Sostinės galerija „Vartai“ pakvietė žiūrovus į L.Jusionio personalinę parodą „Siesta“. Siesta – tai įprasta vidurdienio pertrauka karšto klimato šalyse, dienos metas, kai visos oficialios ir reikšmingos veiklos sustoja. Toks pavadinimas – ir švelniai ironiška autoriaus reakcija į pandemijos metu pakitusią kasdienybę.
Nors daugybė žmonių socialiniuose tinkluose rašė, kaip pasiilgo tradicinių „Vartų“ galerijos atidarymų, karantino ribojimai privertė atsisakyti įprastinės minios parodos salėse. Vietoj to L.Jusionis net dvi dienas praleido galerijoje pristatydamas savo kūrybą nedideliems žmonių būreliams.
„Iki šiol aš taip ir nepajutau to įprastinio atsipalaidavimo, kuris apimdavo po atidarymo. Nors žmonių buvo daug, jie ateidavo po keturis ar penkis, nebuvo to šurmulio – daugybės žmonių, vyno.
Įprastai po kulminacijos nuo to šurmulio pavargęs išeidavau į barą, džiaugdavausi, švęsdavau, kad jau atidaryta paroda. O dabar ir į barą normaliai nenueisi, tai paroda lyg ir yra, lyg ir ne“, – pandeminio atidarymo įspūdžiais dalijosi tapytojas.
– Ar kaip nors pasikeitė jūsų gyvenimas ir parodos rengimas dėl užsitęsusio karantino? – paklausiau L.Jusionio.
– Mano, kaip menininko, veiklą karantinas paveikė minimaliai, gal daugiau pokyčių įvyko mano, kaip tėvo ir mokytojo, gyvenime.
Smagu daugiau laiko praleisti su vaiku, bet, kita vertus, dingo tas ramus laikas, kurio visuomet būdavo tuomet, kai vaikai – mokykloje.
Kai nėra tinkamos nuotaikos tapyti, net neinu į dirbtuvę. Na, gal karantino metu, kai namuose daugiau žmonių, tai būna kiek dažniau.
Tačiau visuomet mano gyvenime yra daug dalykų, kurie konkuruoja su tapyba, – tai ir pamokos, ir dviratis.
Bet gal ir gerai, nes jei į dirbtuvę užeičiau pernelyg dažnai, prikepčiau daug niekam tikusių darbų.
Tiesa, ši paroda buvo planuota vasario mėnesį, bet visi jau įpratome prie vėlavimo. Kita vertus, darbai labiau subrendo, keli nauji atsirado. Ir ekspozicija susidėliojo ypač vykusiai.
– „Siesta“ – šviesi, rami, pavasariška paroda. Gal niūrios pandemijos nuotaikos jūsų neveikia?
– Na, pasaulis visais laikais buvo žiaurus, ir jeigu žvelgiame ne vien į siaubingą ligą ir žmonių mirtis, karantinas priverčia susimąstyti, ar iš tiesų daug esmės yra tame įprastame XXI a. pasaulio judėjime.
Pasirodo, labai daug ką galima sustabdyti, ir beveik niekas dėl to nepasikeičia. Tačiau į paviršių iškyla kažkokie pamatiniai dalykai. Mąsčiau apie tai.
Anksčiau man norėjosi pasakojimą pratęsti už paveikslo ribų, sukurti detektyvinę intrigą, o dabar žvilgsnis tarsi nukreiptas į peizažą, bet tuo pat metu bandantis pabėgti nuo to peizažo, bet taip ir nepajėgiantis virsti gryna abstrakcija.
– Ar žmonės dažnai klausia, nuo ko prasideda jūsų darbai – kažkoks baseinas, kelias, ežeriukas, langas? Juk juose visuomet yra kokia nors užuomina į tikrovę?
– Taip. Žiūrovui paveikslo atsiradimo istorija, matyt, yra vienas įdomiausių dalykų. Juk aš niekuomet negaliu atsisėsti ir tiesiog sukomponuoti ką nors tuščiame lape.
Man reikia užsikabinimo, atsiminimo, nes negaliu priversti savęs galvoti, kad be realios istorijos tos kelios linijos ar spalvinės dėmės paveiksle gali būti įdomios.
Ir nors vienuose darbuose iš matyto peizažo lieka tiktai kokio keliuko linija, o kitas sukuriamas tiesiog galvoje, žiūrovui palieku kabliukų. Visi mano darbai – peizažai, nors realaus vaizdo juose beveik nėra.
– Studijavote filosofiją. Ar daug filosofuojate tapydamas?
– Aš dirbu labai paprastai ir negalėčiau pasakyti, kad paveiksluose yra užkoduotos sudėtingos idėjos. Kartais būtų galima ir su humoru į juos pasižiūrėti, nors gana retai žiūrovai tai pastebi.
Juk mano darbuose yra ne tik kontempliacijos ar ramybės, bet ir pokšto elementų.
– Jūsų darbai nei galerijoje, nei dirbtuvėje neužsiguli. Ar tiesa, kad iš parodų „Vartų“ galerijoje dažniausiai nuperkama daugiau nei du trečdaliai jūsų paveikslų?
– Panašiai, jeigu skaičiuosime nuo vienos iki kitos parodos. Gerai, kad man netenka tais finansiniais dalykais rūpintis. Tuo užsiima galerija.
Tiktai vėliau sutinku parodoje žmogų, kuris pasako, kad turi vieną ar kitą mano darbą. Labai malonu, nes jie su manimi dalijasi emocijomis, o ne kalbasi apie pinigus.
Tiesa, aš paprastai iki parodos atidarymo savo darbus slepiu. (Juokiasi.) Na, turiu omenyje tai, kad neįkeliu kiekvieno naujai nutapyto kūrinio į feisbuką ar kokį kitą socialinį tinklą kaip daugelis kolegų.
Todėl kai po dvejų metų pertraukos galerijoje pasirodo nauji darbai, žiūrovai jau būna ištroškę naujienų.
– Esate ne tiktai menininkas, bet ir mokytojas. Ar sunku mokyti tapybos nuotoliniu būdu?
– Pastebėjau, kad ne tik reali klasė veikia mokinių kūrybiškumą, bet ir ta bendra nuotolinio mokymosi „Zoom“ grupė – taip pat. Jei joje yra vaikų, kurie mielai ir daug dirba, tai ir kiti pasitempia, o pasyvesnėje grupėje – ir nenoriai prisijungia prie nuotolinių pamokų, ir net kūrybiškiausi aptingsta.
Tiesa, yra ir tokių, kurie per karantiną pasirodo daug geriau, nes tuo metu mažiau įvairios veiklos už namų ribų, daugiau galimybių susikaupti atliekant užduotį.
Nustebau, kad tapyba iš natūros mokant nuotoliniu būdu nukenčia daug mažiau negu kompozicijos dalykai, kuriems reikia daugiau mąstymo ir kūrybos.
Matyt, tam daugiau įtakos turi mokykloje vykstantis pokalbis, gyvas bendravimas su mokytoju.
Filosofiją iškeitė į tapybą
Linas Jusionis gimė 1986 m. Vilniuje, augo žinomų dailininkų šeimoje. Menininko tėvas V.Jusionis ir senelis S.Jusionis – tapytojai, senelė – keramikė A.Ličkutė-Jusionienė, dėdė – tapytojas A.Jusionis, pastarojo dukra R.Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė.
Mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kurioje mokytoju dirba jo tėvas, tačiau jos nebaigė. 2005–2007 m. studijavo filosofiją Vilniaus universitete, po dviejų kursų vėl grįžo prie dailės. 2011 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. mokėsi Valstybinėje dailės akademijoje Štutgarte (Vokietija). Dėsto tapybą Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje.
2011 m. L.Jusionis Jaunojo tapytojo konkurse pelnė antrąją vietą ir paskatinamąją premiją.
Grupinėse ir personalinėse parodose L.Jusionis dalyvauja nuo 2009 m. Prieš dešimtmetį galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta pirmoji autoriaus personalinė paroda, o „Siesta“ – jau penktoji.
L.Jusionio kūriniai įtraukti į MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“ ir privačių Lietuvos bei užsienio kolekcininkų kolekcijas.
