Parodoje bus galima ne tik pamatyti ir išgirsti menininkės instaliaciją, bet ir susipažinti su atspausdintu, parodą lydinčiu leidiniu.
„ – Vakar sapnavau, kad buvau nuogas, tiesiog vaikščiojau nuogas tarp apsirengusių žmonių.
Bandžiau dengtis, bet niekaip nepavyko, ko tik nedariau, vis tiek likdavau nuogas.
– Taip, man irgi taip būna sapnuose, pakankamai dažnai… O aš sapnavau, kad mirtis atėjo pas mane.
– Oho, ir kaip buvo?
– Linksma. Jis/mirtis įlipo pro mano langą, tiesiog prisėdo ant sofos ir paprašė ko nors atsigerti. Aš nežinau, ką tai galėtų reikšti. Gal, kad gyvensiu amžinai?
(kartu juokiasi)
– Tikriausiai. Atsimeni tą sapną, kurį tau esu pasakojęs. Apie ženklą.
– Taip, atsimenu. Man tik atrodo, kad dabar mes vis daugiau ir daugiau laiko praleidžiame sapnuose, net gyvename juose.
– Nežinau, aš vis sapnuoju.
– Ką, ženklą?
– Aha, tą patį sapną, kuriame matau tą ženklą: aš stoviu ant kalno, kalnas mėlynas, visur mėlyna, ir tas jausmas, kad aš kažką praradau, kažką svarbaus, dukterį ar kažką. Tas praradimo jausmas.
Pažiūriu į dangų, danguje ženklas, jis gyvas, kaip koks gyvas organizmas, kaip mėsa, visas judantis, net primenantis vaginą. Stoviu apstulbęs, žiūriu, bet vis tiek tas praradimo jausmas. Ženkle – vienos linijos išlinkimas priminė raidę C ir iš kitos ženklo pusės kita C raidė, kaip išsilenkusi linija, tos dvi C raidės judėdamos atspindėjo viena kitą. Stovėdamas ant kalno, žemai aš matau miestą, apleistą, miesto griuvėsius, labiau net primena pėdsakus miesto, kuris ten galėjo būti. Tolumoje matau kalnus ir kalnų raukšles, dūmus kylančius iš šių raukšlių.
– Žinai, kas įdomu, kad mano sapne mirtis atrodė kaip aš. Aš paklausiau jo apie tai ir jis pasakė: „O kaip aš turėčiau atrodyti, aš – gi tavo mirtis?“
– Kai atsibudau, pradėjau matyti tą ženklą visur – ir medžių šaknyse, ir uolose, ir kūnuose, visur.
– Kaip tu manai, ar mirtis vėl ateis pas mane?
– Galbūt“.
* * *
„Linijos ir raukšlės“ yra Barilaitės vystomo tęstinio projekto „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ antroji dalis. Ankstesnė tyrimo medžiaga buvo pristatyta kaip paroda „Kaulai ir nuosėdos“ galerijoje „Artifex“ 2019 m., o 2021 m. rudenį menininkė ketina parodyti finalinę jo versiją „Ginklai ir slėptuvės“.
Parodos kuratorė ir architektė – Marija Repšytė, mokslinis konsultantas – dr. Karolis Tamošiūnas, fotografai – Guoda Diržytė, Vidmantas Ilčiukas, Jurga Barilaitė, Elena Juzulėnaitė, dizainerė – Gailė Pranckūnaitė. Leidinio vertėja ir kalbos redaktorė – Aleksandra Fominaitė. Organizatorius – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, partneris – Alytaus bienalė. LTMKS veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Jurga Barilaitė (g. 1972 m. Vilniuje), 1990 – 1996 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1996 m. aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno lauke. Menininkė kuria videofilmus, performansus bei instaliacijas naudodama platų išraiškos priemonių spektrą. Dažnai nagrinėja moters tapatybės temą bei jos vaidmenį visuomenėje, kūriniuose pasitelkdama savo kūną. Barilaitės darbų yra įsigijusi Lietuvos nacionalinė galerija, Mo muziejus bei meno kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Latvijoje ir kitur.
Paroda veiks galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) 2021 m. balandžio 16 – gegužės 14 d. trečiadieniais – šeštadieniais 16–19 val. Balandžio 16 ir 17 d. parodoje bus kuriami „Mėlynos virvės piešiniai“.
