Naujausių darbų parodą surengęs 56 metų M.Jonutis teigė, kad nenori teršti teptuko negražiais dalykais. Todėl Vilniaus „Meno nišos“ galerijoje veikiančioje parodoje „Kaimo pasaka“ viskas pasakiškai gražu.
Autoriui nė motais epidemijos. Jam stebėti, ką veikia paukščiai, svarbiau negu politikų šurmuliavimas.
„Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis.
Esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“, – savo kūrybos esmę atskleidė menininkas.
– Iš visos parodos išsiskiria toks labai paprastas paveikslėlis, kuriame tarsi iš degtukų ar iš vaikiškų kaladėlių sudėliojamas visas namas. Kaip toks geometriškai griežtas pasakojimas atsirado tarp visų tų gėlių, paukščių ir gyvūnų? – paklausiau M.Jonučio.
– Jį dariau grynai sau. Juk namo statymas – pagrindinė pastarųjų trejų metų veikla. Gaila, kad savo namo negaliu čia eksponuoti. (Juokiasi.)
Tas paveikslas – tarsi vadovėlis tiems, kurie nežino, kaip pasistatyti namą.
Pradėti reikia nuo pamato. Paskui sienų karkasas pastatomas, apkalamas lentomis ir uždengiamas stogas. Langai įstatomi – ir gyvenk.
– O kur tas jūsų namas statomas? Ilgą laiką gyvenote šalia Vilniaus, Mickūnų miestelio pakraštyje, o dabar?
– Prie Jiezno. Iki Nemuno mes – dzūkai, o už Nemuno – suvalkiečiai. Taigi esu žemaitis Dzūkijoje. Kaip sakoma: aukštaičiai – aukštai, žemaičiai – žemai, o dzūkų visai nematai.
Pernai pridžiovinau gal 10 litrų baravykų. Ir visus juos surinkau kieme. Vienoje pusėje beržynėlis, kitoje – irgi beržynėlis. Pasivaikščiojau ir turiu.
Ten niekas, be mūsų, nevaikšto, nes visiems ne pakeliui. Tvorų jokių nėra, ir tai džiugina.
– Parodos pristatyme rašėte, kad dalies paveikslų, kuriuos pamatysime naujoje jūsų knygoje, šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui. Kas jiems nutiko?
– Nieko bloga. Tiesiog teko atiduoti žmonėms – konvertuoti į lentas, langus ir kitus namo statybai reikalingus dalykus.
Namas, kaip ir paveikslai, – medinis, nes kitokios medžiagos man nepriimtinos. Viena didelė erdvė ir du miegamieji viršuje – vienas mums, kitas svečiams.
Žmonių aplinkui nėra – tik stirnos. Vieną kartą pro langą su žiūronais net stebėjome stirnų meilės žaidimus. Viskas – ratu. Ji lyg ir bėga, bet kartais sustoja.
– Kodėl stirnų parodoje tiek nedaug?
– Yra vienas darbas, kur pavaizduotos stirnos ir rūkas. Buvo daugiau, bet tie jau iškeliavo.
– Viename paveiksle – būrys paukščių. Ir ne stilizuotų, kaip įprasta jūsų darbuose, o tarsi iš knygos „Lietuvos paukščiai“. Jų kasdien matote ypač daug?
– Taip. Ypač daug vandens paukščių atskrenda. Šį rytą su manimi garnys pasisveikino, nutūpė šalia. Pilkas. Gervės visą laiką trimituoja. Įdomu žiūrėti, kaip varnėnas lizdą suka po kraiku. Neša šiaudus, žoles, samanas.
Tik visus langus apdergia, tad bandau susitarti. Ne taip lengva nuvalyti šešių metrų aukštyje.
– Kaip nutiko, kad užaugęs mieste, sostinėje, pabėgote į kaimą?
– Mieste gyvenau mažiau nei pusę savo gyvenimo. Taip ir neįpratau prie tos bohemos, prie visų tų barų. Taip ir nežinau, kas yra naktinis miesto gyvenimas.
Miestas – blogai. Vos tik atvažiuoju, tuoj pajuntu klaustrofobiją – baimę, net siaubą. Daugybė žmonių, mašinų.
Mano tėvai iš kaimo atvažiavo į miestą, bet tai buvo klaida.
Vaikystėje visas vasaras praleisdavau pas senelius Žemaitijoje, kaime netoli Telšių. Tik tą kaimą ir prisimenu, neturiu miestietiškų vaikystės prisiminimų. Gyvenome Šnipiškėse – kažkokiame pusrūsyje su bendra virtuve.
– Bet mieste dailininkui mažiau rūpesčių. Nereikia daržo sodinti, laistyti, bulvių kasti, žolės pjauti.
– Jūsų lūpomis kalba tinginystė. Man patinka ir žolės pjovimas, ir medžių genėjimas, ir namo statymas. Bet žemės darbų nelabai mėgstu, žmona Lina tuo užsiima.
Aš žemės kažkaip nesuprantu. Medžiai, žolė – visai kas kita.
– Mėgstate pjaustyti: nupjauti, apipjauti, suformuoti? Iš ryto statybos ir ūkio darbai, o kai nebėra jėgų – paveikslai? Juk jie irgi sudėlioti iš drožinių.
– Panašiai. Paveikslų imuosi, kai nebėra jėgų lentas kalti. Gerąją dienos dalį užima statybos, o jau vakare – paveiksliukai.
– Paveikslai – tai poilsis?
– Ne, toks pat darbas – ir statybos, ir žolės pjovimas, ir paveikslai. Viskas, ką man smagu daryti gyvenime.
Kažkas yra pasakęs, kad žodis „atostogos“ praranda bet kokią prasmę, kai visą laiką darai tai, ką nori. Juk niekas neliepia. Nėra direktoriaus, kuris sakytų: „Eik ir dirbk.“ Pats noriu. Kai nedirbu, tuoj pradeda viską skaudėti, kaulus laužyti.
– Ryškios paveikslų spalvos taip pat iš kaimo, iš gamtos?
– Nežinau. Atsimenu, mokykloje mus mokė, kad lietuviškas nacionalinis koloritas – dumblo spalvos: penkiasdešimt pilkšvai rusvų atspalvių. Mano galva, tai – nesąmonė.
Juk žmonės visada stengdavosi viską, net ir dievukus, dažyti gražiomis ryškiomis spalvomis. Tik laikui bėgant jie nubluko, nes dažai buvo prasti, tikrai ne vokiečių gamybos akrilas.
– Šiuo metu leidykloje „Žalias kalnas“ rengiama jūsų knyga „Kaimo pasaka“, kurioje – ir paveikslai, ir tekstai. Parodoje šalia paveikslų – ne pavadinimai, bet kelių sakinių istorijos. Ką jums reiškia „pasaka“?
– Pasaka – kai sunkiai eini, vargsti, bet viskas baigiasi gerai, o jos eigoje dar ir visokių stebuklų nutinka.
Vaikystėje pats skaičiau pasakas ir tėvas, aišku, pasakodavo. Pats sugalvodavo. Apie gyvūnėlius – šuniukus, kačiukus.
Visos mano knygos – pasakos. Arba istorijos. Žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis, siužetais. O ir pati knyga man yra vienas labiausiai patinkančių daiktų pasaulyje. Visą laiką ką nors skaitau. Dabar dažniausiai tik vakare, kai atsigulu. Dar dirbdamas kartais klausausi garsaknygių.
Visuomet sunkiausias klausimas – apie mėgstamiausią knygą, nes jų daug ir įvairių, taip pat ir vaikiškų, paveikslėlių. Tiesa, daugiausia kartų – gal tris ar keturis esu perskaitęs norvego Pero Pettersono „Vogti arklius“. Labai smagi, taip pat tokia kaimiška.
Mariaus Jonučio paroda „Kaimo pasaka“ sostinės galerijoje „Meno Niša“ veiks iki liepos 2 dienos.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Kūriniai greitai randa namus
Dailininkas, knygų kūrėjas, iliustruotojas M.Jonutis gimė Vilniuje 1965 m. 1991 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje, studijavo Diuseldorfe.
Surengė per 50 parodų kartu su buvusia žmona menininke N.Marčėnaite ir per 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. sukūrė šeimą su dailininke iliustruotoja L.Dūdaite.
Menininkas daugiausia kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius, taip pat rašo ir iliustruoja knygas.
2004 m. pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premiją už meniškiausią knygą – V.V.Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“.
2012 m. įtrauktas į IBBY garbės sąrašą už autorinę knygą „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“.
M.Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė daugiau kaip 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo menininko kūryba įdomi daugeliui meno mėgėjų, jo darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos ir užsienio kolekcininkų.
