A.Vozbinas (1958–2021) dažnai būdavo pavadinamas tapybos vulkanu. Kai Vilniaus rotušėje kūrėjas energingai kabino savo paveikslus, jam turbūt net nekilo mintis, kad gali nesulaukti parodos atidarymo.
Tačiau praėjusį mėnesį keli šimtai bičiulių ir gerbėjų jį palydėjo į Menininkų kalnelį.
A.Vozbinas buvo išties energingas menininkas. Ta energija pulsuoja ir jo kūriniuose, todėl daugelis iki šiol negali suprasti, kaip nelemtoji liga galėjo pasiglemžti gyvenimo džiaugsmo kupiną tapytoją.
„Kūrėjas privalo turėti karštą temperamentą. Stovintis vanduo nekalba“, – mėgdavo kartoti A.Vozbinas.
Mene atsispindi karantinas
A.Vozbino personalinę parodą galima aplankyti Vilniaus rotušėje iki kovo pabaigos. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų paveikslų – pastarųjų metų darbai, dar niekur nerodyti.
Kita dalis – sukurti anksčiau, nuosekliai papildantys parodos „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“ tematiką. Paskutiniai kūriniai buvo tapomi visuomenę sukausčiusio karantino metu. Minėtos aplinkybės užkoduotos kai kuriuose paveiksluose.
Dažnai menininkas ne tik fiksavo, bet ir formavo kolektyvinės sąmonės būsenas, kartais to net neįtardamas.
„Man tapyba – būdas svarstyti ir kalbėti apie dalykus, kurie yra žmogaus prigimtyje. Menininko socialinis gyvenimas susipynęs su individo būties trapumu. Čia esti visko: optimizmo, pesimizmo, fatalizmo, grotesko.
Visa tai vyksta tam tikrame istoriniame fone. Keičiasi formos ir mados, o aistros, išgyvenimai, žmogiškasis turinys visais laikais išlieka tokie patys“, – yra sakęs A.Vozbinas.
A.Vozbino istorinės tapybinės improvizacijos nėra tiesioginių istorinių faktų iliustracijos. Tai labiau metaforos, asociatyviai siejamos su mūsų šalies istorija, tampančios pretekstu tapybos kalba perteikti savo požiūrį, kuris dažnai buvo ironiškas.
Anot akademiko Antano Andrijausko, panašiai kaip kai kurie rašytojai, kurie visą gyvenimą rašė vieną pabaigos neturintį romaną, A.Vozbinas kūrė vieną milžinišką paveikslą be sienų ir rėmų, kurio mastelį ir svarbą mūsų kultūros istorijai tik dabar galėsime objektyviau suvokti.
Piešė viršininkų meilužes
Kokia buvo A.Vozbino kūrybinio kelio pradžia? Kada ir kaip jis susižavėjo menu ir pasuko tapytojo keliu?
„Vaikystėje gyvenau Vilniaus senamiestyje, – „Lietuvos ryto“ korespondentei Rūtai Peršonytei yra pasakojęs A.Vozbinas. – Prisimenu, kiemai būdavo pilni įvairaus amžiaus vaikų, visi būriais lakstydavome.
Mano tėvai, nors ir nebuvo susiję su menu, norėdami, kad turėčiau turiningesnį laisvalaikį, o ne vien nuo ryto iki vakaro lakstyčiau kiemais ir laipiočiau stogais, nuvedė mane į tuometėje Černiachovskio aikštėje veikusią keturmetę dailės mokyklą. Vaikystėje sąsiuvinių paraštėse piešdavau visokius juokingus žmogeliukus, karikatūras.
Iš pradžių nusivyliau mokslais dailės mokykloje, nes teko piešti visokias gipsines figūras. Paaugliui tai atrodė kančia, nuobodu, norėjau viską mesti, bėgdavau iš pamokų.
Šiaip ar taip, pamažu pajutau natūralų poreikį ieškoti savęs dailėje. Mat man visada patiko istorija. Bet kadangi sovietmečiu ji buvo labai ideologizuota, tai menas atrodė priimtinesnis.
Tuo metu Dailės institute į tapybą priimdavo vos šešis žmones. Buvo didelė konkurencija, atsimenu net tokį pokštą: „Penkios vietos, o stoja dešimt ministrų vaikų.“
Vingiuodamas aplinkkeliais ėjau savo tikslo link. Pirmaisiais metais į tapybą neįstojau, gavau dvejetą iš piešimo. Pasimokiau Šiaulių pedagoginiame institute, nepatiko. Tada išėjau į kariuomenę, o grįžęs įstojau pirmu numeriu į Dailės institutą.“
A.Vozbinas tarnavo Tolimuosiuose Rytuose. Kariuomenėje jam teko padirbėti dailininku, nors oficialiai buvo įformintas vairuotoju, nesvarbu, kad net teisių neturėjo.
„Gyvenome šaltuose barakuose, kur, be dviem aukštais sustatytų lovų ir statinės su vandeniu, kurioje naktį užšaldavo vanduo, nieko nebuvo. Vadinamoji dirbtuvė buvo daržovių sandėlyje.
Temperatūra 7 mėnesius būdavo minusinė. Nuo to laiko neturiu šalčio pojūčio.
Piešiau Leniną, politbiuro narius, Pilietinio ir Didžiojo tėvynės karo didvyrių portretus, plakatus ir stendus. Taip pat tekdavo iš nuotraukų piešti viršininkų žmonas ar meilužes. Už tai gaudavau duonos“, – prisiminė A.Vozbinas.
Manekenių netapė
Tiek ankstesnėje A.Vozbino kūryboje, tiek tarp naujų parodoje rodomų darbų dažnai pasitaiko erotinių paveikslų – moterys juose neprimena podiumo mergaičių.
„Ne kartą esu sulaukęs priekaištų, kad mano herojės storos, negracingos, – prieš keletą metų yra kalbėjęs A.Vozbinas. – Bet tokius matmenis atsinešiau iš Dailės instituto laikų.
Studijų metais aktams pozuodavo apkūnokos pozuotojos, todėl dar jaunystėje pasąmonėje susiformavo tam tikras moteriškumo įvaizdis. Tapydamas negalvoju, ar kūnas gražus, ar ne. Tiesa, manekeniškų figūrų netapau. Manau, kad paveiksle išsišovę šonkauliai nesižiūri.
Žmogaus kūnas yra tik medžiaga, forma, su kuria gali daryti ką nori. Nuogas kūnas gyvenime reiškia viena, o tapyboje – visiškai ką kita. Man tai skirtingi dalykai ir niekada nekyla jokių pasąmoninių sugretinimų.“
