Trečiadienį, eidamas 63-uosius metus, mirė tapytojas Aleksandras Vozbinas. Tai LRT.lt patvirtino  žurnalistė Lilija Valatkienė. 

A.Vozbinas gimė 1958 m. kovo 4 d. Vilniuje. 1982 m. įstojo į Valstybinį  dailės institutą tapybos specialybę, baigė 1988 m. Mokėsi prof. Augustino Savicko studijoje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 30.

Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus m. savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.

Kūrybinio kelio pradžioje dailininko darbus būtų galima įvertinti kaip savotišką nekonformistinę tapybą, inspiruotą sovietmečio paradoksų. A. Vozbinui didelę įtaką darė ekspresionistinė tapyba. Jau tada išryškėjo esminiai dailininko bruožai – profesionalizmo siekis, atsiribojimas nuo literatūriškumo, plastinės tapybos meno esmės išryškinimas. 

Apie 1994–1995 m. prasidėjo naujas A. Vozbino tapybinės evoliucijos tarpsnis, kai svarbiausi tapo abstrakcijos ir poetinio siurrealizmo elementai. Nuo 2000 m. A. Vozbino gaivališkos energijos kupinas, kovojančių spalvų įtampa grindžiamas drobes keičia ironija dvelkiantys tapiniai. Šie paveikslai formuoja kitokį – meditacinį, o dažnai ir groteskišką santykį su pasauliu.

Anot meno teoretiko prof. Antano Andrijausko, tapytojui A.Vozbinui buvo svarbi ne tik potėpio galia, spalvos emocionalumas, spontaniški energingų linijų žaismai, netikėti dažų nutekėjimai, bet ir struktūriniai tapybos principai: pirmiausia kompozicija, harmoningi ar konfliktuojantys tapomų erdvių, linijų, spalvinių dėmių santykiai. Gaivališką dailininko A.Vozbino prigimtį išreiškiančios drobės savo įtaigia spalvų ir linijų magija žadina dramatiškus žiūrovo išgyvenimus.

Pats dailininkas ypač domėjosi geopolitika, istorija. A.Vozbinas taip yra apibūdinęs savo kūrybinius siekius: „Man patinka ieškoti tapybinės metaforos, kuria galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas...  Tapyba man įdomi tuo, kad gali modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Taip atrandant kažką netikėta ir kažką įdomaus. Per spalvą, toną, pustonį man prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį...“