Kaip teigia Vilniaus aukciono namų vadovė, menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė, visi aukciono rubrikoje pristatomi Y kartai priskiriami jaunieji dailininkai išsiskiria originalumu, neeiliniu talentu, daugelis – jau spėję pelnyti meno kritikų ir žiūrovų simpatijas, yra surengę asmeninių parodų, iškovoję premijų, taip pat puošia šiuolaikinių muziejų, galerijų ir privačias kolekcijas.
„Tam tikra prasme jaunųjų menininkų kūrybos pristatymas aukcione yra neįprastas, tačiau šiame laikmetyje, pažymėtame pandemijos ženklu, tai – ir tarsi šviežio oro gūsis meno rinkoje, kuris, tikiuosi, atneš meno rinkos atsigavimo, atsinaujinimo požymių jau ir dabar, ne tik po dešimtmečio“, – sako menotyrininkė.
Tad ką pranašauja LXVII Vilniaus aukcionas? Kieno vardus meno rinkoje jau reikia įsiminti ateičiai?
Rubriką „In focus: Contemporary Lithuanian Art“ pradeda moterys, kurios, beje, užima žymią dalį tarp Y kartos kūrėjų. Dailininkės Samantos Augutės (g. 1995) pernai lietose akvarelėse „Aš čia gyvenu“ ir „Kambario šventieji“, kaip ji pati sako, tapyba jungiasi su gyvenimu ir paprastuose kasdienybės štrichuose atskleidžia stebuklą. Visiškai tarpdiscipliniška, iš poezijos išplaukusi Dovilės Bagdonaitės (g. 1991) kūryba: akvarelėje „Šiandien aš norėjau paprastumo“ (2018) išlieti asmeniniai išgyvenimai, o paveiksle „Sielvartas. Atsakymas Žmuidzinavičiui“ (2020) – vyksta dialogas su praeitimi.
Žmogų bei jį supančią aplinką savo drobėse „Ambrozija“ (2020) ir „Drama“ (2017) tyrinėja ir tapytoja Mone Kielė (Raimonda Kielaitė, g. 1992). Tuo metu ženklo, spalvos, platūs atminties ir minties horizontai tarsi mąstymo instrukcijos semiotikoje atsiveria Edvino Mikulskio (g. 1993) pernai tapytuose paveiksluose „Street of W.Szopen“ ir „Study of a touch“.
Kaip atrodo šiuolaikinis realizmas galima matyti tapytojos Aurelijos Bernataitės (g. 1994) šiais metais sukurtose mažaformatėse drobėse „Laikrodis“ ir „Žadintuvas“, kurios keičia požiūrį ne tik į buities daiktus, bet ir patį laiką – sustojus pasaulio ritmui, jis tampa nebe toks reikšmingas. Tuo metu menas, pretenduojantis atkartoti (p)opartą, užvaldęs išskirtinius menininko HermanDrowning (Evaldas Bubinas, g. 1988) kūrinius „Arcadia“ (2021) ir tarsi pastarųjų kelių metų eurovizijas atliepiantis – „Dancing is for people who don‘t have a job“ (2020). Panašiai savo 2017 m. kūrybiniuose eksperimentuose „Lottery winner“ ir „What‘s in your cards“ žaidžia ir dailininkė Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990).
Tapytojo Lino Kaziuliono (g. 1993) drobės „Namų ruoša“ (2020) ir „Geltona-Mėlyna“ (2021) atrodo tarsi aliejumi ištapyti Andy Warholo popartai. Panašių minčių sukelia ir kūrėjos Airos Urbonavičiūtės (g. 1994) pernai sukurti, tiesa, visai kita technika atlikti paveikslai „Don‘t ask me if I‘m happy, you know that I‘m not“ ir „That cherry coke you serve is fine“. Tuo metu menininkė Indrė Mikašauskaitė (g. 1994) demonstruoja tikrą žaidimą ir rodo, kokia trapi riba gali būti tarp pernai sukurtų tapybos („Puzlė“) ir grafikos („AL I-II (diptikas)) kūrinių vieno kūrėjo rankose.
Rubrikoje „In focus: Contemporary Lithuanian Art“ – dvi vienodos pavardės ir du labai skirtingi žvilgsniai į pasaulį. Tai – abstrakčios, tekstūriškos tapytojo Algimanto Roko Černiausko (g. 1988) drobės „Dragon Skin“ (2020) ir „Peizažas pagal Jean-Francois Millet“ (2018), o šalia – detalūs, į fotografijas panašūs, tačiau iš natūros tapyti dailininko Kipro Černiausko (g. 1993) paveikslai „Keliautojas“ (2014) ir „Tas kupstas sode“ (2018).
Kaip ir menininkės Rūtos Matulevičiūtės (g. 1994) drobės „Mėnuo“ (2018), „Šviesa“ (2017) ir „Žuvis ant žuvies klijų“ (2019), tik jos – itin moteriškos, dvelkiančios šiltomis spalvomis. Konservatyvus, savotiškai senamadiškas, bet labai tinkantis interjerams dailininko Manto Daujoto (g. 1993) kūrybinis polėkis 2017 m. sukurtose drobėse „Fotelis Bazilijonų gatvėje“ ir „Dangoraižis“ bei visai kitokie, ką tik asmeninę parodą atidariusios kūrėjos Felicijos Dudoit (g. 1999) 2018 m. sukurti paveikslai „Mes buvome paplūdimyje“ ir „Įlanka“ – provokuojantys pamiršti pandemiją ir keliauti į pajūrį.
Dailininkė Eglė Norkutė (g. 1993) savo pernai sukurtose drobėse „Shaped like a woman“ ir „Pose“ pajaciškai mėgdžioja realybę, o mišrią techniką pasirinkusi kūrėja Sandra Kvilytė (g. 1990) savo paveiksluose „Marso peizažas“ (2020) ir „Sizifo namas“ (2021) tarsi siūlo „mesti“ Žemę ir keliauti po skirtingas planetas. Teleportacijų netrūksta ir dvejose 2019–2020 m. menininko Tado Truchill (Tadas Tručilauskas, g. 1994) kurtose drobėse „Cupidonas su Venera“: tik čia vaizduojamos planetos realybėje neegzistuoja – jos egzistuoja idealioje vaizduotėje.
Nostalgijos ir egzistencializmo persmelktas, „žiemiškas“ turinys atsiveria dailininko Petro Lincevičiaus (g. 1990) paveiksluose „Tris kartus nuėjau malkų į malkinę, trečią kartą eidamas stengiausi pripėduoti daugiau, kad takelis atrodytų didesnis“ (2020) ir „Prieš žiemą III“ (2021), o tapytoja Goda Lukaitė (g. 1990) – užuot panardinusi į filosofiją – siūlo šiais metais tapytose drobėse „Enter the Žirmūnai“ ir „54.183734,24“ persikelti į užmirštas, neužimtas erdves.
Rubrikoje itin išsiskiria juvelyriška menininko Rolano Stankūno (g. 1990) kūryba: paveiksluose „Palmės“ (2021) ir „Šešėlių žaismas. Amsterdamas. 2019“ (2020) vaizduojamose erdvėse svarbiausią vaidmenį atlieka ne šviesa ar tamsa, o šešėliai.
Pasirinkusi ypatingą atlikimo techniką ir ant drobės naudodama tokias medžiagas kaip molis, lakas ir epoksidinė derva, kūrėja Akvilė Malukienė (g. 1990) siūlo du dar šiais metais „suartus“ paveikslus su ypatingomis gėlių puokštėmis iš ciklo „Suarti paveikslai“. Tuo metu menininkė Ieva Tulaitė (g. 1997) mišria technika „nardo“ klimato kaitos pavojuose, kuriose vaizduoja pernai sukurtos drobės „Susiskaidymas“ ir „Torn IV“.
Daugeliui pažįstami „vyriausi“ Y kartos atstovai dailininkai Kristina Mažeikaitė (g. 1987) ir Viktoras Paukštelis (g. 1983) savo kūriniais jau ne kartą buvo papuošę Vilniaus aukciono kolekciją. Šįkart jie sugrįžta dar grynesni ir stipresni, bet išlaikę savitą braižą: abstrakčiuose K. Mažeikaitės paveiksluose „Liepsnelės“ (2020) ir „Notre Dame eilės“ (2021) šįkart ryškėja konkretūs objektai, o V. Paukštelis kuria užkoduotą pasakojimą paveiksle „Kažkur Rytprūsiuose II“ (2020).
Vilniaus aukciono namų vadovės teigimu, kaip šiai naujai kūrėjų kartai seksis aukcione – sunku prognozuoti, tačiau pagrindinis jų tikslas greičiausiai yra ne sukelti aistringas varžytuves, o tiesiog „pasisveikinti“ su meno rinka.
„Jie įdomūs, nes yra gimę ir užaugę jau visai kitokiame, kompiuterizuotame, pasaulyje, turi visai kitaip „įkontekstintą“ ir labai liberalią pasaulėžiūrą. Kiekvienas šių kūrėjų įdomus savaip, o visi kartu kuria šio laikmečio stilistinį braižą, kuriam pavadinimą, matyt, dar duos ateitis“, – sako dr. S. Skaisgirytė-Makselienė, siūlydama įsiminti šių jaunųjų kūrėjų vardus – juos tikrai bus įdomu atsiminti ir stebėti jų kūrybinį kelią jau visai netrukus, o greitėjant gyvenimo tempui, galbūt tam nereikės nė dešimtmečio.
Susipažinti ir iš arčiau apžiūrėti jaunųjų kūrėjų darbus bei visą LXVII Vilniaus aukciono vertybių kolekciją bus galima nuo 2021 m. gegužės 26 d. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius) įrengtoje ekspozicijoje. O jos pabaigą vainikuos 2021 m. gegužės 28 d. 18.00 val. įvyksiantis aukcionas.
