Lietuvos ir JAV menininkės vizionierės Aleksandros Kasubos (1923–2019) palikimas, apimantis septynis kūrybos dešimtmečius, Nacionalinėje dailės galerijoje pristatomas pirmą kartą.
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8000 skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, t. y. Smithsonian institute (JAV), saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai.
Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas, sukurtas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975). Lietuvos žaidimų kūrėjų apdovanojimų renginyje „LT Game Awards 2020“ šis žaidimas Geriausio meninio stiliaus kategorijoje įvertintas kaip geriausias.
Parodos ekspozicija konstruojama chronologiškai, gretinant taikomąsias ir eksperimentines, hibridines meno, dizaino, architektūros praktikas ir teorines įžvalgas – taip atskleidžiama menininkės nuosekliai plėtota tvarios architektūros, kaip socialinio instrumento, buveinių be stačių kampų vizija.
Pabrėžiant šių siekių amžinumą ir universalumą, paroda pavadinta kaip ir 1989 m. Universitetinio miesto mokslo centro „Esther“ M. Kleino meno galerijoje Filadelfijoje vykusi pirmoji personalinė A. Kasubos paroda – „Formuojant ateitį“. Čia menininkė taip pat pristatoma Kasubos pavarde, nes taip ji pasirašinėjo JAV, buvo ir yra žinoma tarptautinėje meno aplinkoje.
Jungiamoji parodos ašis – pirmõsios A. Kasubos tampriųjų audinių aplinkõs be stačių kampų (1970) rekonstrukcija, kurios viduje rodomas paskutinis jos videodarbas „F1 ir F2 kitur“ (2018), ir trijų namų – architekte norėjusios tapti menininkės kūrybinių ieškojimų kelyje ypač svarbios erdvės buvo gyvenamosios vietos – motyvas. Tai Ginkūnų dvaras – senelių grafų Zubovų, tėvų Fledžinskų namai, iš kurių po 1940 m. sovietų okupacijos šeimai buvo įsakyta išsikraustyti per 24 valandas.
Antrųjų namų – prie Centrinio parko Manhatane, Niujorke, kur su šeima apsigyveno 1963 m. – dirbtuvėje A. Kasuba įrengė viešai lankomą tampriųjų audinių „Gyvenamąją aplinką“ (1971–1972). Paskutiniai namai – „Akmenų kalvos namas“ (2001–2005) Naujojoje Meksikoje su rezidencija, virtuve ir svečių studija – pastatyti taikant autorinį membranos sustandinimo K-metodą. Juose menininkė gyveno iki 2012 m.
Ši unikali, nuosekli ir vizionieriškų svajonių išsipildymu paženklinta istorija, neturinti analogų mūsų modernizmo raidoje, liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo asmenybės raida yra nulemta tik jo paties sprendimų ir pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis gyventų“.
Parodos kuratorė Elona Lubytė, parodos architektai Rokas Kilčiauskas ir Aleksandras Kavaliauskas.
Tuo pačiu metu Nacionalinėje dailės galerijoje lankytojams pristatoma ir naujausia menininkės Emilijos Škarnulytės audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“.
Šio kūrinio atsiradimą lėmė asmeninė E. Škarnulytės pažintis su A. Kasuba ir jos kūryba. 2018 m. ji pirmą kartą nuvyko į Naująją Meksiką (JAV) apžiūrėti A. Kasubos suprojektuotos „Akmenų kalvos rezidencijos“ ir „Kiautų buveinių“ pastatų komplekso. Padedama meno istorikės, parodų kuratorės E. Lubytės, susipažino su architekte.
Panašūs skirtingų kartų kūrėjų interesai – žavėjimasis meno ir mokslo sąveika, domėjimasis gamtos mokslų, astronomijos, kvantinės fizikos laimėjimais – padėjo užsimegzti įkvepiančiai pažinčiai, paskatinusiai E. Škarnulytę ją įprasminti savo kūrinyje.
Daugiakanalė audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ kviečia žiūrovus įžengti į daugiaplanę erdvę, kurioje susitinka abiejų menininkių kūrybinės vizijos. Atsispirdama nuo jas įkvėpusios meno ir mokslo sąveikos, koliažo principu jungdama A. Kasubos ir savo meninių vizijų elementus, E. Škarnulytė plėtoja esamų ir įsivaizduojamų ryšių įvairovę, kaip galimą kūrybinį dialogą.
Parodos kuratorė Candice Hopkins, parodos architektas Linas Lapinskas.
Emilija Škarnulytė (g. 1987) baigė skulptūros bakalauro studijas Breros menų akademijoje (Italija) ir magistro studijas Trumsės šiuolaikinio meno akademijoje (Norvegija). Jos filmai buvo rodomi „Serpentine“ galerijoje Londone, Pompidou centre Paryžiuje, taip pat Roterdamo, Busano, Oberhauzeno ir kt. kino festivaliuose. 2019 m. E. Škarnulytė laimėjo Kijevo šiuolaikinio meno centro „Pinchuk Art Centre“ įsteigtą prestižinį jaunosios kartos menininkų prizą „Future Generation Art Prize“.
Parodas Nacionalinėje dailės galerijoje galima pamatyti iki gegužės 30 d. Projektus finansuoja Lietuvos kultūros taryba
