Pasijunti tarsi kokiame Vakarų Europos muziejuje. Pagaliau deramai pristatyti mūsų dailės lobiai. Kaip malonu, kad iš muziejų dingsta sovietmečio tvaikas.
Panašūs komentarai pasipylė socialiniuose tinkluose po parodos „P.Smuglevičius. Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“ atidarymo Vilniaus paveikslų galerijoje.
Tai jau ne pirmas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinys sostinėje, kuris per keletą pastarųjų metų iš esmės atsinaujino.
Prieš dvejus metus Nacionalinė dailės galerija pakeitė daugiau nei pusę savo nuolatinės ekspozicijos, sukurdama intriguojantį ir vizualiai paveikų pasakojimą. Peraėjusiais metais permainos palietė Radvilų, o šiemet ir Chodkevičių rūmus.
„Ilgametis Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys buvo puikiai sutvarkęs kelias antrojo aukšto sales – su istoriniais interjerais. Tapęs direktoriumi aš pratęsiau tą darbą. Norėjosi, kad nebūtų tokio didelio kontrasto, kai iš tų pirmųjų salių lankytojai pereina į gerokai nugyventas ekspozicijų erdves“, – pristatydamas permainas sakė LNDM direktorius Arūnas Gelūnas.
Pasak jo, originalią ir šiuolaikišką ekspozicijos architektūrą naujai parodai kūrė talentingi architektai Vytautas Biekša ir Eglė Matulaitytė. Jie ypač atidžiai parinko sienų spalvą kiekvienai salei, todėl net puikiai žinomus P.Smuglevičiaus paveikslus galima pamatyti naujai. Prie to prisideda ir muziejuje įrengtas specializuotas, meno kūriniams pritaikytas apšvietimas.
Tamsoje didžiuliai paveikslai žiba auksu, o šviesiose salėse per langus matomi vaizdai sufleruoja, kad reikėtų užsukti ir į Vilniaus universitetą ar Arkikatedrą, kur taip pat galima rasti įspūdingų P. Smuglevičiaus kūrinių.
Naujų technologijų nevengiantis A. Gelūnas džiaugėsi, kad parodoje yra ir vaizdo medžiagos, kuri pristatoma monitoriuose, planšetėje patogu pavartyti solidų albumą, o telefonais nuskenavus specialų kodą galima pamatyti ir kai kurių paveikslų restauravimo procesą.
– Kaip susidomėjote P.Smuglevičiaus kūryba? – paklausiau šio dailininko kūrybos tyrinėtojos, parodos kuratorės D.Tarandaitės.
– Labiausiai įsiminė, kai mūsų muziejaus saugyklose tarp nežinomų autorių kūrinių aptikau paveikslą, kuris pagal braižą tikrai turėjo būti P.Smuglevičiaus darbas. Tai iš bažnyčios gautas kūrinys „Trinitorių ordino steigėjai garbina Švč.Trejybę“, kurį dabar galima pamatyti parodoje.
P.Smuglevičiaus autorystę leido įtarti ir tapymo būdas, ir meistriškumas, ir archyviniai duomenys, net paveikslo rėmai. Daug žinomų dailės istorikų dirbo muziejuje, bet niekas jo nepastebėjo. Tai iš tiesų muziejininko džiaugsmas, kad net ir savo muziejuje gali atrasti neįtikėtinų dalykų.
– Kodėl nusprendėte surengti tokią didelę šio tapytojo parodą, juk nemažai jo darbų ilgus metus kabėjo Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinėje ekspozicijoje?
– Nacionalinis dailės muziejus turi didžiausią P.Smuglevičiaus kūrybos rinkinį, todėl ir nuolatinėje ekspozicijoje jis nuolat rodomas. Bet pernai buvo 275 metai nuo jo gimimo, todėl nusprendėme priminti šį iškilų dailės meistrą savo lankytojams.
Norėjosi solidžiai pristatyti ne tik šį autorių, bet ir tą įdomią epochą, kurioje jis gyveno. Juk svarbu pamatyti jo vietą visos Europos meno kontekste. Net ir dailės istorikams ji iki šiol nebuvo visiškai aiški.
– Viena to europinio konteksto dalelių – 1766 metais Romoje išleistas Nerono Aukso rūmų griuvėsių vaizdų albumas, kuriame – italo Marco Carloni graviūros pagal P.Smuglevičiaus piešinius?
– Taip, mūsų muziejus jį įsigijo tik prieš keletą metų. Jis dar kartą paliudija, kad dailininkas gyveno ir dirbo tame meno katile, kuriame formavosi klasicizmo stilius. Romoje jis pirmiausia išgarsėjo kaip puikus senienų kopijuotojas.
Aukso rūmų griuvėsiuose nebuvo paprasta piešti – tamsu, dirbi susikūprinęs, daug dalykų aptrupėję, prastai matyti. Sunkus darbas. P.Smuglevičius jį atliko puikiai. Todėl taip greitai ir išgarsėjo, jį daugelis kvietė kopijuoti paveldo kūrinių.
Vos pasirodžiusį albumą išpirko italų, prancūzų ir kitų šalių kolekcininkai, meno mėgėjai. Muziejus jį įsigijo iš kolekcininko, kuris jau buvo parvežęs į Lietuvą. Mat nespalvotos kopijos dar kartais pasirodo aukcionuose, o guašo akvarele nuspalvoti egzemplioriai – ypač reti.
Vis dėlto mes radome galimybę lankytojams parodyti ir spalvotą variantą – šalia originalaus albumo galite pamatyti planšetinį kompiuterį, kuriame – Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas albumas. Originalo negalima liesti ir vartyti, o planšetinis kompiuteris leidžia perversti visą albumą, pasigrožėti graviūromis, senųjų freskų spalvomis.
– Kodėl spalvotame albumo variante freskų figūros nuogos, o nespalvotame – šiek tiek pridengtos? Gal ir XVIII a. buvo panašūs apribojimai kaip N-14?
– Iš pradžių buvo leidžiamas spalvotas variantas, o nespalvotas, matyt, leistas didesniu tiražu, skirtas platesnei publikai. Gali būti, kad todėl kai kas ir pridengta. Juk Aukso rūmų puošyba – vienas tų antikos interjerų pavyzdžių, kurie pasklido po visą pasaulį ir darė didelę įtaką klasicizmo menininkams.
Žinoma, kad šis albumas pirmiausia buvo eksponuojamas Vatikano rūmuose ir jį teigiamai įvertino pats popiežius Klemensas XIII, kuris buvo didelis meno mėgėjas. Neatsitiktinai ir pats albumas dedikuotas tam popiežiui.
– Pirmoji parodos salė skirta gausiai dailininko šeimai. Mat ne tik tėvas, iš Žemaitijos kilęs Augusto III dvaro tapytojas Lukošius Smuglevičius, bet ir dauguma tapytojo brolių buvo dailininkai. Gal žinote, kodėl būtent jis, vienintelis iš visos šeimos, išvažiavo mokytis į Romą?
– Aš irgi apie tai galvojau. Kodėl ne vyriausias brolis Antanas, o jis? Galbūt Pranciškus išsiskyrė savo gabumais ar vyresnėlis negalėjo važiuoti dėl kokių nors kitų priežasčių? Neaišku. Bet nėra abejonių, kad P.Smuglevičiaus karjerai ši kelionė buvo lemtinga.
Nors dažnai rašoma, kad jis į Romą išvažiavo gavęs karališką Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendiją, iš tiesų ji jam skirta vėliau. Iš pradžių jį parėmė tėvas ir giminaitis iš motinos pusės – vienas garsiausių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) baroko epochos tapytojų Simonas Čechavičius.
S.Čechavičius pats beveik 20 metų praleido Romoje ir, matyt, suprato, kad likus čia kažin ar galima daug pasiekti.
Vėliau kaip karališkasis stipendininkas Pranciškus yra gavęs užsakymų nutapyti vieną ar kitą kūrinį ATR vadovui, tarp jų ir paveikslą „Estera prieš Ahasuerą“. Be to, jis nuolat siųsdavo karaliui iš Romos savo piešinius, todėl nemažai jų yra Lenkijos muziejuose.
– Akivaizdu, kad šeimos ryšiai buvo labai svarbi P.Smuglevičiaus gyvenimo dalis. Juk ir gyvendamas Vilniuje jis bendravo su broliais?
– P.Smuglevičiaus dailininko kelias – ir labai tipiškas LDK laikams, ir išskirtinis. XVIII amžiuje gyvenimas vykdavo daugiausia profesinėje aplinkoje. Net krikšto įrašai liudija, kad dailininko sūnų dažniausiai krikštydavo dailininkas. Jie visi gana glaudžiai bendraudavo, tad visai nenuostabu, kad ir sukurdavo šeimas.
Bajoro titulą už darbus, skirtus karaliui Augustui III, gavęs Lukas Smuglevičius, Pranciškaus tėvas, vedė Reginą Olesinską, kuri buvo Lvovo tapytojo duktė ir S.Čechavičiaus dukterėčia. O jų penki sūnūs augdami dailininkų dirbtuvėse ir patys tapo dailininkais.
Tiesa, tik į Romą išvažiavęs Pranciškus peržengė dailės amato ribą ir tapo laisvu kūrėju, nes tėvas ir broliai daugiau buvo dailininkai dekoruotojai, dekoravo didikų rūmus, bažnyčias. Bet šeimos ryšiai liko glaudūs. Jis su broliu Antanu yra atlikę ne vieną užsakymą Vilniuje.
– Minėjote, kad albumą muziejus įsigijo iš kolekcininko. Ar Lietuvoje daug privačių kolekcijų, kuriose yra ir P.Smuglevičiaus paveikslų?
– Nedaug, bet yra. Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ turi paveikslą „Estera prieš Ahasuerą“ ir jo grafikos darbų. Porą puikių darbų šiai parodai paskolino ir žinomas kolekcininkas Jaunius Gumbis. Jam priklauso Romos laikotarpio grupinis portretas ir man ypač žavūs „Liublino apylinkių valstiečiai“, kurie šukuojasi utėles iš galvos.
Visi tie darbai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atkeliavo iš užsienio ir dažnai jau yra pakeitę kelis savininkus. Džiugu, kad per tuos kelis dešimtmečius P.Smuglevičiaus kūriniais pasipildė ne tik kolekcininkų, bet ir mūsų muziejaus rinkiniai.
– Ar tiesa, kad P.Smuglevičiaus alegoriniai paveikslai, kuriuose užkoduotos laisvės ir pasipriešinimo okupantams idėjos, atsirado tik tada, kai jis atvažiavo į Vilnių? Romoje dailininkas tokių dalykų netapė?
– Taip, Romoje tai nebuvo taip aktualu. Jis turėjo užsakymų – tapė portretus ir peizažus. Tiesa, jo alegorijos irgi neiškrito iš bendro to meto Europos meno konteksto.
Juk švietimo epochos idealai – laisvė, orumas, prigimtinė žmonių lygybė. Žinoma, didžioji dalis Vilniuje sukurtų darbų turi ir potekstę, kuri siejo tuos paveikslus su to meto aktualijomis. Akivaizdu, kad P.Smuglevičiui tai buvo ne tik mada, bet ir galimybė alegorijų kalba išreikšti savo patriotizmą, jam svarbias laisvės ir nepriklausomybės idėjas tuo metu, kai Rusija, Austrija ir Prūsija naikino Lietuvos ir Lenkijos valstybę.
* * *
SKAIČIAI IR FAKTAI
Papuošė ir Vilniaus katedrą
P.Smuglevičius (1745–1807) užima ypatingą vietą Lietuvos dailės istorijoje. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje jis buvo vienas populiariausių ir labiausiai vertinamų vietinės kilmės dailininkų, savo išsilavinimu ir profesiniu pasirengimu lenkęs daugelį amžininkų.
Jis mokėsi pas tėvą L.Smuglevičių ir žinomą dailininką S.Čechavičių. Baigė Varšuvos mokyklos poetikos klasę, 1763–1764 m. studijavo A.Maroni studijoje, nuo 1766 m. – Šv.Luko dailės akademijoje (abi Romoje).
1784 m. grįžo į Varšuvą. 1785 m., pakviestas vyskupo I.J.Masalskio dirbo Vilniuje. 1786–1797 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė privačią tapybos mokyklą), o nuo 1797 m. – vėl Vilniuje. Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai.
Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo Testamentų siužetais, šventųjų paveikslai, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai.
Tarp žinomiausių jo darbų – paveikslas „Skitų pasiuntiniai pas Persų karalių Darėjų“, sienų tapyba Vilniaus universiteto posėdžių salėje (dabar – P.Smuglevičiaus salė), Vilniaus arkikatedros altorinis ir dvylikos apaštalų paveikslai.
Savo darbuose dailininkas įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas
Vadovaudamas Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedrai, P. Smuglevičius ne tik parengė pirmą vietinių dailininkų kartą, bet ir reikšmingai prisidėjo prie profesionaliosios dailės sampratos ugdymo. Dailininkas ir jo mokiniai kūrė jau ne tik portretus ir altorių paveikslus, vyravusius Lietuvos baroko dailėje, bet ir antikines, istorines, buitines kompozicijas, peizažus.
