai vaizduojami šalia vandens, abstrahuotos gamtos fone arba visiškai urbanizuotoje miesto aplinkoje. Novatoriški jo peizažai – didelių, intensyvių spalvinių plokštumų ir apibendrinto piešinio lydinys.
Pristatydama J.Švažo parodą Baroti galerijoje dailėtyrininkė Dalia Karatajienė pastebėjo jog peizažai neatspindi visų jo užmojo ir talento platumo, indėlio lietuvių dailėje: „Ne mažiau svarbi J.Švažo kūrybinės veiklos sritis – portretas. Savo kelio pradžioje portretams jis skyrė išties nemažai dėmesio“.
J.Švažas modeliais rinkdavosi savo artimuosius, draugus, bičiulius inteligentus, vertino ne idealizuotą dailų atvaizdą, o universaliąją tapybos kalbą. D.Karatajienė jį apibūdina kaip itin plataus spektro dailės novatorių – pirmąjį ne tik peizažo, bet ir portreto modernistą sovietmečio epochoje.
Visiško panašumo nesiekė
Parodoje eksponuojami J.Švažo žmonos tekstilininkės Marijos Švažienės, jo vaikų, grafikių Reginos Ulbinaitės ir Albinos Makūnaitės portretai. Kai kuriuos paveiksluose šalia žmonių atpažįstami epochos ženklai, gyvenimo ir buities vaizdai („Darbininkai. Petrauka“, „Kelyje“, Žmogus tarp sienų“).
Tokie J.Švažo kūriniai labiau primena temines arba figūrines kompozicijas – aplinkos elementai semantikos ir plastikos prasme nė kiek nenusileidžia portretuojamų asmenų atvaizdams.
Įdomu, kad tapydamas žmonių portretus, vaizduodamas jų dvasines būkles, J.Švažas nesistengė ryškinti personažų asmeninių savybių, dailininkui gal net labiau rūpėjo siluetas, šviesa, geometrinės figūros.
„Psichologinė charakteristika nebuvo pagrindinis jo kūrybos tikslas ir uždavinys. Vyraujantis dėmuo – bendra paveikslo nuotaika, priskirtina ir vaizduojamiems žmonėms, aplinkai, perteikiama įvairiais, kaskart vis naujais būdais“, – pažymėjo D.Karatajienė.
Pirmąkart eksponuojamas J.Švažo paveikslas iš šeimo rinkinio „Laivo kapitonas“ nušviestas išsklaidytos šviesos. Kur veda lyg tiltas jūroje nuo pirmojo plano tolstantis šviesos takas – niekur, į nežinią, visišką užmarštį?
Dailininkas – kito režimo įkaitas
Žmogaus figūra vėlesniojo laikotarpio J.Švažo potretuose – veikiau dekoratyvus plastikos elementas, paklustantis viso paveikslo kompozicijai, meno idėjoms.
Tuo jis, pasak D.Karatajienės, skiriasi nuo kitų portreto meistrų, kurie nuo seniausių laikų siekė kitokių tikslų – paveiksluose išreikšti, išviešinti vaizduojamų žmonių charakterius.
Nuolaidžiausias ir kantriausias modelis – pats tapytojas, galintis valandų valandas tyrinėti savo atvaizdą veidrodyje. Sukūręs ne vieną autoportretą J.Švažas paveiksle („V.Montvila. Autoportretas“) nutapė save dryžuotais kalinio drabužiais – mirtininko žvilgsniu liūdnai žvelgia per grotuotą langą.
Taip J.Švažas susitapatino su kairuoliškų pažiūrų poetu Vytautu Montvila, kurį gestapas karo metais įkalino ir sušaudė Kauno IX forte. Komunizmo laikotarpiu jis buvo aukštinamas kaip revoliucionierius, nacizmo auka.
„Tėvas pasinaudojo poeto įvaizdžiu neafišuodamas tikslų. Iš tikrųjų pavaizdavo ne V.Montvilą, o save patį – sovietinio režimo įkaitą. Kai tapė šį autoportretą, apie tokius apibendrinimus niekas garsiai nekalbėjo“, – kūrinio istoriją atskleidė į parodą Klaipėdoje atvykęs dailininko sūnus vilnietis, garsus ornitologas Saulius Švažas.
Parodoje eksponuojamas paukščių migracijas pasaulyje tyrinėjančio S.Švažo, kai jis dar buvo vaikas, portetas.
Galerija nepamiršta klasiko
Kitas Baroti galerijoje rodomas J.Švažo paveikslas „Motina“ sovietmečiu apkeliavo daugybę parodų. Tais laikais niekas nė neįtarė, jog dailininkui pozavo ne kokio nors nors kolūkio spartuolė, o Sibiro tremtinė, partizanų motina. Tragiško likimo moteris išaugino penkis sūnus, visi jie išėjo į mišką ir žuvo pokario kovose.
Paskutinįjį J.Švažo kūrybos etapą papildė peizažai, kuriose ryškėja vaizdinės charakteristikos („Moteris su paukščiu“, „Miesto peizažas su mergina“). Tai jo paveikslams suteikė gyvą, išskirtinai žmogišką skambesį.
Gilų pėdsaką lietuvių mene įspraudusio tapybos modernisto, pedagogo, profesoriaus J.Švažo biografija baigėsi sovietmečiu – vos peržengęs penkiasdešimtmetį kūrėjas netikėtai mirė pakirstas širdies ligos.
J.Švažo kūrybos palikimas – apie 600 tapybos paveikslų, 300 akvarelių ir 150 piešinių. Dalį dailininko darbų saugo jo šeima.
Klasiko atminimą puoselėjanti Baroti galerija surengė ir jo peizažų bei pastelių parodas, išleido solidų albumą „Jonas Švažas“ (sudarytojai Marija ir Saulius Švažai, teksto autorė – Ramutė Rachlevičiūtė).
