Garsios šeimos palikuonės vardas ant paveikslų atskleidė meno pasaulio paslaptis

Australijoje gyvenanti 82 metų žurnalistė Rita Baltušytė puoselėja savo jau prieš tris dešimtmečius mirusios dukros dailininkės A.Zavišaitės atminimą ir rūpinasi jos kūrybiniu palikimu. Kovo 31 d., savo mamos gimimo dieną, moteris buvo labai nemaloniai nustebinta.

Kaune esančios Parko galerijos feisbuko paskyroje R.Baltušytė pamatė, kad siūloma įsigyti darbą, ant kurio yra A.Zavišaitės vardas. Vėliau paaiškėjo, kad galerijoje kabėjo dar vienas. Moteris įsitikinusi, kad tai – padirbiniai.

Galerijos savininkė Jolanta Gutauskienė pasirūpino, kad ant paveikslų užrašytas menininkės vardas būtų užtušuotas, ir teigė, kad tai buvo nesusipratimas.

Kolekcininkai ir kitų galerijų vadovai sakė, kad kai kurių menininkų darbai iš tiesų yra padirbinėjami, bet apie tai kalbėti dažniausiai vengiama, Lietuvoje ši problema nėra viešai iškelta.

Rašytojo Juozo Baltušio duktė R.Baltušytė nuo 1981 metų gyvena Australijoje. Po dvejų metų pas motiną į užsienį išvyko ir Akvilė. 1991-aisiais, sulaukusi 28 metų, dailininkė mirė. R.Baltušytė jau tris dešimtmečius rūpinasi kūrybiniu jos palikimu, yra išleidusi dvi knygas apie dukterį.

Šios Velykos R.Baltušytei buvo labai nemalonios. Moteris pasakojo, kad Kaune esančios Parko galerijos feisbuko paskyroje pamatė, jog parduodamas darbas, kurio autorė – A.Zavišaitė.

„Iš karto pamačiau, kad tas darbas tikrai ne Akvilės. Todėl susisiekiau su galerijos savininke ponia Gutauskiene. Ji man paaiškino, kad du aliejumi ant drobės tapytus paveikslus į galeriją atnešė kaunietis meno kolekcininkas Kęstutis Gulbinas. Jis juos įsigijęs iš dabar jau mirusio kolekcionieriaus V.Š. (pavardė redakcijai žinoma).

Tas žmogus ant vieno paveikslo antrosios pusės buvo užrašęs „Akvilė Zavišaitė. 89“, ant kito nugaros – „Akvilė“.

Tačiau Akvilė aliejumi tapyti pradėjo tik 1990 metais ir sukūrė vos šešis jai nebūdingo mažo formato darbelius“, – pasakojo R.Baltušytė.

Sužinojusi, kad R.Baltušytė įsitikinusi, jog tie paveikslai ne jos dukters, galerijos vadovė užrašus pasiūlė užtušuoti. Taip ir padaryta.

„Susidariau įspūdį, kad J.Gutauskienė nuoširdi. Gal ir dėl patirties stokos suklydusi galerija paskelbė, kad šie darbai yra Akvilės, ir siūlė juos įsigyti“, – sakė R.Baltušytė.

Dailininkės motina norėtų, kad darbai, ant kurių buvo Akvilės vardas, būtų sunaikinti.

„Kalbėjau su menotyrininkais. Jie sakė, jog save gerbiantis kolekcininkas paveikslus sunaikintų, kad nekiltų abejonių dėl jo reputacijos“, – sakė R.Baltušytė.

Parko galerijos vadovė J.Gutauskienė „Laikinajai sostinei“ sakė, jog jai labai gaila, kad įvyko toks nemalonus nesusipratimas.

„Du darbus į galeriją atnešė vienas solidaus amžiaus kolekcininkas. Jis sakė, kad tvarko savo kolekciją, kai kuriuos darbus nori parduoti. Už paveikslus su A.Zavišaitės pavarde prašė po 300 eurų. Nemanau, kad jis norėjo pasipelnyti“, – kalbėjo galerininkė.

J.Gutauskienė pasakojo, kad kai ją pasiekė R.Baltušytės pretenzijos, ji kolekcininkui pasiūlė Akvilės vardą ir pavardę ant paveikslų užtušuoti.

„Jis su tuo sutiko. Pati pavardę ir metus užtušavau. Kolekcininkas darbus netrukus pasiėmė. Manau, tai buvo nesusipratimas, jokio nusikaltimo tikrai nebuvo ketinta padaryti. Man nėra tekę susidurti su kokių nors lietuvių autorių padirbiniais“, – teigė J.Gautauskienė.

Kolekcininkas K.Gulbinas tikino, kad paveikslus prieš 20 metų tikrai gavo iš kito žmogaus. Akvilės parašo ant pačių paveikslų nebuvo, užrašai ant jų nugaros buvo parašyti pieštuku.

„Domiuosi ne lietuvių, bet Vakarų šalių tapytojais. Minimi paveikslai ilgai kabėjo mano sodyboje. Juos įrėminau į brangius rėmus. Kai nusprendžiau, kad jų man nebereikia, norėjau atgauti už rėmus sumokėtus pinigus. Apie jokį pasipelnymą ar klastotę kalbos būti negali“, – sakė K.Gulbinas.

Kolekcininkas tikino, kad tuos du paveikslus, dėl kurių susirūpino R.Baltušytė, jis jai padovanotų.

K.Gulbinas sakė, kad yra girdėjęs apie tai, jog vienu metu buvo bandoma pardavinėti dailininko Antano Samuolio darbus primenančius paveikslus. A.Samuolis buvo vienas talentingiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio dailininkų.

„Sklido kalbos, kad vienas dailės studentas gyveno name Kaune, kuriame anksčiau buvo įsikūręs A.Samuolis. Jaunuolis rado jo piešinių, dažų, drobių ir pasinaudodamas tokiu atradimu nupiešė keletą paveikslų, kurie priminė A.Samuolio drobes. Tiesa, dailininko parašų ant jų nebuvo“, – pasakojo K.Gulbinas.

Kolekcininkas įsitikinęs, kad meno kūrinių padirbinėtojai gali būti nusitaikę tik į labai brangiai kainuojančių autorių kūrinius, kuriuos nesunku padirbti.

„Pavyzdžiui, toks autorius yra Rimvidas Jankauskas-Kampas. Jo darbus padirbti nėra labai sudėtinga, tai gali padaryti ir dailę studijuojantys studentai. Originalūs Kampo darbai kainuoja labai brangiai, todėl tokia pagunda gali kilti. Man pačiam kartą tokį darbą taip pat siūlė įsigyti, bet kilo abejonių, ar jis originalus, todėl paveikslo nepirkau“, – sakė K.Gulbinas.

R.Baltušytė papasakojo, kad jos duktė Akvilė gimė 1962 metų lapkričio 28 dieną. Jau ankstyvoje jaunystėje žinojo, kad bus dailininkė.

„Piešdavo ir piešdavo gal jau nuo trejų metų, pirmiausia šunis, paskui arklius, tiksliau, eikliuosius žirgus. Tiesa, vieną kitą pavaizduodavo ir sėdintį kaip šunį. Arkliai buvo jos antroji meilė po šunų. Duktė netgi buvo pradėjusi lankyti jojimo pamokas, tačiau mano paskatinta pasirinko plaukimą“, – prisiminimais dalijosi R.Baltušytė.

Paaugusi mergina susižavėjo išraiškos šokiais. Nors šokti niekur nesimokė, aplinkinius stebino judesio grakštumu ir kūno lankstumu. Neblogai skambino gitara, kurį laiką mokėsi groti fleita.

Dar nepradėjus Akvilei lankyti pradinės mokyklos R.Baltušytė ir mergaitės tėvas architektas Algimantas Zaviša išsiskyrė. Tėvas, aistringas buriuotojas, liko gyventi Nidoje, o motina grįžo į Vilnių. Akvilė mokėsi Vilniuje, o vasaras leisdavo pas tėvą.

Baigdama Vilniaus 31-ąją vidurinę mokyklą A.Zavišaitė pradėjo rengtis egzaminams į Lietuvos dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Tačiau institute vadinamoji mandatinė komisija jai neleido laikyti stojamųjų egzaminų, nes ji nebuvo komjaunuolė.

„Nei to paties instituto absolventas Akvilės tėvas A.Zaviša, nei tuo metu garsus rašytojas J.Baltušis, jos senelis, pažinčių, kad mergina galėtų laikyti egzaminus, neieškojo“, – pasakojo R.Baltušytė.

Niekuomet nepamiršdama meilės gyvūnams Akvilė pasišovė vykti į Kauną studijuoti veterinarijos arba įsidarbinti naktiniame bare barmene ar šokėja ir bandyti į Dailės institutą įstoti kitais metais. Tačiau namiškių nuo to atkalbėta liko Vilniuje ir įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti anglų kalbos.

„Po antrojo kurso atlikusi praktiką Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje kurį laiką anksčiau pati mokėsi, Akvilė sulaukė labai gerų pedagogų atsiliepimų ir raginimų baigus studijas tapti mokytoja. Duktė nutarė būti piešimo mokytoja. Pedagogines studijas teko nutraukti – 1983 metais gavusi leidimą išvykti nuolat gyventi į Australiją, kur jau gyvenau, ji atvyko pas mane“, – prisiminė R.Baltušytė.

Tais pačiais metais A.Zavišaitė įstojo į Niukaslo dailės koledžą, pasirinko tapybą, piešimą, keramiką. Atskirai dar mokėsi prancūzų kalbos. 1987 metais baigusi studijas įgijo meno bakalauro laipsnį ir dailininko diplomą. Tais pačiais metais atvykusi į JAV, kur tuo metu gyveno ir dirbo motina, Akvilė čia ilgai neužsibuvo, nors ir buvo gavusi stažuotę Niujorko dailės ir kino meno institute.

Grįžusi į Australiją A.Zavišaitė įstojo į aspirantūrą, parašė ir apsigynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“.

Parodose A.Zavišaitė dalyvavo nuo 1984 metų, jos paveikslai, daugiausia pasirašyti tik vardu, demonstruoti 14-oje kolektyvinių ir personalinių parodų Australijoje, JAV ir Lietuvoje.

Dailininkė mirė Sidnėjuje 1991 metų birželio 2 dieną.

Retrospektyvinės parodos po jos mirties buvo surengtos Australijoje, Lietuvoje ir JAV. Lietuvos televizija yra sukūrusi dokumentinį filmą „Akvilė“.

Dailininkė paliko apie 50 didelių drobių ir piešinių, daugybę eskizų, atvirukų, keramikos darbelių. Darbai drobėje atlikti ypatinga pastelės technika vaizdą kuriant iš įvairių spalvų nedidelių vertikalių brūkšnelių.

„Manau, kad Akvilės darbai kiekvienam juos mačiusiam pažadina kai ką, kas labai intymu, dvasiška, o satyros, karikatūros elementai galbūt net gąsdina. Akvilė buvo tikra menininkė, lietuvė burtininkė.

Ji praturtino daugybę žmonų, kuriems teko laimė per tuos metus ją pažinti. Akvilę taip pat galima drąsiai vadinti laisvės ir žmogiškojo orumo įsikūnijimu. Ji buvo tikra pasaulio pilietė“, – taip apie A.Zavišaitę atsiliepė jos buvęs dėstytojas Niukaslo universitete Garry Jonesas.

R.Baltušytė sakė, kad dukros darbų dabar yra trijuose žemynuose – Australijoje, JAV ir Lietuvoje. 40 darbų laikinai saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, du yra šio muziejaus nuosavybė. Trys paveikslai yra Vidmanto Martikonio kolekcijoje. Du nupirkti Vilniaus aukcione. Trys darbai – „Paslaptis“, „Mechanizmas“ ir „Kapinės naktį“ yra pasimetę.

Dailininkės darbų yra nupirkę ir parodų lankytojai JAV, Sidnėjuje, Niukasle. Vienas puošia Iravango (Irrawang) mokyklos biblioteką.

Pirmą kartą 1988 metais iš Australijos į Lietuvą paštu atkeliavo trys A.Zavišaitės darbai, nes čia buvo rengiama pirmoji išeivijos dalininkų parodą, Akvilė buvo jauniausia tos parodos dalyvė.

Paskatinta puikių atsiliepimų pati atvyko į Lietuvą ir 1989 metais surengė parodą Dailės muziejuje. Po to kolekcija sėkmingai parodyta Australijoje ir JAV. 1997 metais menininkės paroda buvo surengta Menininkų rūmuose, vėliau „Akademijos“, „Kunstkameros“, Klaipėdos galerijose ir kt.

„Aš turiu daug jos paveikslų. Didieji liko Lietuvoje, nes planavome surengti dar vieną parodą. Koronaviruso pandemija tai padaryti sutrukdė. Kolekcininkai kol kas nėra manęs apgulę. Tik vienas amerikietis, 1991 metais Čikagoje M.K.Čiurlionio galerijoje pamatęs Akvilės darbus, norėjo juos visus nupirkti. Tačiau kad ir už solidžią sumą, paveikslų parduoti nesutikau. Kartais pagalvoju, kad gal be reikalo“, – pasakojo R.Baltušytė.

Moteris sakė, kad Vilniaus aukciono dailininkų sąraše pagal vidutinę parduodamų kūrinių kainą Akvilė yra 43 iš pirmojo tūkstantuko. Jos darbų vidutinė kaina yra 3154 eurai.

„Apie kitus bandymus kopijuoti dukros darbus ar priskirti jos autorystę nesu girdėjusi. Susidūrusi su šiuo atveju nustebau. Akvilė turi gerbėjų, tai liudija labai greitai išpirktos mano sudarytos knygos „Akvilė. Paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997 m.) ir „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ (2012 m.), tačiau ji nėra garsi ir dailės rinkoje kaip nors paklausi dailininkė“, – sakė R.Baltušytė.

Pati R.Baltušytė iš Lietuvos į Australiją išvyko 1981 metais ieškodama medikų pagalbos. Po 1976 metais įvykusios automobilio avarijos ir dviejų operacijų vaikščioti ji galėjo tik pasiremdama lazdele, kasdien gėrė vaistus nuo skausmo. Padėti galėjo tik klubo persodinimo operacija, tada naujas dalykas visame pasaulyje, ką jau kalbėti apie Lietuvą ir visą Sovietų Sąjungą.

„Pagalbos tikėjausi ir ją gavau Australijoje. Sidnėjuje susipažinau su jaunu gražiu vyru ir už jo ištekėjau. Akvilė atvyko po dvejų metų. Dėl savo paveikslų konkrečių pageidavimų duktė neturėjo, paliko juos man, tad stengiuosi jų neapleisti“, – sakė R.Baltušytė.

Išvykusi iš Lietuvos ji tapo Australijos Lietuvių savaitraščio „Mūsų pastogė“ redaktore, dirbo JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“, bendradarbiavo su „Lietuvos rytu“. Taip pat išleido knygą apie savo tėvą J.Baltušį, aktyviai dalyvavo leidžiant jo dienoraščių tritomį.

„Šiuo metu esu LRT radijo bendradarbė. Rašau atsiminimų knygą. Tikiuosi surengti dar vieną Akvilės darbų parodą Lietuvoje“, – sakė R.Baltušytė.

Verslininkas, kolekcininkas,

Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys

„Meno kūrinius kolekcionuoju jau 20 metų. Man pačiam yra tekę įsigyti skulptorius Stanislovo Kuzmos skulptūrą, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo padirbinys. Ją įsigijau iš vienos moters, kuri teigė, kad kūrinį pirko Vilniuje, Kalvarijų turguje. Skulptūrą pamatęs S.Kuzmos sūnus Algirdas, kuris žino visą tėvo kūrybą, jam yra padėjęs kurti, tvirtino, kad tas darbas ne jo tėvo. Įtarimų sukėlė kai kurios skulptoriaus darbui nebūdingos detalės, pavyzdžiui, vaizduojamo asmens plaukai.

S.Kuzma savo darbus mėgo dovanoti medikams. A.Kuzmos klausiau, gal jis tiesiog nežino šio darbo, gal tėvas jį buvo padovanojęs. Bet policijai pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad tai vis dėlto padirbta skulptūra. Originali yra pas vieną mediką. Ją moteriai, iš kurios darbą įsigijau, buvo pasiūlęs parduoti vienas kolekcininkas. Dalį pinigų už skulptūrą pavyko atgauti.

Aš turiu ir tris A.Zavišaitės darbus. Mačiau ir tuos paveikslus, kurie buvo parduodami Kaune. Vienas jų – moters aktas primena dailininkės kūrinį. Su J.Gutauskiene man yra tekę bendrauti, iš jos galerijos esu pirkęs keletą kūrinių. Nemanau, kad ji ką nors norėjo apgauti.

Žinau, kad dažniausiai mėginama padirbti praėjusio amžiaus talentingų dailininkų Kazio Šimonio ar Vytauto Kasiulio darbus, nes jie – brangūs. Kalbama, kad tokie darbai kopijuojami ir juos bandoma parduoti Kaune.

Vis dėlto mūsų galerijų atstovai apie tai, kad meno kūriniai būna kopijuojami, linkę nutylėti, viešai nekalba.“

Galerijos „Meno parkas“ vadovas, parodų kuratorius, menininkas

„Per 23 metus, kai galerija veikia, yra pasitaikę atvejų, jog buvo bandoma parduoti padirbtų R.Jankausko-Kampo (1957–1993) paveikslų. Ant jų nebuvo jokio parašo, nes menininkas ne visada pasirašydavo savo darbus. Kadangi žinome, kad tokių padirbinių gali būti, kreipėmės į ekspertus.

Galerijų vadovai neprivalo būti ekspertais. Bet jei jie priima kūrinius ir dėl jų autorystės kyla įtarimų, turi konsultuotis su meno tyrinėtojais.

Patys kolekcininkai taip pat, net jei ir įtaria, kad turi padirbtų kūrinių, tai mieliau linkę nutylėti.“