Tapytojas Andrius Makarevičius pagrasino nusukti galvą dailės ekspertui

„Dominore – tai būsena ir veiksmas, tarp žaidimo ir muzikos skambėjimo. Tai lyg meditacija, kai pradedi regėti haliucinacijas, užplūsta atsiminimai, fantastiniai vaizdai“, – pristatydamas savo parodą Baroti galerijoje jos mįslingą pavadinimą atskleidė A.Makarevičius.

Iš Pabradės kilęs A.Makarevičius tapybą studijavo sostinėje. Pasilikęs Vilniuje ir apsigyvenęs V.Šopeno gatvėje šalia geležinkelio ir autobusų stočių, menininkas jau daugiau kaip dešimtmetį sukasi kvartale tarp Halės turgavietės, Šv. Stepono ir Aguonų gatvių.

Sostinės svečiams, užsienio turistams ne itin patraukli Vilniaus stočių rajono erdvė A.Makarevičiaus nešiurpina. Jam tai – tarsi gaivaus oro gurkšnis, įkvėpimo šaltinis, savotiška kūrybos studija, į kurią personažai ateina patys, nekviečiami.

Bėgiais riedančių traukinių bildesys ir nuolat skubančių žmonių klegesys, krišnaitų balsai, kvapai, sklindantys iš mažų kepyklėlių, būrėjų salonų. Mirguliuojantys vaizdai, ryškėjančios, o paskui pranykstančios spalvos – tokį stočių rajono koloritą savo darbuose mėgina perteikti tapytojas.

Stočių rajonas kinta, dabar čia atsiranda nauji barai ir kavinutės, planuojami nauji gyvenamieji kotedžai, biurų pastatai. A.Makarevičiaus darbuose užfiksuoti vaizdai, spalvingi šio kvartalo personažai, kuriuos jis pats vadina „marozais“, regis, pretenduoja į sparčiai nykstančių senojo sostinės paveldo objektų statusą.

„Tapyba sustabdo laiką – drobėse susilieja praeities vaizdiniai ir šiandiena. Tuomet vyksmas primena Ernesto Hemingway'aus romanų arba Emiro Kusturicos filmų fiestas. Man Vilniaus stoties dominore – nesibaigiančios gyvenimo šventės melodija“, – teigia A.Makarevičius.

Baroti galerijoje rodomi ir naujausi, per karantiną nutapyti paveikslai. Autorius neslėpė, jog pradžioje jį, kaip ir kitus kūrėjus, slėgė neapibrėžta situacija. Namuose pasijutęs kaip kalėjime, menininkas kurį laiką būties problemas sprendė gulinėdamas ant sofos.

„Per pirmąjį karantiną nežinojau, kaip elgtis, o paskui supratau, kad negalima sustingti, reikia daryti tai, ką geriausiai išmanai ir moki. Tapiau nuvykęs į Pabradę, ten geriausiai jaučiuosi“, – pasakojo A.Makarevičius.

Parodoje pristatomų paveikslų siužetuose nesunku atpažinti autorių. To neneigia ir A.Makarevičius, pozavęs pats sau: „Barzdotas personažas, kurio šukuoseną dailina kauke veidą prisidengusi kirpėja, iš tikrųjų esu aš. Kitame paveiksle save įterpiau į kompaniją, linksmai puotaujančią karantino metu“.

Kai kurių A.Makarevičiaus paveikslų vaizdiniai, koloristika žiūrovus ne tik provokuoja, bet ir klaidina. Žmogų tarp vaivorykštės spalvų gėlių pavaizdavusiam menininkui teko išklausyti kandžių replikų, kad jis neva pritaria lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų judėjimui.

Neapsikentęs visažinių pastabų A.Makarevičius viename paveiksle save pavaizdavo gulinčio garsaus imtynininko, pasaulio čempiono poza. Tarp kojų nupiešė apie jo kūrybą nebūtų dalykų prišnekėjusio dailės eksperto akį. Paveikslo pavadinimas iškalbingas: „Nusuksiu galvą kaip Gary Albrightas“.

Parodose ir už jų ribų įvairių, net užgaulių, iš piršto laužtų vertinimų sulaukęs menininkas humoro jausmo stokojantiems žiūrovams pataria į jo kūrybą nežiūrėti tiesmukai, nepriimti visko už gryną pinigą.

„Žiūrovai įžvelgia tai, ko pats nematau, apie ką niekada negalvojau. Mano kūryboje – daug metaforų, grotesko, fantasmagorijos, žaismo, sarkazmo, savianalizės momentų, susipynusių su gyvenamąja aplinka, aš mėgstu pokštauti“, – šypsosi Klaipėdą pamėgęs A.Makarevičius.

Prieš šešerius metus uostamiesčio „Rūtų“ galerijoje pristatytoje jo parodoje „Buities improvizacijos“ atgijo keistos dvilypės būtybės – antropomorfinį pavidalą įgavę nežemiški daiktai, netikėčiausios jų jungtys, augalai, ikonografiškai nutapytos moterų figūros.

Žaižaruojančiomis spalvomis, o dar labiau – keistais siužetais perteiktos A.Makarevičiaus improvizacijos dvelkė kosmine paslaptimi, priminė Platono perpasakotą mitą apie žmonijos protėvius – vyrus ir moterys, perskeltus į dvi dalis ir vėl bandančius susijungti.

„Tapyba – bendravimas su pasauliu, ne tik su šiuo, bet ir  su anapusiniu. Pasinėrus į darbą, mane užvaldo aistra, kitkas neegzistuoja. Jaudina ne tik iš grožis ir tobulybė. Gamta, moterys, sapnai, net bjaurastis irgi audrina vaizduotę“, – tvirtina daug temų išbandęs tapytojas.