Apie tokį sprendimą pranešęs VDU pabrėžia, kad kompozitoriaus, Kauno miesto garbės piliečio V.Kuprevičiaus stipendija kasmet skiriama vienam gabiam ir darbščiam šio universiteto Menų, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos fakultetų arba Muzikos akademijos magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą.
ELTA primena, kad stipendiją 2003-iaisiais įsteigė Viktoro Kuprevičiaus sūnus kompozitorius Giedrius Kuprevičius, puoselėdamas idėją išskirti tuos studentų darbus, kurie nagrinėja tarpukario Kauno kultūros reiškinius.
„Mano tėvas tuo metu dirbo atsakinguoju sekretoriumi M.K.Čiurlionio galerijoje ir dalyvavo tautinio meno išsaugojimo bei plėtojimo darbuose. Tad natūralu, jog ir iš šiemet pateiktų darbų prioritetas teko su Kauno istorija susietam darbui“, – paaiškino G.Kuprevičius.
Stipendiją laimėjusios M.Gineikaitės projekto pristatyme teigiama, kad fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ akcentuoja ir kolektyvinę atmintį, o tarpukariu sukurti architektūros dekoro elementai bei šalia augantys medžiai fotografijose tarsi susigretina. Dokumentuojami miestovaizdžio architektūros objektai atskleidžia, kaip tarpukario modernizmo ir medžio santykis kuria šiandienos urbanistinį peizažą.
Pasak autorės, projekto temos idėja kilo 2018-aisiais, kurie buvo paskelbti Europos kultūros paveldo metais, stebint įvairias „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvas ir matant, jog visuomenė daugiau dėmesio skiria tarpukario modernizmo paveldui ir jo pristatymui.
Taip pat tada padidėjo ir gyventojų dėmesys medžių situacijai Kaune, kai buvo rekonstruojami miesto šaligatviai bei Vienybės aikštė miesto centre.
„Menų fakulteto profesorius, mano fotografijų projekto vadovas Romualdas Požerskis skatino ieškoti subtilių atbundančios gamtos momentų, todėl mane patraukė fotografuoti medžius keičiantis metų laikams.
O tyrinėjimas tarpukario modernizmo ir medžio santykio, sujungiant abi temas kūrybinės fotografijos serijoje, atrodė perspektyvus prisidedant prie didesnio dėmesio unikaliam Kauno tarpukario modernizmo paveldui ir parodant, jog ne visuomet vertinami medžiai gali kurti savitą, harmoningą miesto erdvę“, – paaiškino fotografė ir papildydė, kad ši stipendija jai yra reikšminga kaip fotografinio tyrimo įvertinimas ir didelis paskatinimas tolesniems Kauno kultūros paveldo tyrinėjimams kūryboje.
Pasak VDU atstovo Martyno Gedvilos, šiuo metu M.Gineikaitės „Miestovaizdžio balsai“ yra eksponuojami ne tik VDU Menų fakulteto kiemelyje, bet ir virtualioje parodoje internete.
Kompozitoriaus G.Kuprevičiaus teigimu, Viktoro Kuprevičiaus stipendijos tradicija radosi iš siekio atsidėkoti universitetui.
„VDU buvo pirmoji aukštoji mokykla, įžengusi į mano gyvenimą. Čia formavosi ne tik paskaitų moduliai, bet ir rimti kultūriniai projektai. Vienas jų buvo susietas su elektronine muzika. Tuomet, XX a. pabaigoje, visi išgyvenome painius politinio, ekonominio, kultūrinio virsmo metus, ir universiteto vadovybė labai žymiai padėjo man įsigyti asmeninį sintezatorių, tapusį naujų kūrybinių darbų šaukliu.
Tad vėliau (o tai buvo bemaž prieš 20 metų) kilo mintis universiteto bendruomenei atsidėkoti. Vardinės stipendijos forma man pasirodė logiškiausia“, – tikino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Jis neabejojo, kad ir šiandienos visuomenei yra ko pasisemti iš tarpukario Kauno kultūros bei jo tėvo – kompozitoriaus, nusipelniusio menininko, kariljonininko, pedagogo – veiklos: „Visų pirma – kruopštumo ir profesionalumo. Mažiau besaikių svarstymų, ginčų dėl smulkmenų, o daugiau etapinių darbų, rimtų tyrimų ir svarbių visuomenei rezultatų“.
V.Kuprevičius (1901–1992) buvo kompozitorius, iškilus meno veikėjas ir Kauno miesto garbės pilietis. Tarpukariu jis dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo. V.Kuprevičiaus vardu pavadinta viena Kauno pagrindinė mokykla.
Kompozitorius taip pat buvo ir Kauno kariljono atkūrėjas bei ilgametis atlikėjas.
Kariljonas – neįprastas, ypatingas instrumentas, kurį sudaro tarpusavyje suderintų varpų komplektas. Karilionai dažnai įrengiami bokštuose, bažnyčiose ir kituose istoriniuose pastatuose.
ELTA primena, kad V.Kuprevičius kartu su sūnumi Giedriumi buvo pirmieji kariljonieriai Lietuvoje.
„Kariljonas – tik vienas iš interesų, kuris mudviejų su tėvu gyvenime užėmė vieną iš svarbių veiklos punktų. Šiuo labai demokratišku instrumentu galėjome unikalaus meno kalba artinti žmonėms menines vertybes ir tuo pačiu eksperimentuoti, jungiant varpų muziką su instrumentais ar balsais“, – pasakojo G.Kuprevičius.
Dalydamasis mintimis apie pastaruosius metus, kurių didelę dalį praleidome karantine, jis tikino, jog kūrėjams karantinas nėra naujiena – juk kūrybinis darbas nėra įmanomas minioje arba triukšme.
„Didesnė bėda ištiko atlikėjus, meno kolektyvus, festivalių rengėjus. Tačiau po tiek nežabojamos veiklos ir judrumo metų gal verta kiek stabtelėti, permąstyti savo veiklas ir jų rezultatus.
Gamta prašo pauzės, ir turėtume jos norui paklusti. Tikiuosi, ji nebus amžina, tad dabar pats laikas ruoštis naujam kultūros sklaidos etapui. Suvokusieji neišvengiamų pokyčių realybę netrukus bus laimingi ir naujai džiugins klausytojus“, – vylėsi menininkas.
