Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas, pažymima Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pranešime.
Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui. Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Dailininkė įsižiūri į šalia esantį motyvą, jį pamėgsta ir tapo. Be to, tuose žolynų žolynėliuose neretai nutinka fantasmagoriškų dalykų: myluojasi dvi laputaitės, tarpusavio santykius aiškinasi paukščiai arba saldžiai miega mergaičiukė.
Saukienės darbuose vaikai nenuteikia saldžiai šypsenai: „Žaidimas su dūmais“ (2011), kupinas artėjančios grėsmės nuojautos, turi ryškų egzistencinį matmenį. Menininkės žvilgsniu ji žvelgia į be galo mylimus anūkus Elenytę ir Liudviką, tapo juos, kaip tapė savo mažus vaikus – Moniką ir Mykolą. Gyvenimo duotybės Saukienė nenusaldina, ne(si)graudina, priešingai, teptuko prisilietimu regimus atvaizdus įaugina į meno kūrinį.
N. Saukienė (gim. 1957) ilgokai buvo savo vyro Šarūno Saukos kūrybos šešėlyje. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio kurianti autorė tapo ryškiau matoma, pripažinta tik 2017 m., kai pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją, nors profesionalai ją, kaip talentingą tapytoją, vertino ir iki tol.
