Sovietmečio Lietuvos architektūros užkulisiai – tarp kultūrinės rezistencijos ir maištaujančio oportunizmo?

Į šį klausimą atsakymų ieškota leidyklos „Lapas“ išleistos knygos „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“ pristatyme, kuriame dalyvavo knygos sudarytojai – architektūros istorikai Jonas V.Mačiuika ir Marija Drėmaitė, bei knygos krikštamote vadinama menotyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Pokalbį vedė leidyklos vadovė Monika Gimbutaitė.

Jau antro tiražo sulaukusios knygos pagrindą sudaro interviu su architektūros legendomis – Algimantu Nasvyčiu, Vytautu Edmundu Čekanausku, Vytautu Brėdikiu ir Gediminu Baravyku. Šiuos interviu 1992 m. parengė J.V.Mačiuika, tuo metu – Berklio doktorantas.

Vos antrą kartą Vilniuje viešintį studentą su garsiais architektais supažindino jo dėdė, skulptorius Vytautas Mačiuika. 

Prisimindamas pokalbių užkulisius, J.V.Mačiuika atkreipė dėmesį į skirtingą atmosferą – vieni architektai kalbėjo laisviau, su kitais ledus pralaužti buvo nelengva: „Per interviu atsiskleidžia įvairūs charakteriai. Kiekvienas turėjo savo požiūrį, sau karštesnius klausimus, kuriuos norėjo išreikšti. <...>

1992 m. atvykau su klausimu: kiek jums kaip architektams buvo galima dirbti Lietuvai arba sau ir kiek jūs gaudavote darbą, kad dirbtumėte pagal penkerių metų planą, gaunant uždavinius iš Maskvos? Man tai buvo svarbiausia. Atvykau kalbėti ne apie diskursą – atvykau kalbėti su žmonėmis ir apie jų gyvenimus.“

Tiesa, ne visi susitikimai buvo įrašyti. Kaip atskleidžiama vienoje knygos išnašoje, penktasis pokalbis su architektu V.Nasvyčiu nebuvo įrašytas, nes, kaip teigia autorius, „tos dienos susitikimą rezultatu 1:0 laimėjo vermutas“.

Apie ilgus metus stalčiuje pragulėjusius interviu per vieną neformalų pokalbį sužinojusi L.Jablonskienė paskatino juos publikuoti knygoje. Anot jos, šie interviu ne tik atspindi sovietmečiu įsitvirtinusį diskursą ir autodiskursą, bet ir leidžia pajusti praktikoje prasidėjusius pokyčius, taip pat užčiuopti kultūrines skirtis.

„Interviu kalbasi skirtingų kartų ir skirtingų mentalitetų diskutantai. <...> Skaitant interviu man buvo įdomu pajausti tam tikrą Šaltojo karo aidą. Jonai, jūsų klausimai yra formuluojami iš amerikietiško akademinio konteksto. Jie iškart orientuoja į konfrontaciją su Maskva, komunistine galia, į lietuviškumo klausimus. Apie tai kalbama 1992 m., kuomet susipriešinimas tarp Vakarų akademinės sistemos ir mūsų vietinės, buvusios uždaros akademinės sistemos, buvo dar labai akivaizdus“, – sakė L.Jablonskienė. 
 
Ar vyko kultūrinė rezistencija?

Knygoje publikuojamus interviu papildo J.V.Mačiuikos ir M.Drėmaitės įvadiniai straipsniai, pasiūlantys skirtingus perskaitymo būdus, apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą. J.V.Mačiukos pozicija, formuluojant klausimus ir juos apžvelgiant iš laiko perspektyvos, kiek skiriasi nuo M Drėmaitės įžvalgų. 

Tad ar architektų veiklą galime vadinti savotiška kultūrine rezistencija, ar tai veikiau apie save kuriamos mitologijos dalis?

„Savimitologijos taip pat netrūko – šie architektai pripažinimo sulaukė labai anksti, ir dar vėlyvajame sovietmetyje jų objektai buvo įtraukti į kultūros paminklų sąrašus. <...> Aš norėjau pažiūrėti, ar įmanoma apčiuopti kokius nors kertinius taškus, momentus ar lūžius jų profesinėse ir asmeninėse biografijose, kurie galėtų padėti atpažinti, kaip užgimė kolektyvinė kultūrinės rezistencijos sąmonė“, – teigė M.Drėmaitė, žymių architektų veiklą sovietmečiu knygoje apibūdinanti „maištaujančio oportunizmo“ terminu.

Anot jos, akivaizdu, jog pirmiausia architektų norėta tobulėti profesiškai, laimėti konkursus, projektuoti ir statyti pastatus, įgyvendinti savo objektus. Tačiau taip pat norėta išsaugoti tam tikrą nesovietiškumo poziciją, išlaikyti žmogišką orumą ir profesinę garbę.
 
Pasak L.Jablonskienės, šiandien rezistencijos klausimas nebėra naujas, o pastaraisiais metais, atsiradus daugiau istorinių tyrimų, kai kurios kultūros sričių valentingumo išraiškos sukėlė abejonių. 

„Dažnai kai kurie kultūros veikėjai turėjo ir pakankamai užsakymų, ir statusą visuomenėje, ir ne visi jų buvo maištininkai. Veikiau ieškojo būdų, kaip nesugriaunant sistemos ieškoti naudingo, prestižinio ir, kaip Marija [Drėmaitė] sako, savo profesinį orumą sutvirtinančio kelio. <…> Kad sistemos negriaudamas, negalėdamas ir nesiekdamas tos sistemos griauti, vis tiek vienais ar kitais būdais kovoji už transformacijas tos sistemos viduje“, – teigė L.Jablonskienė.