Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas.
Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui.
Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Dailininkė įsižiūri į šalia esantį motyvą, jį pamėgsta ir tapo. Be to, tuose žolynų žolynėliuose neretai nutinka fantasmagoriškų dalykų: myluojasi dvi laputaitės, tarpusavio santykius aiškinasi paukščiai arba saldžiai miega mergaičiukė.
Menininkė moka meistriškai kurti nuotaiką, todėl mus, žiūrovus, kartais apima nerimas – norisi apsaugoti žolėse tarsi gyvenime pasiklydusį vaikutį, prie kurio neregimai, bet nuspėjamai artinasi neganda.
Saukienės darbuose vaikai nenuteikia saldžiai šypsenai: „Žaidimas su dūmais“ (2011), kupinas artėjančios grėsmės nuojautos, turi ryškų egzistencinį matmenį. Menininkės žvilgsniu ji žvelgia į be galo mylimus anūkus Elenytę ir Liudviką, tapo juos, kaip tapė savo mažus vaikus – Moniką ir Mykolą. Gyvenimo duotybės Saukienė nenusaldina, ne(si)graudina, priešingai, teptuko prisilietimu regimus atvaizdus įaugina į meno kūrinį.
Nomeda Saukienė (g. 1957) ilgokai buvo savo vyro Šarūno Saukos kūrybos šešėlyje. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio kurianti autorė tapo ryškiau matoma, pripažinta tik 2017 m., kai pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją, nors profesionalai ją, kaip talentingą tapytoją, vertino ir iki tol.
„Jautrus, trapus, egzistencialistinės nuojautos ir fatališkumo kupinas gyvų ir lyg jau bemirštančių būtybių santykis, glaudus ryšys su žemiška gamtos materija – vienas ryškiausių dailininkės kūrybos bruožų, apibendrinančių trisdešimties metų laikotarpį. Jos tapybos darbuose žaliasis guolis panašus į jaukų prieglobstį ir pinkles, tarp kurių atsidūrusios žmogiškos arba gyvūniškos būtybės gyvena gyvenimą simbolių ir metaforų prisodrintame nežinomos pasakos laike“, – pasakoja parodos kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė.
Parodos organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Kūrinius parodai skolino: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Vilniaus dailės akademija, Nomeda Saukienė, Vidmantas Martikonis, Alina Pūrienė. Partneriai: Neringos savivaldybė, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“. Informaciniai rėmėjai: LRT, Vakarų ekspresas, ARTnews.
Paroda Juodkrantės Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3) veiks iki rugsėjo 20 d.
Pamario galerija laukia lankytojų:
Birželio 12–rugpjūčio 31 d.:
antradieniais–šeštadieniais – 13.00–20.00 val.;
sekmadieniais – 13.00–18.00 val.
Rugsėjo 1–19 d.:
antradieniais–šeštadieniais – 12.00–19.00 val.;
sekmadieniais – 12.00–17.00 val.
Prieš valstybines šventes galerija veikia viena valanda trumpiau. Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis.
