BBC bendradarbis Grigoras Atanesianas ištyrė ginčą ir surado neįprastą meno kolekciją, kurios centrai Sankt Peterburge, Vokietijoje ir Italijoje. Ji susijusi su Sankt Peterburgo verslininku – Vladimiro Putino pažįstamu ir buvusiu Rotenbergų verslo partneriu (Rotenbergų šeima – turtingiausias klanas Rusijoje).
Sausio pradžioje Londono meno prekeivis ir kolekcininkas Andrejus Ružnikovas parašė atvirą laišką Ermitažo direktoriui, kuriame falsifikatais ir „vulgariais naujadarais“ pavadino keletą daiktų, eksponuojamų parodoje „Fabergé – imperatoriškųjų rūmų juvelyras“.
Muziejus, užuot atsakęs, ar autentiški Žiemos rūmuose eksponuojami daiktai, pakvietė ekspertus dialogo.
Tačiau viešas dialogas jau prasidėjo. Ir garsiausi Rusijos bei Vakarų šalių Fabergé juvelyrikos namų tyrinėtojai pritaria abejonėms dėl eksponatų autentiškumo. Dalis jų susijusi su Konstantinu Gološčiapovu. Žiniasklaida šį verslininką vadina Rusijos prezidento draugu.
Savo ruožtu BBC surado Italijoje kultūros fondą, kurį įsteigė K.Gološčiapovo žmona. Jo garbės prezidentas – Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis.
Fondas skirtas Leonardo da Vinci palikimui ir, kaip ir Fabergé atveju, rengia meistro darbų, kurių autentiškumo nepripažįsta dauguma ekspertų, parodas.
Dėl Fabergé jau darosi skaudu
Paroda „Fabergé – imperatoriškųjų rūmų juvelyras“ Žiemos rūmų Heraldinėje salėje atidaryta 2020 metų lapkričio 25-ąją. Joje eksponuojama keletas unikalių ir, visų ekspertų nuomone, autentiškų Fabergé firmos kūrinių, tarp jų – 1902 metų Rothschildų kiaušinis su laikrodžiu.
A.Ružnikovas priminė, kad buvo pagaminamas tik vienas visų imperatoriškųjų kiaušinių egzempliorius, tačiau Ermitažo eksponatai kartoja jau originalais pripažintus kitų Rusijos muziejų eksponatus. Todėl, kolekcininko nuomone, yra rimtas pagrindas abejoti kai kurių parodos eksponatų autentiškumu.
Ermitažas atsisakė komentuoti šį klausimą. „Dėl vadinamojo „laiško“ stiliaus ir žanro „atsakymas“ į jį yra etiškai neįmanomas“, – atsakė A.Ružnikovui M.Piotrovskis.
Parašuose prie eksponatų ir parodos kataloge ginčytinus darbus Ermitažas įvardija kaip originalius Fabergé kūrinius, parodos kuratorė Tatjana Babošina juos pristato kaip imperatoriškąsias dovanas. Ir vis dėlto muziejus atsisako tvirtai pareikšti, ar jie autentiški, ar ne.
M.Piotrovskis atsisakė duoti interviu BBC. „Ermitaže suplanuoti keli renginiai, susiję su Fabergé paroda. Kol jie dar neįvyko, M.Piotrovskis mano, kad tokie interviu pirmalaikiai“, – į prašymą pasikalbėti atsakė Ermitažo spaudos tarnyba.
Netrukus Ermitažo direktorius vis dėlto davė interviu kitam leidiniui, bet išsisuko nuo atsakymo, ar tai autentiški kūriniai, ar padirbiniai, – pasak jo, šiuo klausimu vyksta diskusija.
Tačiau vienintelis jų autentiškumo šalininkas – dalies kiaušinių savininkas, kolekcininkas Aleksandras Ivanovas, privataus Fabergé muziejaus Vokietijos mieste Baden Badene steigėjas.
Jis skelbiasi esąs milijardierius ir tikina, kad turi Leonardo da Vinci, Rembrandto, Sandro Botticelli drobių, bet atsisako jas demonstruoti. Jis taip pat skelbia, kad turi etruskų, inkų, actekų aukso ir kad Peterburge neva saugomas L.da Vinci „Monos Lizos“ originalas.
Tačiau autoritetingiausi Fabergé ekspertai tuo abejoja.
„Spendžiant iš nuotraukų ir internete paskelbtų aprašų, visi šioje parodoje eksponuojami vadinamieji „naujai atrasti Fabergé imperatoriškieji velykiniai kiaušiniai“ iš Baden Badeno muziejaus – mano nuomone, padirbiniai“, – sakė BBC Géza von Habsburgas, vienas žinomiausių Fabergé namų specialistų.
G.von Habsburgas buvo didžiausių tarptautinių Fabergé parodų kuratorius, tarp jų – ir pirmosios didelės juvelyro darbų ekspozicijos Ermitaže 1993–1994 metais.
Rimtų abejonių dėl kūrinių autentiškumo pareiškė ir vokiečių specialistas Alexanderis von Sweetkoffas, Fabergé ekspertas ir monografijų apie rusų meną autorius, taip pat suomių tyrėja Ulla Tillander-Godenhielm, su imperatoriškaisiais rūmais bendravusio juvelyro Alexanderio Tillanderio proanūkė ir disertacijos apie carinės Rusijos apdovanojimų sistemą autorė.
Klausimų kyla ne tik dėl velykinių kiaušinių, bet ir kitų daiktų – pavyzdžiui, drožtinės kareivio figūros. Visų pripažintas šio figūros originalas saugomas Rusijos mokslų akademijos A.Fersmano mineralogijos muziejuje Maskvoje, turinčiame unikalią Fabergé kolekciją. Muziejaus vyriausiasis fondų saugotojas Michailas Generalovas BBC sakė, kad Ermitaže eksponuojamą kareivio figūrą laiko kopija, beje, padarytą „taip gėdingai, kad dėl Fabergé jau darosi skaudu“.
Jis sakė, kad muziejus nusiuntė Ermitažui laišką, kuriame išdėstė savo nuogąstavimus ir poziciją dėl kareivio figūros originalumo, tačiau esminio atsakymo nesulaukė.
Didžiausia pasaulyje imperatoriškųjų kiaušinių kolekcija – Ginklų rūmuose Kremliaus muziejų komplekse Maskvoje, o antroji – Malcolmo Forbeso rinkinys, kurį po jo mirties nupirko rusų milijardierius Viktoras Vekselbergas.
Nė vieno daikto iš šių kolekcijų parodoje nėra. Užtat Ermitažo partneriais rengiant parodą tapo Rusų nacionalinis muziejus ir Krikščioniškosios kultūros muziejus. Už pirmojo pavadinimo slepiasi Ivanovo juridinis asmuo, neturintis patalpų, už antrojo – muziejus, globojamas K.Gološčiapovo.
Žiniasklaida jį vadina Rusijos prezidento pažįstamu ir net „artimu draugu“. Jis buvo Prezidento reikalų valdybos federalinės valstybinės bendrosios įmonės vadovas ir Rotenbergų verslo partneris SMP banke.
Būtent iš šių dviejų privačių kolekcijų paimti visi eksponatai, kurių autentiškumu abejoja ekspertai.
Dialogas pranešimo forma
BBC apklausti ekspertai labiausiai kritikuoja du Ermitažo parodos eksponatus, pateiktus kaip „imperatoriškuosius velykinius kiaušinius“: „Vištytę“ („Kuročka“) ir neva 1904 metų „Vestuvių jubiliejaus“ („Jubilejnoje svadebnoje“).
Kolekcininkai ir ekspertai jau daug metų žino kitą „Vištytę“ – ne iš Ermitažo, o iš privataus Fabergé muziejaus, kuriame eksponuojama milijardieriaus V.Vekselbergo kolekcija, nupirkta iš M.Forbeso įpėdinių.
Ermitažo eksponato likimas sudėtingesnis. 2018 metais be jokio viešo anonso muziejaus salėse atsirado į „Vištytę“ panašus kiaušinis, kuris skiriasi nuo žinomojo smulkiomis detalėmis: jį vainikuoja viršūnė, kurios neturi originalas, o kiaušinį į dvi dalis dalija ne siauras auksinis, bet platus figūrinis apvadas.
Daiktas apibūdintas kaip „imperatoriškasis velykinis kiaušinis“ iš privataus rinkinio, tačiau kolekcininko pavardė nenurodyta. Tik 2020 metais buvo atskleista, kad tai K.Gološčiapovo privatus Krikščioniškosios kultūros muziejus.
Keli ekspertai BBC pasakojo, kad dar 2018 metais kreipėsi į Ermitažą įspėdami apie galimą klastotę ir prašė leidimo apžiūrėti eksponatus. Pasak jų, jiems buvo pasiūlyta surengti konferenciją su šių daiktų savininkais.
Ir archyvinė nuotrauka, ir ankstyviausi „Vištytės“ aprašymai bei atvaizdai byloja daikto iš Fabergé muziejaus kolekcijos, o ne Ermitažo eksponato naudai.
„Kuris iš dviejų kiaušinių originalas, o kuris kopija, parodys laikas, kai faberželogai atliks tyrimus“, – 2018-ųjų vasarą atsakė Ermitažas Sankt Peterburgo gidui, nustebintam dviejų eksponatų panašumo.
Vadinasi, dar prieš dvejus su puse metų iki parodos ir kritikų kaltinimų Ermitažas pripažino, jog kiaušinis iš K.Gološčiapovo kolekcijos nėra neginčijamas originalas, tačiau ir toliau jį pristatinėjo kaip „imperatoriškąjį velykinį kiaušinį“.
Bet tik po viešų kaltinimų 2021-ųjų sausį Ermitažas nusprendė pakomentuoti padėtį ir pakvietė A.Ivanovą perskaityti „ekspertinį pranešimą“. Renginys buvo pavadintas „pranešimu-konferencija“, nors kritikams nebuvo suteiktas žodis.
Muziejaus interneto svetainėje A.Ivanovas buvo pristatytas kaip „profesorius, UNESCO pasaulio kultūros paveldo išsaugojimo specialiosios komisijos narys, Rusijos Federacijos kultūros ministerijos ekspertas“.
Į BBC užklausą UNESCO atsakė, kad A.Ivanovas nėra komisijos narys. Kultūros ministerija pateikė atestuotų ekspertų sąrašą. A.Ivanovo jame nėra.
Kalbėdamasis su BBC A.Ivanovas prisipažino, kad nėra nei Kultūros ministerijos ekspertas, nei UNESCO komisijos narys, ir paaiškino, kad taip jį pristatė Ermitažas – jis pats prisistato tik kaip „Fabergé ekspertas“. Jis teigė esąs „garbės profesorius“, bet negalėjo nurodyti nei dalyko, nei mokymo įstaigos ir kelis kartus išsisuko nuo atsakymo.
Ermitažo spaudos tarnyba teigė, kad biografijos faktus pateikė pats A.Ivanovas.
Per savo „pranešimą-konferenciją“ A.Ivanovas pažėrė, kaip pats sakė, „neatremiamų faktų“: grasino, kad A.Ružnikovą „atveš į Ameriką surakintą“, ir plėtojo teoriją apie tai, kad už Londono meno prekeivio nugaros neva stovinti pagrindinė Maskvos muziejaus ekspertė, kuri, beje, visai nekomentavo parodos ir nedalyvauja šiame ginče.
Vis dėlto dėl ginčytinos „Vištytės“ A.Ivanovas iš esmės pripažino kritikų teisumą ir atskleidė, kad eksponuoti ją kaip imperatoriškąjį kiaušinį nutarė Marina Lopato, Ermitažo Fabergé saugotoja.
„Padėjęs ranką ant širdies, aš, žinoma... M.Lopato truputį paskubėjo, – pasakė A.Ivanovas. – Dabar aš nedaryčiau skubotų išvadų ir neteigčiau, kad tai – būtent imperatoriškasis velykinis kiaušinis. Tai M.Lopato nuomonė. Ji pasakė, kad yra dokumentai, yra užrašai. Bet nėra dokumentų, nieko nėra.“
M.Lopato mirė 2020-ųjų liepą. Ji niekada viešai nekomentavo šio eksponato.
Kiaušinis, kurio nebuvo
„Vestuvių jubiliejaus“, t.y. „1904 metų kiaušinio“, BBC apklaustų ekspertų įsitikinimu, tiesiog apskritai negalėjo būti. Tokį įsitikinimą patvirtina tiek tai, kad jis neminimas imperatoriškųjų rūmų dokumentuose, tiek pagrindinio Fabergé meistro Franzo Birbaumo memuarai.
Šį faktą savo disertacijoje paminėjo ir M.Lopato, Fabergé kuratorė Ermitaže: „1904 ir 1905 metais dėl Rusijos ir Japonijos karo kiaušiniai nebuvo gaminami.“ Apie tai rašė ir autoritetingiausias Fabergé firmos istorikas Valentinas Skurlovas.
A.Ivanovas tvirtina, kad prašmatnią dovaną caras paprasčiausiai nuslėpė nuo žmonių: „Kad neaudrintų protų, šio kiaušinio pagaminimo fakto, kiaušinio dovanojimo fakto jis, žinoma, neafišavo.“
Tačiau ne tik nėra dokumentų. Yra ir kitų nesutapimų. Dviejų didžiųjų kunigaikštyčių portretai „1904 metų“ kiaušinio miniatiūrose nupiešti iš vėlesnių nuotraukų (1906 ir 1910 metų), t.y. praėjus keleriems metams po to, kai kiaušinis neva buvo sukurtas, nurodoma amerikiečių tyrinėtojos DeeAnn Hoff tyrime. Ji pastebėjo ir klaidas vaizduojant Nikolajaus II ordinus.
Ekspertai taip pat pastebi, kad „1904 metų kiaušinis“ labai panašus į visų pripažintą kiaušinį „Penkioliktosios valdymo metinės“ („Piatnadcataja godovščina carstvovanija“) Sankt Peterburgo Fabergé muziejuje.
Jau po viešų kaltinimų A.Ivanovas ėmė tvirtinti, kad miniatiūros pakeistos remontuojant kiaušinį 1908 metais. „Šis klausimas sėkmingai išspręstas radus Fabergé 1908 metų balandžio 27-osios sąskaitą. <...> Vadinasi, kai mergaitės jau buvo subrendusios, tapė tuos portretus ir ten įkomponavo“, – sakė A.Ivanovas Ermitaže.
Tai, be kita ko, nepaaiškina, kaip 1908 metais buvo galima pasinaudoti 1910 metų nuotrauka. Bet pokalbyje su BBC A.Ivanovas darė prielaidą, kad 1910 metais datuota nuotrauka galėjo būti padaryta daug anksčiau, o išspausdinta tik po kelerių metų.
Be A.Ivanovo, niekas nepatvirtina, kad yra sąskaitos dėl kiaušinio remonto. Kolekcininkas sakė, kad dokumentą surado velionė M.Lopato Rusijos valstybiniame istorijos archyve, tačiau kategoriškai atsisakė jį parodyti. Į pakartotinį BBC korespondento prašymą atsiųsti dokumento nuotrauką arba atspaudą, A.Ivanovas atsakė: „Maža kas tau įdomu. Nori, kad nebeliktų sensacijos.“
Matrioškos varžovas
Fabergé – vieninteliai Rusijos juvelyrikos namai, tapę pasauliniu prekės ženklu. Būtent imperatoriškieji velykiniai kiaušiniai prancūzų kilmės Kuršo gubernijos vokiečių šeimos verslą pavertė vienu vėlyvosios carinės Rusijos simbolių. Kartu su 1917-ųjų revoliucija baigėsi ir Carlo Fabergé firmos istorija.
Imperatoriškaisiais vadinami kiek daugiau nei pusšimtis juvelyrinių kiaušinių, sukurtų 1885–1917 metais paskutinių Rusijos monarchų užsakymu. Aleksandras III pradėjo šią tradiciją ir Velykų proga dovanojo žmonai kiaušinį, o Nikolajus II ją pratęsė ir užsakydavo dovanas tiek žmonai, tiek motinai, našlaujančiai imperatorienei.
Įvertinti dabartinę kiaušinių kainą gana sunku, nes šie daiktai parduodami retai. 2004 metais rusų milijardierius V.Vekselbergas sumokėjo daugiau kaip 100 mln. dolerių už M.Forbeso kolekciją, kurioje buvo devyni imperatoriškieji kiaušiniai (be jų, kolekcijoje buvo ir kitų – ne tokių įsimintinų – daiktų).
Dabar kiekvienas imperatoriškasis kiaušinis, jeigu kas nors staiga panorėtų jį parduoti, ekspertų manymu, gali kainuoti daugiau kaip 30 mln. dolerių.
Fabergé įvaizdžiai bei motyvai populiarūs ir plačiosiose masėse. Internete galima rasti dešimtis pasiūlymų, pažymėtų žodžiais „kopija“ arba „replika“, primenančių rūmų juvelyro darbus arba tiesiog imituojančių Rusijos imperatoriškųjų namų prabangą.
Kai kas pateikiama kaip „suvenyrai iš Rusijos“, kurie „pagal atpažįstamumą lygiomis varžosi su matrioška“. Kainos prasideda nuo 20 dolerių.
Tačiau per pastaruosius šimtą metų Fabergé pasaulyje ne kartą būta skandalingų atvejų, kai padirbinius bandyta prakišti kaip originalą. Kopijos tokios dažnos, kad suklastoto Fabergé kiaušinio motyvas įėjo į popkultūrą – nuo filmo apie Džeimsą Bondą iki sovietinio detektyvo „Tardo žinovai“.
„Nieko negaila dėl Rusijos“
A.Ivanovas jau daug metų siekia būti pripažintas Fabergé firmos specialistu ir tai jau ne pirmas jo bandymas bendradarbiauti su gerbiamu Rusijos muziejumi.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jis pasiūlė bendradarbiavimą RMA A.Fersmano mineralogijos muziejui, kuriame saugoma keletą unikalių Fabergé darbų. Jam buvo leista susipažinti su kolekcija ir nufotografuoti eksponatus. (A.Ivanovas tvirtina, kad A.Fersmano muziejus į jį kreipėsi pirmas.)
Netrukus po to A.Ivanovo kolekcijoje, kurioje yra ir neabejotinai autentiškų daiktų, atsirado eksponatų, labai panašių į keletą A.Fersmano muziejus daiktų. Maža to, kolekcininkas tvirtina, kad originalus turi kaip tik jis, bet atsisako pasakyti, iš kur gavo juos, kaip ir kitus ginčytinus eksponatus.
Kremliaus muziejų specialistai patvirtina versiją, kad ekspertų pripažinti originalai yra A.Fersmano muziejuje. Ir vis dėlto daiktai iš A.Ivanovo kolekcijos, labai panašūs į A.Fersmano muziejaus eksponatus, dabar atsidūrė Ermitažo parodoje kaip originalai.
Praeityje A.Ivanovas populiarino Fabergé juvelyrikos namus ir leido knygas apie jų istoriją, kurias puikiai įvertino daugelis specialistų.
Jis tapo visų laipsnių Fabergé ordino, kurį pats ir įsteigė, kavalieriumi.
Tačiau ne tarp specialistų A.Ivanovo pavardė nuskambėjo 2007 metais, kai Christie's aukcione jis įsigijo Fabergé darbo Rothschildo kiaušinį už rekordinę 18,5 mln. dolerių sumą.
Po tokio pirkinio A.Ivanovas prabilo turintis didžiausią pasaulyje Fabergé darbų kolekciją – didesnę nei Kremliaus muziejai. Be to, tvirtino, kad jo kolekcijoje yra prerafaelitų, S.Botticelli ir netgi „keletas L.da Vinci darbų“.
Tuomet žurnalas „Forbes“ atkreipė dėmesį į tai, kad tokiai kolekcijai ir konkurencijai su V.Vekselbergu reikėtų šimtų milijonų dolerių. O A.Ivanovas, pasak jo paties, kapitalą susikrovė iš kompiuterių eksporto kooperatyvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
„Iš kur galėtų turėti tiek pinigų žmogus, kuris nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios nesiverčia verslu?“ – klausė „Forbes“.
BBC paprašytas pakomentuoti „Forbes“ teiginius, A.Ivanovas pasakė: „Jie ten išspausdino baisiai šlykštų straipsnį.“
Pagrindinė teorija apie tikrąjį lėšų, už kurias nupirktas Rothschildo kiaušinis, kilmę išsikristalizavo po kelerių metų, kai 2014-aisiais V.Putinas padovanojo Ermitažui A.Ivanovo nupirktą Rothschildo kiaušinį kartu su židinio laikrodžiu „Vestuvių metinės“.
Pirmasis eksponatas buvo pristatytas kaip prezidento dovana „per aukotoją A.Ivanovą“. Antrasis – kaip prezidento dovana „per aukotoją K.Gološčiapovą“.
„Dėl Rusijos man nieko negaila“, – sakė A.Ivanovas ir pridūrė, kad „prezidentas tapo tuo asmeniu, kuris padovanojo kiaušinį Ermitažui, bet iš esmės Rusijos Federacija įteikė dovaną savo muziejui".
Kitaip nei A.Ivanovo, K.Gološčiapovo pavardė žinoma tiek politiniuose, tiek verslo Sankt Peterburgo sluoksniuose. Kartu su Rotenbergais jis įsteigė SMP banką, buvo Prezidento reikalų valdybos federalinės valstybinės bendrosios įmonės vadovas.
K.Gološčiapovas „laikomas vienu įtakingiausių Sankt Peterburgo žmonių“, rašė Fontanka.ru.
Leidinys „Komersant“ vadino K.Gološčiapovą „geru Georgijaus Poltavčenkos, buvusio Sankt Peterburgo gubernatoriaus, draugu“.
Dabar K.Gološčiapovo pavardė žiniasklaidoje dažniau pasirodo kalbant apie labdaros iniciatyvas: jis – vienas Rusų Atono draugijos steigėjų (Šventasis Atono kalnas, Autonominė monastinė Šventojo Kalno valstybė – stačiatikių vienuolių respublika, turinti autonominį statusą Graikijoje) ir Imperatoriškosios Palestinos stačiatikių draugijos narys.
Tačiau jo žmona valdo statybos kompanijas Sankt Peterburge, o tarp jos partnerių – G.Poltavčenkos sūnus. Jai taip pat priklauso firmos Nyderlanduose ir Kipre, pastaroji – kartu su Rotenbergais.
BBC taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Gološčiapovo fondo Maskvoje adresas ir telefono numeris tokie pat kaip Alinos Kabajevos fondo, kuriam vadovauja gimnastės motina.
Dar 2018 metais opozicinė žiniasklaida „Municipalnyj skaner“ ir „Radio Svoboda“ teigė, kad už A.Ivanovo kolekcijos gali stovėti K.Gološčiapovas.
Tai įrodo ir privataus Fabergé muziejaus Vokietijos mieste Baden Badene dokumentai. Iš pradžių jis buvo įregistruotas K.Gološčiapovo vardu, bet vėliau perėjo A.Ivanovui (neturi nieko bendra su Fabergé muziejumi Sankt Peterburge, kuriame saugoma V.Vekselbergo kolekcija).
Kalbėdamasis su BBC A.Ivanovas teigė, kad skolinosi iš K.Gološčiapovo pinigų muziejui Baden Badene atidaryti: „Norėdamas užsitikrinti, kad pinigai bus grąžinti, jis tapo... gešeftfiurer... kaip ten vokiškai... bendrasavininkiu. O kai tik atidaviau jam pinigus, iš bendrasavininkių pasitraukė.“
K.Gološčiapovas globoja Krikščioniškosios kultūros muziejų, A.Ivanovo Rusų nacionalinio muziejaus filialą.
Muziejus įkurtas vienuolyno teritorijoje ir K.Gološčiapovas asmeniškai po jį vedžioja garbės svečius – nuo patriarcho Kirilo iki Atono vienuolių.
„Eksponatų įsigijimu ir atgabenimu rūpinasi K.Gološčiapovas <...>. Jis padengia ir visas išlaidas“, – pasakojo muziejaus direktorė stačiatikių žurnalui „Voda živaja“.
Muziejaus interneto svetainėje paaiškinta, kad eksponatai turi „meninę ir istorinę vertę, bet pirmiausia tai – šventi daiktai“.
„K.Gološčiapovas visada valdė tą muziejų, tai jo asmeninis muziejus, – kalbėjo A.Ivanovas apie Krikščioniškosios kultūros muziejų. – Beje, jis turi labai didelę Fabergé kolekciją."
Da Vinci Angelas
BBC aptiko, kad K.Gološčiapovo šeima susijusi su dar viena kultūrine iniciatyva – Italijoje įsikūrusiu fondu, skirtu L.da Vinci palikimui studijuoti. Šis fondas susijęs ir su Ermitažo vadovybe.
2015 metais britų leidinys „Daily Mail“ paskelbė sensacingą naujieną: privačiame rinkinyje Sankt Peterburge gali būti saugoma autorinė L.da Vinci „Monos Lizos“ kopija. Kolekcininko vardas buvo slepiamas.
Tokie pranešimai tyrinėtojams kelia šypseną: diletantai ir aferistai įvairios kokybės Renesanso paveikslus nuolat skelbia esant iki šiol nežinomais L.da Vinci kūriniais.
Tačiau „Sankt Peterburgo Džokondos“ atveju buvo šiek tiek kitaip. Ją ištyrė italų menotyrininkas Carlo Pedretti, laikomas pripažintu L.da Vinci darbų ekspertu. Ir kaip tik jis padarė prielaidą, kad paveikslas gali būti nutapytas L.da Vinci.
Pasirodžius pranešimui, į Sankt Peterburgą atlėkė komanda, kūrusi dokumentinį filmą apie „Moną Liza“ kanalui „BBC Two“.
Tuo metu Bolonijos universiteto ekspertai atliko paveikslo techninę ekspertizę ir nustatė, kad Sankt Peterburge – vėlesnė prancūziška kopija. C.Pedretti suklydo.
Nuo tada apie „Sankt Peterburgo Džokondą“ niekas nebegirdėjo. Tačiau BBC filmavimo grupės nariai papasakojo, kad derybos dėl filmavimo vyko per Krikščioniškosios kultūros muziejų.
Paveikslo savininku vadintas A.Ivanovas, bet neformaliai muziejaus bendradarbiai patvirtino, jog už jo stovi K.Gološčiapovas.
Kalbėdamasis su BBC A.Ivanovas atsisakė paaiškinti, kaip jis susijęs su tuo paveikslu, bet tvirtino, kad jis ir yra tikroji „Mona Liza“. Jis nesutiko su Bolonijos universiteto ekspertize ir tikino, kad „Sankt Peterburgo Džokonda“ priklauso ne K.Gološčiapovui. Bet savininko pavardės nesakė.
Tais pačiais 2015 metais, kai Sankt Peterburge atsirado paslaptingasis paveikslas, K.Gološčiapovo žmona, verslininkė Iraja Gilmutdinova tapo Rossanos ir Carlo Pedretti, italų menotyrininko šeimos, fondo viena steigėjų. Fondo direktorių tarybos nariais tapo M.Piotrovskis ir Tatjana Kustodijeva, Ermitažo Vakarų Europos meno skyriaus vyriausioji mokslinė bendradarbė.
Atėjus rusų mecenatams, fondas išplėtojo aktyvią veiklą: pradėta restauruoti istorinė Barontini vila Vinčyje, Leonardo gimtajame mieste, kurioje galėjo lankytis pats meistras. Ten pat buvo atidarytas parodų centras „Leo-Lev“, skirtas Leonardo palikimui ir priklusantis I.Gilmutdinovai. Juridinis asmuo buvo įregistruotas pagal jos kroatišką pasą.
„Mūsų muziejų ir centrą sieja bendri planai ir bendra misija sugrąžinti žmonėms aukštąjį meną“, – sakė M.Piotrovskis praėjusiais metais.
Didžiulius darbus sutrikdė C.Pedretti mirtis 2018-aisiais – jis mirė likus dienai iki savo 90-mečio, o jo žmona Rossana – metais vėliau. Tačiau K.Gološčiapovo žmonos centas „Leo-Lev“ L.da Vinci gimtajame mieste toliau dirba. Dabar jame eksponuojama arkangelo Gabrieliaus statula iš Kapanorio šv.Januarijaus bažnyčios. Parodos katalogo įžangos žodį parašė M.Piotrovskis.
Centro tinklalapyje sakoma, kad C.Pedretti laikė statulą Leonardo kūriniu, tačiau kartu nurodoma, jog ne visi specialistai tam pritaria.
Praėjusį rudenį M.Piotrovskis tapo Pedretti fondo garbės prezidentu.
Klausimai be atsakymų
BBC apklausti ekspertai, nors ir pasipiktinę abejotinais Fabergé daiktais Ermitaže, daro prielaidą, kad muziejus negali jų atsisakyti.
Asmeniniuose pokalbiuose su M.Piotrovskiu šią temą gvildenę ekspertai pasakojo, kad jiems susidarė įspūdis, jog sprendimas dėl ginčytinų Fabergé kiaušinių, ko gero, nepriklauso nuo Ermitažo direktoriaus valios ir muziejus šioje istorijoje yra greičiau auka.
Muziejaus lankytojai prisimena, kad, Ermitažo salėse atsiradus dviem ginčytiniems daiktams, gidai prieštaringai apie juos pasakojo ir prašė tų daiktų nefotografuoti.
Ermitažo inspiruotas dialogas apie imperatoriškųjų kiaušinių autentiškumą paradoksiškai vyksta iš esmės be valstybinio muziejaus dalyvavimo. Jis visoje šioje istorijoje, atrodo, linkęs savo vaidmenį apriboti iki ekspozicijos erdvė suteikimo.
Likus keliems mėnesiams iki parodos Ermitaže atidarymo, rusų ir užsienio specialistai pokalbiuose su BBC įspėjo apie daiktus, kuriuos jie laiko falsifikatais, tačiau prašė neminėti jų pavardžių, baimindamiesi sugadinti santykius su muziejumi.
Kai kurie jų ryžosi viešai prabilti tik po to, kai ginčytini eksponatai pateko į Žiemos rūmų sales ir buvo vienareikšmiškai pristatyti kaip „imperatoriškieji velykiniai kiaušiniai“ bei kiti Fabergé daiktai net neapsidraudžiant klausiamuoju ženklu (?).
Dabar ekspertai ir menotyrininkai gali diskusiją tęsti viešai. Tačiau Ermitažo pozicija lieka neapibrėžta.
Kaip į valstybinį Ermitažą kaip pranešėjas, parodos rengėjas ir lygiateisis partneris pateko UAB „Rusų nacionalinis muziejus“ – juridinis asmuo be patalpų ir kolekcijos katalogo – bei jo savininkas A.Ivanovas?
Kodėl Ermitažas pasitikėjo kolekcininko nuomone ir ignoravo ekspertų įspėjimus?
Muziejaus darbuotojai, anonimiškai kalbėję su BBC, stebėjosi šia partneryste ir paroda, tačiau pridurdavo, kad linkę nesikišti į šį reikalą.
BBC nusiuntė Ermitažui užklausą apie bendradarbiavimo su privačiais muziejais kriterijus, tačiau ji, kaip ir kiti klausimai, liko be atsakymo.
Muziejus paskelbė, kad artimiausiu metu bus surengtos specialios konferencijos apie Fabergé namų darbus. Ar kovą Ermitažo suplanuotoje konferencijoje bus svarstomi klausimai, kuriuos M.Piotrovskiui adresavo A.Ružnikovas, nežinia.
Pasirodo, Ermitažui kur kas sudėtingiau tapti dialogo apie imperatoriškųjų kiaušinių autentiškumą erdve negu parodos aikštele. Išankstiniuose kovo konferencijos dalyvių sąrašuose, kiek žinoma BBC, yra ir pagrindinis ginčytinų daiktų autentiškumo šalininkas.
Parengta pagal BBC
