Ekspozicijoje pristatomi menininkai ir jų kūriniai, kurie dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose. 1907 m. Vilniuje atsidarė pirmoji lietuvių dailės paroda. Tai buvo lūžis, bandant identifikuoti save kaip vieningą tautą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo surengtos 8 parodos, 3 atkeliavo ir į Kauną. Greta profesionalaus čia buvo eksponuojamas ir liaudies menas.
Parodos davė daug: pradėjo burtis menininkai, lavinosi visuomenė, atsirado bendrumo jausmas, atsirado kritika. Tarp pirmųjų parodų dalyvių buvo Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Adomas Varnas, Petras Rimša, Jonas Šileika, Kazys Ulianskis, Kazimieras Stabrauskas ir kt.
1919–1930 m. buvo pradėti kloti nacionalinės dailės pamatai. Liaudies menas ir Lietuvos gamta – tokius juos matė menininkai šiuo laikotarpiu.
Lietuvai po truputį atsiveriant pasauliui, pradedant aktyviai dalyvauti tarptautinėse parodose, paaiškėjo, kad galime pristatyti tik liaudies meną, nes kol kas profesionaliuoju nieko nenustebinsime.
Darėsi labai aišku – reikia mokyklos, kuri formuotų, augintų naują menininkų kartą. Jos iniciatoriumi tapo Justinas Vienožinskis, kurio iniciatyva 1922 atidaryta meno mokykla, skirta ruošti menininkus ir dailės mokytojus.
Šioje salėje – pirmųjų mokytojų Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko, Adomo Varno, Jono Mackevičiaus, Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Juozo Zikaro, Jono Šilleikos kūryba. Tai jie – tie tikrieji vedliai, kurie kūrė ir naujas metodikas, ir formavo būsimų dailininkų pasaulėžiūrą.
XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje išpopuliarėjo Art Deco stilius. Spartėjant gyvenimo tempui, keitėsi gyvenimo būdas, mados, keitėsi grožio etalonai. Trumpėjo ne tik plaukai, bet ir suknelės. Kaunas buvo vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“.
Iš tiesų, pasiturinčių kauniečių gyvenimas menkai skyrėsi nuo europietiško. Menininkai grįžta po studijų Europoje, į naujus būstus ir biurus importuojami baldai, indai. Užsienio svečiai, diplomatų pasirodymai Laikinijoje sostinėje vis dažnesni.
Visa tai natūraliai atneša ir bendras tarpukario meno tendencijas. Lietuvos dailėje Art Deco užima reikšmingą vietą, turi specifinį tautinį atspalvį ir tuo yra išskirtinis. Ekspozicijoje pristatoma tik nedidelė dalis šias stiliaus apraiškas atitinkančių kūrinių.
Parodoje galima užsukti ir į skulptoriaus Petro Rimšos dirbtuvę. Jo namai visuomet buvo savotiškas skulptūros ir numizmatikos muziejus. Butas-dirbtuvė traukė smalsių lankytojų, gerbėjų, kolegų ir žurnalistų dėmesį.
Pirmasis jo butas, kuriame apsigyveno 1924 metais, buvo mažutis ir toks kuklus, kad 1939 kino kronikoje metais buvo parodytas kaip skurdžios menininko buities simbolis. 1946 metais jis persikėlė į gerą 5 kambarių butą, pasistatė dirbtuvę kieme. P.Rimšos kūrybinis palikimas 1962 metais, jau po dailininko mirties, buvo perduotas muziejui.
Ypatingą vietą ekspozicijoje užima moterų kūryba, kurios 1938 m. susibūrė į Moterų dailininkių draugiją. Menininkai vyrai gana skeptiškai priėmė moterų vienijimąsi. Buvo kritikuojama, kad daugelis iš šių moterų yra per silpnos dalyvauti bendrose parodose, todėl ir šliejasi prie šios draugijos.
Ekspozicijoje pristatomi tragiško likimo menininkės Marcės Katiliūtės, Bronislavos Adelaidos Abaravičiūtės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Veronikos Šleivytės kūriniai.
1930–1940 m. itin reikšmingas dešimtmetis, nuspalvintas sparčiu dailės augimu bei jaunosios kartos maištingumu. Jaunieji, kurių estetinės ir idėjinės pažiūros buvo labai nevienalytės, vis dėlto buvo vedini bendro siekio – „kurti gyvą, modernią ir tautinę dailę“.
1929 m. Kauno meno mokyklos streikas buvo postūmis tiems, kurie buvo iš jos pašalinti, vykti studijuoti į užsienį. Studijuodami pas stiprius to meto dailininkus Antoine‘ą Bourdelle‘į, Charles‘ą Despiau, Fernand‘ą Léger‘ą, Aleksandrą Ekster ir kitus, lankydamiesi muziejuose, galerijose, labai praplėtė savo akiratį, keitė pažiūras.
Vyresnieji kaltino juos parsivežus visokiausių „izmų“. Spaudoje atsirado daug pasipiktinimo, jaunųjų puolimo. II pasaulinis karas sustabdė dailės vystymąsi, išblaškydamas dailininkus po pasaulį, kitus pasmerkdamas sunkiems išbandymams. Ekspozicijos finale – paskutiniai kūriniai, paliesti okupacijos ir karo nuotaikų.
Atskira ekspozicijos salė yra skirta ir mūsų tautinės valiutos lito istorijai. Lietuviškų pinigų kūrimas buvo nauja patirtis neturinčioje tradicijų taikomosios grafikos srityje.
Žymūs to meto dailininkai A.Varnas, A.Galdikas, V.Jomantas ir A.Žmuidzinavičius drąsiai ir aktyviai įsitraukė į nepažįstamą ir sudėtingą pinigų kūrimo procesą.
Banknotuose ir monetose atsispindėjo istoriniai įvykiai, to meto aktualijos, buvo pavaizduoti žymūs asmenys. Juose gausu lietuviškų simbolių, tautinės ornamentikos: kryžių, audinių, juostų raštų motyvų. Monetoms būdingas dekoratyvumas, o plačiai panaudoti stilizuoti augalai atspindėjo Lietuvą kaip žemės ūkio kraštą.
