„Arkos“ paveikslų galerijoje ir Plungėje, Dailės muziejuje ką tik baigėsi jo jubiliejinė retrospektyvinė 100 paveikslų paroda iš autoriaus kolekcijos. Paveikslai vėl sugrįš į savo namus, vėl apsigyvens ant studijos sienų. Be jų, tuščioje dirbtuvėje, tapytojas sako negalėsiantis dirbti. Ir be dirbtuvėje skambančios klasikinės muzikos.
„Išvažiuosiu visai vasarai į kaimą. Į Labanoro girią. Mūsų kieme auga liepa. Atsikeliu ankstų rytą, o bitės groja Bachą... Po to – darbas dirbtuvėje, dažai, teptukai. Ir ten gimdau prie molberto – darbas kasdien. Negali sustoti“, – pasakoja tapytojas.
Per parodos sales mes einame nuo paveikslo prie paveikslo. Pasakodamas apie juos A.Stasiulevičius žengia ir Vilniaus istorijos, ir savojo gyvenimo takais. Vilnius ir jis – lyg Siamo dvyniai, surišti viena bambagysle.
Ar mes pažintume Vilnių be maestro paveikslų? Jo didybę, jo žaizdotą praeitį, jo melancholiją ir išdidumą? Ar įsivaizduotume A.Stasiulevičiaus kūrybą be jo 70 metų rašomo kūrinio – Vilniaus istorijos metraščio?
Specialiai Lrytas.lt – maestro mintys apie kūrybą.
* * *
„Kad būtum meistru, būtum kūrėju, yra iš tikrųjų tik vienas kelias – juodas darbas. Labai dažnai kūryba pateikiama lyg sudievintas veiksmas: aš tapau, aš rašau... O iš tikrųjų jei nėra to kasdieninio darbo...
Paveikslą mes auginame. Pirmiausia jis turi užgimti, susiformuoti galvoje. Kad gimtų, turi būti mąstymas ir meistrystė. Tu privalai išeiti ilgą mokyklą, turi būti disciplina, pradžia ir pabaiga“.
* * *
„Pasauliui imponavo prancūzų tapyba. Paul'is Cezanne'as, Vincentas van Goghas... Kai man teko būti Prancūzijoje, pakliuvau į parodą, kur eksponuoti premijuoti šiandienos prancūzų kūrėjų darbai. Ir... nėra prancūzų tapybos! Buvau nepaprastai nustebintas – kur dingo? Juk iš prancūzų mokėsi kartos.
Kodėl ta kūrybos upė išseko? Kartais sunku tai paaiškinti.
* * *
„Lietuvoje turėtume atiduoti duoklę M.K.Čiurlionio meno mokyklai. Ten ir aš dirbau 15 metų. Buvo sukurtos nuostabios sąlygos vaikams. Stengėmės, kad pakliūtų vaikai iš kaimų, neturtingų šeimų, bet talentingi.
Dailininkas prasideda nuo piešimo, nuo mokėjimo atkurti natūrą. O jau paskui interpretacija“.
* * *
„Dvasinio dėmens praradimas. Tai liečia ne tik Lietuvą. Kaip gražiai pasakė lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis: „Yra susipriešinimas ir su Dievu, ir su dvasia. Mene norime stebinti, šokiruoti... Vardan ko? Kam reikalingas toks menas?
Esu nutapęs tokį paveikslą – ant kryžiaus nukryžiuotas Kristus, ir kažkas, nešantis jam gyvybės vandenį.
Man atrodo, kad menininko misija – nešti mums gyvybės vandenį. Padėti gyventi ir išgyventi.
Mes galime padėti tik per meną. Kai klausomės J.S.Bacho, A.Mozarto – juk daromės stipresni. Ar dabartinis menas tai atlieka? Aš nežinau...“
* * *
„Tapau ne tik Vilnių. Jau 20 metų tapau „Kristaus kančios“ ciklą, kuris eksponuojamas Plungėje, Žemaičių centre. Kristus išvarė prekeivius iš šventoriaus. Ir ta tema mane taip „užvedė“! Aš nuo seno rinkau senus pinigus, monetas.
Viename paveiksle nutapiau Kristaus figūrą, ir koliažo technika įklijavau tuos pinigus. Ir užrašiau – „Kristus išvaro prekeivius iš šventoriaus“. Taip užpyko menotyrininkai. Bet, matyt, pataikiau su ta ironija...“
* * *
„Kristaus kančios“ istorijos paveikslus galima visaip interpretuoti. Štai paveikslas, kur žmogus neša ant pečių sunkų kryžių. Tai kasdienybės kryžius.
Mes kiekvienas nešame savo kryžius, ir tai mus suartina“.
* * *
„Mano mokytojas Liudas Truikys yra pasakęs: „Koks bus ateities pasaulis? Toks, kokį jūs piešiate!“ Kaip gerai pasakyta! Todėl menas nėra tik kasdienybė. Menininkas atsakingas už tai, ką jis daro, už ateitį.
Man ne kartą yra tekę lydėti savo parodas po užsienį. Juk mano pavardė nieko nereiškia nei Prancūzijoje, nei Italijoje. Aš atstovauju Lietuvai. Kritikai manęs klausdavo – o kuo skiriasi jūsų, lietuvių, ekspresionizmas, nuo vokiečių? Suprantat – taip menas tampa Lietuva.
Turbūt nei vienas lietuvių politikas nėra atlikęs tokio vaidmens pasaulyje, net V.Landsbergis, kaip menininkai. Labai gaila, kad pandemija dabar sustabdė meno kelią, kad tik greičiau baigtųsi ta velniava!“
* * *
Paklaustas apie meilės dėmesį jo kūryboje, tapytojas prakalbo, kad nepakanka meną mylėti. Reikia jį gimdyti. Bet meilės dėmuo svarbus ir tapytojo asmeniniame gyvenime.
Jau 25-erius metus šalia maestro jo žmona, meno terapeutė Aušra Stasiulevičienė. Jo kūrybos įkvėpėja, parodų organizatorė, vadybininkė.
„Pirmiausia aš pamilau jo tapybą. Kaip žaibas trenkė jo paveikslai... Mes su Aloyzu nesame tie, kurie kalbėtų apie asmeninį gyvenimą. Kiekvienas darome savo darbus. Aš su meile ir džiaugsmu padedu jam. Jūs manęs klausiate, koks Aloyzas yra moters akimis? Aš visada žinau, kad jo gyvenime esu antra. Nes pirma yra tapyba“, – su šypsena atsakė moteris, kurios rankose ir raktas į tapytojo ilgaamžę sėkmę. Kad jo kūrybos upė neišsektų.
