Tarp dviejų didžiųjų Lietuvos valstybės švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – kasmet įsiterpia ir šalies kultūrai svarbus įvykis – pirmosios privačios meno galerijos gimtadienis.
„Sausio 13-ąją stovėjome prie parlamento. Per radiją girdėjome apie tankus prie Televizijos bokšto, apie aukas. Apėmė gilus liūdesys, bet galvojau sau: jeigu jau nieko negaliu pakeisti, privalau tęsti pradėtą darbą, kurti galeriją. Iki numatyto atidarymo buvo likęs kiek daugiau negu mėnuo“, – pasakojo galerijos įkūrėja Nida Rutkienė.
Šiemet „Vartai“ švenčia 30 metų sukaktį. Galerija – šios srities lyderė Lietuvoje, svarbiausių pasaulio meno mugių dalyvė. O prie jos vairo jau stovi ne tik pati įkūrėja, bet ir jos dukros, galerijos bendraturtės Laura ir Agnė.
„Dukterys į galeriją iš pradžių atėjo tiesiog norėdamos mane palaikyti. Bet dabar galiu drąsiai pasakyti, kad didžiuojuosi jomis kaip patikimomis partnerėmis“, – džiaugėsi N.Rutkienė.
„Mes su sese dar mokėmės paskutinėse mokyklos klasėse, kai mama įkūrė galeriją, – prisiminė Laura Rutkutė. – Nuo pat pradžių čia gyvenimas virte virė – koncertai, parodų atidarymai, ambasadų priėmimai. Laisvą nuo mokyklos laiką su didžiausiu malonumu praleisdavome ten, o įdomiausia būdavo, kai beveik kiekvieną vakarą po darbų studijose pradėdavo rinktis menininkai.
Pirmasis atėjęs užkaisdavo virdulį su vandeniu, kitas imdavosi malti kavos pupeles senoviniu kavos malūnėliu. Su sklindančiu plikomos kavos kvapu įsisiūbuodavo diskusijos, kuriose greta rimtų temų niekada netrūko šmaikštumo ir humoro.
Nepakartojamai įdomūs buvo laikai, tačiau mes savo ateities su galerijos veikla nesiejome, o gal tiesiog per daug apie tą ateitį ir negalvojome. Gyvenome ir mėgavomės šia diena, o kad abi po tiek metų būsime visiškai įsitraukusios į galerijos gyvenimą, nebūtume nė pagalvojusios.“
– Prie „Vartų“ sėkmės prisidėjote ne tik jūs su seserimi, bet ir kiti jūsų šeimos nariai?
– Taip. Tokių planų niekada neturėjome, abi baigėme verslo administravimo studijas Kauno technologijos universitete.
Buvo smagu gyventi savarankiškai – iš pradžių bendrabutyje, paskui išsinuomotame bute su kitais studentais. Tik nors ir studijavau Kaune, praktiką atlikau „Vartų“ galerijoje pas mamą.
Ir aš, ir Agnė turėjome įvairių darbų, sukaupėme naudingos patirties. Tačiau tai, kad galerija – ne tik kultūros įstaiga, bet ir verslo organizacija, pradėjau suprasti tik tuomet, kai baigusi studijas įsidarbinau tarptautinėje didmeninės prekybos kompiuteriais įmonėje ir pasižvalgiau po pasaulį.
Buvo akivaizdu, kad kompiuteriai – ne mano sritis, bet darėsi aišku ir tai, jog nemažai procesų, kurie vyksta įmonėje, galima panaudoti ir galerijos versle. Norėjosi tai išbandyti.
Buvo įdomu sukurti tikrą šeimos galeriją, juk iš tiesų per visą „Vartų“ istoriją į jos veiklą buvo įsitraukę ir kiti mūsų šeimos nariai. Mūsų tėtis mokslininkas ir išradėjas Romas Rutkus niekuomet nepriekaištavo ir nebandė mamos atkalbėti mesti saugų dėstytojos darbą, maža to, dar ir labai padėjo tuo metu, kai galerija dar tik kūrėsi.
Teta Liucija Girdžiūnaitė atskubėjo į pagalbą su buhalterijos vingrybėmis, kai galerija pradėjo ne tik rodyti, bet ir parduoti meno kūrinius. Dar ir šiandien ji dosniai prisideda prie galerijos gerovės.
Mūsų brolis dailininkas Arūnas Rutkus pirmaisiais „Vartų“ gyvavimo metais buvo tikras idėjinis vedlys. O kur dar mūsų vyrai – kantrūs rėmėjai ir patarėjai. Gintautas Savarauskas, Agnės vyras iki šiol reguliariai konsultuoja mus verslo ir finansiniais klausimais.
– Kaip nutiko, kad išvažiavote stažuotis pas Hansą Knollį, kuris laikomas vienu pirmųjų Vakarų galerininkų, kurie rimtai susidomėjo Rytų Europos menu? Jo galerija Vienoje gyvuoja nuo 1985 metų, o 1989 m. jau buvo atidarytas ir jos filialas Budapešte, Vengrijoje.
– Laimėjau vieną tuo metu gausių mainų programų. Programą kuravusi organizaciją man pasiūlė galerijų sąrašą, iš kurio aš pati turėjau pasirinkti, kur vyksiu. Pasikonsultavau su keletu žmonių. Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė labai rekomendavo būtent H. Knollio galeriją.
Kadangi tai buvo mainų programa tarp Rytų Europos galerijų, tad vykau į H. Knollio galeriją Budapešte. Tik suderinau su programos koordinatoriais, kad keliausiu tarp Vienos ir Budapešto. Ir tai buvo itin įdomu ir naudinga, nes turėjau galimybę patirti, kaip skirtingose šalyse veikia meno rinkos.
– Ar nuvažiavusi į Vengriją, o paskui į Austriją nenusivylėte? Juk ten šiuolaikinio meno galerijų veikla gerokai skyrėsi nuo to, kas tuo metu vyko Lietuvoje?
– Labai bijojau važiuoti pas H. Knolį, nes prisiklausiau pasakojimų apie tai, kad žmonės, kurie jo galerijoje buvo pradėję praktiką, grįžo namo apsiverkę. Todėl su nerimu laukiau akistatos su tuo žmogumi, tačiau labai greitai mes radome bendrą kalbą ir iki šiol esame draugai.
Ten susidūriau su meno mugėmis, dideliais meno renginiais, ir suvokiau, kad ir „Vartam“ būtina patekti į tarptautinę meno rinką. Tačiau buvo aišku, kad norėdami ten patekti turėsime gerokai pasikeisti, reikės ir kitų, šiuolaikinį meną kuriančių menininkų.
Pirmoji H. Knollio galerijos paroda, kurią pamačiau vos atvažiavusi, buvo instaliacija iš spalvotų gumyčių kalno, suberto ant didelio stalo ekspozicinės erdvės centre. Autoriaus dabar neprisimenu, bet man tuomet tai padarė įspūdį – net jei man tai buvo kiek nesuprantama ir netikėta, tačiau, be jokios abejonės, – labai įdomu.
– Ar buvo kokių nors galerijos darbo organizavimo paslapčių, kurias parsivežėte į Vilnių?
– Didžiulį įspūdį padarė jų kompiuterinė kontaktų duomenų bazė – ne tik menininkų (su jų kūriniais), bet ir kolekcininkų. Pačioje XX a. pabaigoje Lietuvoje tokių dalykų dar nebuvo. Nuo tada, kai „Vartuose“ atsirado panaši duomenų bazė – mūsų darbas pasidarė daug efektyvesnis. Juk matosi ne tik koks autoriaus kūrinys kada parduotas, bet ir kokioje kolekcijoje jis atsidūrė, kuo jį įsigijęs žmogus domisi.
– Po jūsų stažuotės ir prasidėjo tas daugeliui netikėtas pirmosios privačios Lietuvos dailės galerijos posūkis šiuolaikinį meną kuriančio jaunimo link? Turbūt sunku buvo ne tik atsisakyti senųjų „Vartų“ menininkų, kurie buvo tapę galerijos bičiuliais, bet ir surasti tikrai įdomių, tarptautinius kriterijus atitinkančių kūrėjų?
– Tai buvo tiesiog nežmoniškai sunku. Be to, perėjimas į šiuolaikinio meno lauką buvo labai pavojingas – turbūt negalėčiau sakyti, kad užsimaunam kilpą ant kaklo, bet akivaizdu, kad finansinės gerovės teks atsisakyti. Juk šiuolaikinio meno rinkos tuo metu Lietuvoje visai nebuvo, o ir dabar ji dar labai maža.
Tikriausiai Laima Kreivytė buvo viena pirmųjų menotyrininkų, į kurią mes kreipėmės, ir kuri į „Vartus“ vieną po kito atvedė tuomet dar gana jaunus dailininkus. Dar prireikė ir kelerių metų įdirbio, kol pavyko patekti į „aukščiausios lygos“ meno muges – Kelno „Art Cologne“ Vokietijoje, „Arko“ Madride, „Nada“ ir „Volta“ Niujorke, „Art Brussel“, Belgijoej, „Viennacontemporary“ Austrijoje, „Artissima“ Italijoje, „Contemporary IStambul“ Turkijoje.
Ir nors pardavimai iš pradžių nebuvo tokie sėkmingi kaip anksčiau, tačiau tas iššūkis buvo tikrai įdomus. Labai norėjosi, kad Lietuvą pasaulyje pristatytų galerija, kuri niekuo nenusileidžia kitoms pasaulio galerijoms, kurios meno lauke – ne naujokės, o senbuvės. Toks buvo mūsų siekis ir turbūt pagrindinė varomoji jėga.
– Dabar „Vartai“ – vienintelė šalyje privati galerija, kuri yra kuravusi Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje ir kurioje savo parodas surengę menininkai gali kilstelėti savo tarptautinį meno reitingą. Ar tiek metų kurtas prestižinės galerijos įvaizdis padeda rengiant tarptautines parodas?
– Tikrai taip, dažnai maloniai nustembu, kai kreipiuosi į menininkus ar organizacijas, ir apie mus jau būna girdėję. Kai prieš keletą metų rengėme tokių garsenybių kaip prancūzės Louise Bourgeois, austrės Mrios Lassnig ir portugalės Vieiros da Silva parodą „Aš, ne aš“, solidūs šių menininkių fondai be jokių abejonių paskolino mums jų darbus.
O kai kurie net finansiškai prisidėjo, padengdami dalį transporto išlaidų. Iš tiesų, jei iš anksto būtume žinoję, kiek gali kainuoti muziejinio lygio darbų transportavimas, tai gal net būtume atsisakę sumanymo rengti tokią parodą.
– Jūsų namai jau daugelį metų ne Vilniuje, o Dresdene, kur dirba jūsų vyras Timas Friedrichsonas. Ar ten meno gyvenimas aktyvesnis nei pas mus? Kiek tiesos kalbose, kad su gyvenimo meile susipažinote „Vartuose“?
– Taip, su būsimuoju vyru susipažinome būtent „Vartuose“. Ir kaip tik tuo metu, kai buvau sau tvirtai pasakiusi, kad iš Lietuvos niekada neišvažiuosiu.
Man būtų smagiau gyventi Berlyne, iš kur kilęs mano vyras, nes meno gyvenimas Dresdene gana konservatyvus. Vilnius – daug šiuolaikiškesnis. Dresdenas – miegantis miestas.
Kita vertus, gal ir gerai. Dirbu iš namų, todėl ramu, dėmesio neblaško renginių gausa. Ir vaikams auginti Dresdenas – ideali vieta.
– Karantino metu, kai namuose – ir vyras, ir vaikai, dirbti turbūt nebėra taip ramu ir patogu?
– Na, sūnus – abiturientas, o jiems jau leidžiama eiti į mokyklą. O šiaip kiekvienas užsidarome savo kambaryje ir tuose narveliuose dirbame nuotoliniu būdu. Dažnai pasimatome tiktai iš ryto ir per vakarienę arba prasilenkiame koridoriuje pakeliui į virtuvę.
– Dabar jūs su Agne ir jūsų mama Nida – „Vartų“ bendrasavininkės. Ar nesunku sutarti trims vienos šeimos moterims – ir dėl meno, ir dėl verslo reikalų?
– Mano sesuo Agnė – turi vadovės gyslelę, praktišką racionalų mąstymą, tuo tarpu man racionalumo vis pritrūksta, todėl atsiranda vis naujos idėjos komercinėms galerijoms nebūdingiems projektams. Mama taip pat linkusi palaikyti net ir pačius beprotiškiausius sumanymus.
Tad iš esmės mes laikome skirtingus galerijos kampus ir pasitikime kitų bendrasavininkių kompetencijomis. Todėl mūsų interesai beveik nesusikerta, nors ne taip retai kyla ir diskusijos, pasitaiko ir nuomonių skirtumų.
Iš tiesų, turbūt Agnė laiko daugiau nei vieną iš trijų kampų. Jai tenka susiimti už galvos ir dažnai būti vieninteliu racionaliu balsu, kai ruošiamės imtis vis naujų nekomercinių projektų. Laimei, dar turime puikią galerijos darbuotojų komandą. Tų žmonių nuomonės visada pasiklausiame ir tik pasitarę priimame sprendimus.
Agnė dar ir puiki architektė. Po karantino galėsite pamatyti gerokai pasikeitusias „Vartų“ erdves. Jau tiesiog nebegalime sulaukti to atidarymo. Tikėjomės nuo kovo pradžios, dabar tikimės, kad bent nuo kovo vidurio galėsime pakviesti lankytojus į jau kelis kartus pratęstą garsaus Izraelio kuratoriaus Ory Dessau parengtą fantastišką grupinę parodą „An Unfinished Project“ su labai žinomais menininkais.
Jos gyvai dar niekas nematė. Tiesa, karantino sąlygomis ji rodoma didžiuliame ekrane, kurį galima matyti pirmojo Mokytojų namų aukšto languose iš Vilniaus gatvės. Be to, JCDecaux reklaminiuose stenduose Vilniaus gatvėse buvome surengę savitą orientacinį žaidimą šios parodos tema. Dėl tokio sumanaus pristatymo sulaukėme nemažai komplimentų, tačiau pamatyti kūrinius galerijoje – visai kas kita. Nenuostabu, kad gauname nemažai žinučių, liudijančių, jog žmonės mūsų jau pasiilgo.
– Turbūt savo įprastų maršrutų ir smagių atidarymo švenčių per karantiną jau pasiilgo ne tik žiūrovai, bet ir kolekcininkai bei rėmėjai. Kaip jums pavyksta surasti žmones, kurie taip nuoširdžiai domisi šiuolaikiniu menu?
– Iš tiesų jau daugelį metų turime būrį žmonių, kurie perka kūrinius iš mūsų parodų. Norėdami sustiprinti domėjimąsi menu ir praplėsti akiratį, kviečiame mūsų kolekcininkus ir bičiulius kartu keliauti į tarptautines muges, dalyvauti VIP programose. Ir patys tose mugėse organizuojame jiems papildomą programą – apsilankymus garsių menininkų studijose, individualias ekskursijas, įdomius susitikimus su meno pasaulio žmonėmis.
Seniausi ir ištikimiausi mūsų draugai – tai žinomi kolekcininkai Danutė ir Alainas Mallartai, „Lietuvos ryto“ redaktorius Gedvydas Vainauskas bei teisininkė Eugenija Sutkienė, kurie yra ne tik įsigyja kūrinius, bet yra ir dosnūs daugelio parodų rėmėjai, patarėjai pačiais įvairiausiais klausimais.
Vilius ir Rita Kavaliauskai, sakyčiau pirmieji tikri šiuolaikinio meno kolekcininkai, sukūrę fondą „Lewben Art Foundation“, kuris mielai skolina kūrinius net ir muziejinėms parodoms. Jie taip pat buvo ir daugelio mūsų parodų rėmėjai.
Beveik iš kiekvienos parodos ką nors nusiperka bei visapusiškai mus palaiko Vilma Dagilienė, per paskutinius keletą metų sukaupė gana nemaža tarptautinę kolekciją.
Ilgai mus stebėję Jonas ir Živilė Garbaravičiai taip pat tapo vienais svarbiausių mūsų rėmėjų. Mums tai buvo tiesiog neįkainojama pagalba. Mūsų patronai, vieni reikšmingiausių Lietuvos kolekcininkų, kurie leidžia mums jaustis gerokai saugiau, – tai Rolandas ir Renata Valiūnai.
Džiaugiamės, kad šiuolaikinį meną atrado ir pamėgo Roma ir Algirdas Puišiai, Rita ir Ramūnas, Vanagai. Nepaprastai vertiname jų draugystę ir paramą.
Labai didžiuojamės ilgamete draugyste su nuostabiausiu vertėju ir redaktoriumi, Londone gyvenančiu Romu Kinka. Jo dėka, galime būti ramūs dėl angliškų tekstų kokybės.
Bendrovei „Plieno Spektras“ esame dėkingi už stelažus kūrinių saugojimui bei patogiam rodymui. Bet svarbiausia už padrąsinimą pristatyti šiuolaikinio dizaino kūrinius.
Tai tie žmonės, kurie jau daugelį metų padeda ne tik mums, bet ir menininkams, kuriuos rodome. Labai tikiuosi, kad dar ne vieną dešimtmetį jie liks su mumis. Tarp jų – ir užsienio kolekcininkai, galerininkai, kurie pakelia dvasią vis pabrėždami, kad „Vartų“ galerijos suburtoje menininkų ir meno mylėtojų bendruomenėje įžvelgia didelį potencialą.
Prie „Vartų“ sėkmės daug prisideda ir visas kolektyvas, kuriuo tikrai galime didžiuotis. Galerijos direktorė Toma Monginė yra įgijusi tokio darbo patirties Niujorke. Menotyrininkė Gustė Skužinskaitė su savitu šarmu kuruoja projektus. Dovilė Čypaitė studijuoja istorijos doktorantūroje, ji neseniai prisijungė prie komandos ir nuostabiai greitai pritapo. Technikas ir parodų instaliavimo specialistas Tadeušas Rakovskis, jau net 16 metų dirba su „Vartais“. Iš visų turime ko pasimokyti.
Nors, jei paklaustumėte apie ateities svajones, tai turbūt pasakyčiau, kad svajoju apie tokią galeriją, kuri vien parduodama meno kūrinius galėtų išsilaikyti, o jos atstovaujami menininkai galėtų pragyventi tik iš savo kūrinių pardavimų, be specialios rėmėjų pagalbos.
Smagu būtų, jei Lietuvoje egzistuotų normali meno rinka, arba galima būtų nuvažiuoti į mugę ir parduoti tiek darbų, kad viskas atsipirktų, nereikėtų valstybės paramos tai kelionei. Ir tikiuosi, kad visa tai – ne tokia ir tolima ateitis
– „Vartai“ šiemet švenčia savo veiklos 30-metį. Ar jums per tiek metų nenusibodo galerininkės darbas? Juk bendrauti su menininkais nėra labai paprasta ir ne visuomet malonu, o kur dar kolekcininkai, kurie turbūt taip pat turi įvairiausių įnorių.
– Galbūt nenusibosta dėl didžiulės įvairovės, nes kasdien bendrauju su labai skirtingais žmonėmis. Ir menininkai, ir kolekcininkai – dažniausiai išskirtinės asmenybės. Kita vertus – tai skirtingi pasauliai. Visa tai ir įdomu, ir gana sudėtinga, nes abiejų pasaulių atstovai – labai reiklūs.
Žinoma, būna dienų, kai jaučiu didžiulį apmaudą, norisi viską mesti ir pradėti kažką visai naujo. Galbūt todėl „Vartų“ galerijoje prieš porą metų atsirado šiuolaikinio dizaino parodos. Tarsi šviežio vėjo gūsis. Nors iš tiesų šiandien riba tarp šiuolaikinio meno ir dizaino dažnai išnyksta. Tas pats kūrėjas gali būti ir menininkas, ir dizaineris ir net architektas.
Juk egzistuoja taip vadinamas kolekcinis dizainas, kurio sukuriami vos keli egzemplioriai ir, pavyzdžiui, baldai labiau primena skulptūrą, kuri dar turi ir funkciją.
– Ar dažnai tenka susidurti su tuo, kad į galeriją atėję lankytojai nustemba, nežino, kaip suprasti ir kaip vertinti tai, ką mato? O gal pasipiktinimas – pirmas žingsnis link kolekcionavimo? Juk menas turi kelti emocijas.
– Atsimenu, kai surengėme austrų menininko Heimo Zobernigo minimalistės tapybos parodą, tai į galeriją užsuko žmonės, kurie iš pradžių pasibaisėjo tomis „tuščiomis“ drobėmis. Bet kai kartu apžiūrėjome visą parodą ir papasakojome apie menininką, apie jo kūrinius, tai išeidami jie nuoširdžiai sakė, kad tai jiems – atradimas. Mat iki šiol neįsivaizdavo, kad menas gali būti toks išgrynintas, kad iš pradžių paveiksle lyg ir nieko nėra, bet kuo ilgiau žiūri – tuo daugiau atrandi.
Žmonių reakcijų būna visokių, juk galerija – tarpininkas tarp meno ir žiūrovo. Tik gaila, kad tie žiūrovai dar vis gana retai tampa pirkėjais. Mes ir patys tik visai neseniai pradėjome atviriau kalbėti apie tai, kokia svarbi galerijos funkcija – pardavimas. Labai norisi, kad puikūs šiuolaikinio meno kūriniai stebintų ir provokuotų žmones ne tik parodos salėse, bet ir privačiose, namų erdvėse.
