S. ir P. Stanikų paroda uostamiestyje: gilus jūros ir žmogaus sielos alsavimas

Specialiai Klaipėdai parengtas šiuolaikinio meno projektas - kūrėjų pastanga užmegzti dialogą su jūra, kuri kartais būna švelni kaip ėriuko vilna, tačiau bet kada gali pavirsti grėsminga ir nesutramdoma stichija. Taip pat ir su žiūrovais, ieškančiais atsakymų į fundamentalius klausimus.

KKKC erdvėse eksponuojamos įspūdingos didelių formatų S. ir P. Stanikų instaliacijos, po daugelio metų jų vėl atrasta ir restauruota tapyba, fotografijos, piešiniai neįprastos akustikos fone sukelia prieštaringų pojūčių.

Tai kūrėjų šnekėjimas su vandenynais, dengiančiais dviem trečdaliais didesnį nei sausumos mūsų planetos plotą. Pasidavus menininkų siūlomo vizualinio žaidimo taisyklėms, galima sudvejoti, stabtelėti savojo suvokimo pakrantėje, tik žiūrėti ir matyti vaizdus, bet į juos neįžengti.

Kita alternatyva – nevirpėti, pakėlus minties bures išvien su autoriais leistis tolyn į jūrą. Tada žiūrovai patenka į kitokią tikrovę, jiems atsiveria intriguojančios galimybės tapti kuriamos šamaniškos būties ritualo dalyviais.

Sparnuotas posakis „Navigare necesse est“ (liet. „Plaukioti jūromis būtina“) skamba romantiškai. Tiesa, mažai kas šią sentenciją ištaria iki galo: „Navigare necesse est, vivere non est“ („Plaukioti būtina, bet gyventi nebūtina“).

Ir taip ištarė ne koks nors kietakaktis, o garbingas Romos imperijos triumvirato narys Gnėjus Pompėjus. Beje, labai netinkamu laiku - išvarydamas galeras į atvirą jūrą ir neklausydamas patyrusių laivavedžių, kurie jam aiškino, jog plaukiojimas per audras yra tiesiausias kelias į pražūtį.

Apie ką galvojo projekto „Jūros/Les mers“ kūrėjai, nėrę į bekraštį vandenyną, kuris nėra žmonijos lopšys, gimtieji namai - mokslo vyrai įrodinėja, kad būtent šioje terpėje brendo ir evoliucionavo  gyvybės formos, nors Pradžios knyga primena, jog Dievas tik antrąją dieną sutelkė jūras ir kitus vandenis.

Buvęs ilgametis KKKC vadovas Ignas Kazakevičius S. ir P.Stanikų parodą apibūdina kaip „moralinių ir etinių ribų transgresiją“. Geologinė šio termino analogija, pasak jo, tai „jūros veržimasis į sausumą”. Dabarties mene taip įvardijami įvairūs sociologinių ir kultūros ribų peržengimo, jų laužymo bei įveikimo aspektai.

„Šiem autoriams būdingas itin raiškus idėjų vizualizavimas, emocijų dauginimas. Kuria magiškus ritualus kaip akrobatai: balansuodami tarp piešimo technikos, medijų miksavimo ir eklektikos atskleidžia ribines supnčio pasaulio būsenas“, - teigia vienas parodos „Jūros/Les mers“ iniciatorių menotyrininkas I.Kazakevičius.

Menininkų duetas neslepia jaučiantis sunkiai įveikiamą jūros trauką. Prisiminęs savo vaikystę Paulius pasakojo, jog Lietuvoje su tėvais kiekvieną vasarą mėnesį ir net daugiau laiko praleisdavęs prie Baltijos. Vykdamas į Palangą jūros kvapą užuosdavo jau prie Laukuvos – ten prasideda jūrinio klimato zona.

Jo žmona ir kūrybos partnerė Svajonė džiaugiasi Paryžiaus centre įsikūrusi prie pat Senos kanalo: „Per karantiną išėję į balkoną matydavome apačioje tyvuliuojantį vandenį. Ne taip toli nuo mūsų ir Atlantas“.

Jūros ošimui neabejingi kūrėjai nepuoselėja minčių ją tvirtai apglėbti, prisijaukinti, suvokti visas paslaptis. Tokią poziciją sveikina kitas jų kūrybos tyrinėtojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis: “Dažnai jūra mums - malonių pramogų erdvė, bet ši iliuzija išsisklaido vos tik pamatome bangų į paplūdimį išplautą skenduolį“.

Gal todėl KKKC salėse pristatomi P. ir S. Stanikų kūriniai, pasak V.Kinčinaičio, alsuoja neįminta pirmaprade paslaptimi, paradoksiškai nutvieskia sąmonę lyg blykstės po trumpo elektros laidų sujungimo.

Žiūrovams jie dar kartą primena, jog jūra, šiandien meiliai mus glamonėjanti, rytoj gali suriaumoti kaip įnirtusi pantera. Tuomet dialogas su nenuspėjama gamtos stichija gali būti baugus, netgi tragiškas.

Tiesmukai vertindami naująjį „SETP Stanikas“ projektą, apsiriktume kaip Gnėjus Pompėjus, nubloškęs jūrininkus į audros nasrus. Iš tikrųjų tai melodinga sakmė apie kūrybą ir gyvenimą, kur žmogus nesirenka kažko labai konkretaus, veikiau kalba apie intencijas iki pasirinkimo, apie tai, kas atsitinka pasirinkus.

„Banalios tiesos tada įgauna ekspresyvų buities reljefą, nuskenuota pilkšva politkorektiškumo egzistencija tampa provokatyviu barokiško glamūro plakatu. Šių menininkų darbai sukasi erdvėje lyg nesibaigiantis daugiakanalis reportažas apie meno ir gyvenimo reliatyvumą", - pastebi I.Kazakevičius.

Lietuvos kontekste S. ir P. Stanikų kūryba neįspraudžiama į jokių meno teorijų ir koncepcijų rėmus, neverta joje ieškoti ir filosofinių atramų, itin nuoseklios estetikos. Ji tiesiog tokia, kokia yra, jos nereikia įrodinėti.

„Visada stengiamės meno priemonėmis perteikti mintį. Gyvenimas – juodas ir baltas, tamsus ir šviesus, raibuliuoja, banguoja, kartais pašėlsta kaip jūra. Tokia yra šios ekspozicijos idėja“, - kalbėjo P.Stanikas.

Dar vienas išskirtinis dueto „SETP Stanikas“ kūrybos bruožas – daugiakultūriškumas, pagarbios aliuzijos į praeities meną, sustabdyti pačių autorių gyvenimo patirčių kadrai išreiškiami skulptūra, keramika, tapyba fotografija, piešiniais, koliažais, daug dėmesio skiriama fiziologiniams motyvams, medžiagiškumui.

Menotyrininkai pastebi, jog kiekviena S. ir P. Stanikų paroda konstruojama vis naujai, ekspozicijos - tarsi ankstesniųjų jų kūrybos etapų analizės tęsinys. Raiškos priemonės naudojamos išradingai, pasitelkus popkultūros elementus, archetipus, senas legendas, medijų įtakos jie nefetišizuoja.

Apgalvota ir subtili klasikos, postmodernizmo, pačių naujausių šiuolaikinio meno formų samplaika S. ir P. Stanikų darbuose skverbiasi į pasąmonės gelmes neretai sukurdama tiesiog pribloškiantį meno efektą.

„Jūros/Les mers“ – pirmoji šių užsienyje gyvenančių tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių tarpdisciplininio meno kūrėjų personalinė paroda Klaipėdoje, tačiau uostamiestyje jie nėra debiutantai.

Pora anksčiau dalyvavo reikšminguose KKKC projektuose: Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų parodoje „Estetika Vs Informacija“, Maskvos bienalės renginiuose, visus lankomumo rekordus sumušusioje prancūzų ir lietuvių šiuolaikinio meno parodoje „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“.

Pastarąją parodą, beje, kuravo garsus prancūzų menotyrininkas Nicolas Bourriaude'as - dabarties meną apibrėžiančių sąvokų „reliacinė estetika“, „postprodukcija“, „altermodernas“ autorius.

Nuo Lietuvos kultūros neatitolę S. ir P. Stanikai šią vasarą savo kūrybą dar pristatys Kauno meno bienalėje.

                          --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- --- 

S.Stanikienė - Lietuvos dailės instituto diplomantė, ten studijavusi keramiką. P. Stanikas Vilniaus universitete baigė ekonomiką. Kartu pradėjusi menininkų karjerą pora iki šiol visuomet dirba dviese. Daugiau kaip du dešimtmečius gyvena Paryžiuje, parodose dalyvauja nuo 1988 metų.

Kūrybingas ir itin produktyvus duetas „SEPT Stanikas“ yra surengęs individualių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose valstybėse. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės, MO, užsienio šalių muziejai.

S. ir P. Stanikų projektas „Pasaulinis karas“ atstovavo Lietuvai jubiliejinėje Venecijos meno bienalėje (2003). Tais pačiais metais jiems skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Už estetinį kūrybos provokatyvumą pora įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2017).

Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Jūros/Les mers“ (Lietuva-Prancūzija) KKKC Parodų rūmuose veiks iki 2021 m. liepos 18 d.