Sukūrė unikalią meno galeriją
Senosiose Klaipėdos kapinėse įkurtame Skulptūrų parke išrikiuoti kūriniai – lietuvių skulptūros meistrų galerija atviru po atviru dangumi. Ten stovi ir A.Boso iš granito iškalta modernistinių formų M.Mažvydo figūra.
Unikalią ekspoziciją, atspindinčią XX amžiaus pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas, uostamiesčio centre suformavo įvairių kartų menininkai, dalyvaudami vasarą Smiltyneje vykusiuose simpoziumuose.
Tradiciniai granito simpoziumai tais laikais buvo viena reikšmingiausių kultūros iniciatyvų ne tik pajūryje, bet ir visoje Lietuvoje. Net ir jausdami kompartijos prievaizdų dėmesį, skulptoriai nebijojo eksperimentuoti.
Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio globojamuose simpoziumuose jau sklandė laisvės dvasia. Nemažai čia savo kelią pradėjusių jaunų skulptorių tapo iškiliais menininkais, raškė Nacionalines kultūros ir meno premijas.
Daugiau kaip 12 hektarų parko plote dabar eksponuojama 116 įvairios tematikos monumentalaus ir dekoratyvaus meno kūrinių. Daugelis jų įvertinti kaip geriausi skulptorių biografijoje.
Klaipėdos skulptūrų parką gūdžiu sovietmečiu sukūrė 67 Smiltynės simpoziumuose dalyvavę menininkai.
Per Nemuną žengia į Lietuvą
A.Bosas ne vieną dieną galvojo, kaip granite įkūnyti XVI amžiaus viduryje Ragainėje kunigavusį liuteronų dvasininką M.Mažvydą – pirmojo Karaliaučiuje išleisto lietuviško giesmyno „Katekizmas“ (1547 m.) autorių.
„Paminklinis Mažvydas viena koja dar Rytprūsiuose, o kita jau žengia per Nemuną į Lietuvą – savo protėvių žemę. Figūra, kaip spausdintas žodis išsiveržusi iš reljefo plokšumos, perauga į suapvalintas horeljefo formas.
Krikštą primenantis siluetas – aliuzija į prūsus, kuršius, jotvingius, kitas praeities ūkanose išnykusias baltų gentis. Vėliau šią temą pratęsiau kituose savo kūriniuose. Ką čia daugiau bepridursi“, – kalbėjo A.Bosas.
Mažvydo skulptūra sulaukė įvairių aiškinimų ir vertinimų – vieni ja žavisi, kiti iki šiol nesuvokia, kokią žinią autorius norėjo perteikti. Užkietėjusius socialistinio realizmo kanonų apologetus figūra išžergtomis kojomis tiesiog šokiravo.
Profesionaliems kūrėjams A.Boso užmojai šitaip pažymėti istorinės asmenybės darbų reikšmę tautai nekelia jokių abejonių
Siekis – pagražinti uostamiestį
Skulptūros idėja kilo 1975 metų vasarą Palangos dailininkų namuose. Ten stovyklavusiems skulptoriams pateiktas klaipėdiečių užsakymas – per mėnesį sukurti dekoratyvių akcentų. Simpoziumas taip ir buvo pavadintas: „Dailininkai – Klaipėdos miestui“.
Klaipėdos vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas menininkams aprodė vietas, kurias skulptūros galėtų pagražinti. Nuvežė prie prekybos centro „Neringa“ Baltijos prospekte – ten šalia supiltų kalnelių jau dunksojo du nauji, bet neveikiantys baseinai.
„Sužinojome, kad be dekorų dar reikia skulptūrų istorine tematika – Herkui Mantui, Mažvydui. Petro Deltuvos sukurtas paminklas grožinės literatūros pradininkui Kristijonui Donelaičiui Klaipėdoje jau stovėjo“, – prisimena A.Bosas.
Įkvėpė gyvojo klasiko žodis
Menininkai iš Priekulės atsivežė šamoto – medžiagos pradinėms idėjoms. A.Bosas padarė apie 15 centimetrų aukščio eskizą. Jo kolega Rimantas Daugintis iš šamoto sukūrė Vilniuje knygas slavų kalba leidusio Pranciškaus Skorynos portretą, o vėliau ir medalį.
Eskizų ir modelių peržiūroje nedalyvavę A.Bosas iš vilnietės grafikės Nijolės Meškauskaitės sužinojo, jog Vilniaus dailės instituto profesorius Antanas Gudaitis išskyrė du jo kūrinius („Mažvydas“ ir „Torsas“ ). Pasakė, kad jie – labai modernūs, idėjas reikia plėtoti.
Gyvojo lietuvių tapybos klasiko A.Gudaičio žodžių pakylėtas A.Bosas pasijuto kaip ant sparnų. „Mažvydo“ eskizo nepadėjo lentynon, o pažvelgė į jį rimčiau – sukūrė patobulintą, penkis kartus didesnę ir tvirtesnę už neišdegtą molį gipso atlieją.
Vilniuje vykusioje jaunųjų dailininkų parodoje A.Bosas eksponavo pagal modelį išdrožtą raudonmedžio skulptūrą. Tąkart nedrįsdamas jos įvardyti kaip norėjo, savo kūrinį pavadino įmantriai – „Interpretacija Mažvydo tema“.
Galvoje sklandė naujos idėjos
Raudonmedžio darbą pastebėjo ir įsigijo Nacionalinis dailės muziejus. Dabar jis saugomas Klaipėdoje, Prano Domšaičio meno galerijoje, kaip ir kiti ankstyvieji A.Boso kūriniai: „Žmonos portretas“, „Torsas“, “Skulptorės Veronikos Vildžiūnaitės portretas“.
Poetas Justinas Marcinkevičius tuomet jau buvo sukūręs savo istorinių dramų trilogiją („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“). Klaipėdos teatre žibėjo aktorius Vytautas Paukštė, išgarsėjęs kaip geriausias visų laikų Mažvydo vaidmens atlikėjas.
Nėra ko stebėtis, kad A.Bosas ir toliau rutuliojo Mažvydo temą – jautė galintis sukurti raiškesnę ir monumentalesnę skulptūrą viešosioms erdvėms. Tuometė aplinka jį ne gniuždė, o skatino tokiam sumanymui.
Kai Smiltynėje vyko trečiasis granito simpoziumas, A.Bosas pareiškė norįs Mažvydą iškalti granite. Sąskrydžių siela vadintas tuometis Dailininkų sąjungos jaunųjų skulptorių sekcijos vadovas Vladas Vildžiūnas tik pakinkavo galva: „Algi, ar spėsi?“.
Sumanė galynėtis su granitu
Ankstesniuose simpoziumuose įgyta patirtis A.Bosui suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Džiaugėsi gavęs tinkamą dviejų metrų aukščio akmenį. Planavo Mažvydo figūrą kojomis įkomponuotų į riedulį , o jeigu nepasisektų – primontuoti atskirai.
Smiltynėje A.Bosas žvalgėsi į kolegą Aloyzą Smilingį, kuris savo skulptūrą modeliavo jau ne kaltu ir grąžtais, o liepsnosvaidžiu. Deginamams akmuo sluoksnis po sluoksnio plonėjo, granito šukės eižėdamos atšokdavo kaip vanduo nuo žąsies plunksnų.
Triukšmas, aišku, buvo kurtinantis, bet rezultatai – akivaizdūs. Kūrėjui jau nebereikėjo kalinėti akmens mojuojant plaktuku – vadinamamąja „kijanka“.
A.Smilingis ir A.Bosui paskolino liepsnų agregatą, bet nesusipažino su saugos taisyklėmis – reikėjo prisidengti veidą, kitas kūno dalis.
„Nepamenu kiek laiko dirbau, bet geriau būčiau mojavęs plaktuku – įkaitintas riedulys skilo pusiau. Neviltis – be ašarų. Ką dabar daryti – durstyti figūrą iš dviejų luitų ar ją mažinti ? Nusprendžiau nekeisti mastelio“, – nesėkmę prisiminė A.Bosas.
Melodiją sugrojo be natų
Ruošinį suskaldžiusio skulptoriaus laukė vargo vakarienė – reikėjo suleisti akmens paviršius, atskirai iškalti figūros kojas, gręžti ankerius, viską tvirtai suklijuoti. Negana to, kitą dieną nerado lauke palikto Mažvydo gipso modelio – pradingo.
„Nors kauk iš nevilties geležinio vilko balsu. Tas modelis galbūt ir dabar dulka kokiame nors garaže. Jaučiausi kaip futbolininkas, kuriam nukerta koja ir reikalauja, kad jis įmuštų įvartį“, – pasakojo A.Bosas.
Skulptorius improvizavo iš atminties – kaip pianistui sugrojo melodiją nematydamas natų. Ir dar vaistais tepdavo liepsnų apsvilintą veidą, kaklą, rankas. Atrodė kaip raupsuotasis – žaizdos ilgai negijo, gerai nereikėjo rodytis viešumoje.
„Mažvydui“ prireikė daugiau kaip mėnesio. Dabar galvoju, kad panašių tūrių ir sudėtingumo skulptūrai tiek laiko neužtektų“, – ir po daugelio metų vargo vakarienės Smiltynės lauko dirbtuvėse neužmiršta menininkas.
Neįžvelgė socrealizmo dvasios
Neįprastų formų A.Boso kūrinio niekas neišpeikė. „Mažvydą“, kaip centrinę figūrą, nutarta įkurdinti ne parke, o jo prieigose – tuometės Salomėjos Neries gatvės aikštelėje.
Skulptūra iš Smiltynės atgabenta jau sutemus, kitą dieną – iškilmės parke. Autorius baiminosi, kad keltu per marias plukdomas „Mažvydas“ nesubyrėtų. Jokių garantijų nebuvo, bet viskas baigėsi laimingai.
„Pastačius skulptūrą, A.Bosas dar lietlempėmis kaitino figūros kojas – šildė granitą, kad klijai greičiau sukietėtų“, – pasakojo jo kolegos.
„Mažvydas“ atspindėjo visos lauko skulptūrų ekspozicijos dvasią, laikmečio momentą, naujais keliais sukančių kūrėjų nuostatas. Klaipėdiečiai parką praminė Mažvydo vardu, nors toks pavadinimas oficialiai niekada nebuvo patvirtintas.
Kompartijos šulams viskas atrodė kitaip – greitai kilo triukšmas dėl socrealizmo kanonų neatitinkančių parko skulptūrų. Juos labiausiai erzino, o kai kuriuos net ir siutino „Mažvydas“ – funkcionieriai nesuprato, kurlink žengia figūra.
Griežtas įsakas – sijoti kūrybą
Naujų idėjų nesuvokė ir LTSR kultūros ministras Jonas Bielinis. Vilniaus universitete lituanistiką baigusį, o paskui ten TSKP istoriją dėsčiusį kompartijos veikėją irgi glumino A.Boso kūrinio formos.
LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys tylėjo – gudriuoju lapinu vadintas visų kultūros procesų kuratorius, sovietmečiu išleidęs veikalą „Modernizmo metmenys“, neretai žarijas žarstydavo kitų rankomis.
A.Žalys, jausdamas atsakomybę, vengdamas konfliktų, ginčų dėl kitų modernistinės formos kūrinių vardan šventos ramybės sutiko šuoliuojantį „Mažvydą“ perkelti toliau nuo miestiečių akių – į parko gilumą.
Tuo viskas nesibaigė – LTSR dailininkų sąjungos konferencijoje nuskambėjo mintis, jog dalį parko kūrinių, esą neatitinkančių socialistino meno kriterijų, verčiau iškelti į gyvenamuosius rajonus, grąžinti atgal į Smiltynę.
Sudaryta kultūros ekspertų komisija ėmė aiškintis, kokios skulptūros yra geros, prasmingos, reikalingos, tarnauja tarybinei liaudžiai, o kokias, kaip žalingus svetimkūnius, būtina pašalinti iš parko teritorijos
„Bangpūtį“ pavyko išgelbėti
Vaikštinėdami po Klaipėdos parką eksponuojamų meno kūrinių likimą sprendė skulptoriai Konstantinas Bogdanas, Albertas Belevičius, architektai Gediminas Baravykas, Metardas Purys, kiti sovietinės lietuvių kultūros šviesuliai.
Ekspertų ketinimai buvo rimti – jiems užkliuvo net, atrodo, niekuo dėta Motiejaus Narbuto ir Kazimiero Kisielio mitologinė skulptūra “Bangpūtys“. Įsiplieskus ginčui dėl vertės, kūrinys buvo pasmerktas – nutarta jį iškeldinti.
A.Bosas prisimena, kaip bandė gelbėti „Bangpūtį“: „Žingsniuodamas įkandin G.Bogdano jaučiau, kad nieko gero nebus. Įsidrasinęs šūktelėjau: „Profesoriau, jūs ir K.Kisielius – studijų draugai, palikite jo skulptūrą parke“.
Tada G.Bogdanas sukluso ir savo ruožtu kreipėsi į G.Baravyką: „Klausyk, Gediminai, kaip mes ten nusprendėm – ar reikia palikti K.Kisielį? Aš siūlyčiau palikti“.
„Mažvydą“ šalino kaip Leniną
Komisijai „Mažvydas“ tąkart neužkliuvo, kalbinėjosi tik dėl pavadinimo. A.Bosui teko aiškintis, kad tai ne konkretus asmuo, o abstrakcija – žaismingas torso interpretavimas.
Autorius ir vėliau nesutiko keisti parko lentelėje įrašyto skulptūros pavadinimo. Toks jis liko – „Interpretacija Mažvydo tema“. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Architekto Vytenio Mazurkevičiaus parinktoje vietoje „Mažvydas“ stovėjo neilgai. Slaptai nuspręsta A.Boso skulptūrą „paslėpti“ parko gilumoje – paryčiais atvykę komunalininkai ją išnarstė ir perkėlė, kur nurodyta.
„Kitą dieną abstulbau – „Mažvydas“ pradingo. Partinę nomenklatūrą užrūstinęs kūrinys išmontuotas mikliai, kaip kažkada Klaipėdos geležinkelio stoties skverelyje stovėjęs paminklas Leninui“, – šypsojosi autorius.
Buvusi Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novagreckienė teigia, jog A.Bosas ir kiti tada neturėjo jokių galimybių tinkamai pristatyti novatoriškų darbų, dėl jų diskutuoti, kreiptis į teismą.
Įžūlumas ar vandalizmas?
„O kas dabar neaišku – Mažvydas su knyga žengia per Nemuną. Iškalbinga metafora, istorijos vėjų išblaškytos tautos jungčių su Lietuva ir visu pasauliu atspindys“, – vėl atgijančiomis diskusijomis stebisi N.Novagreckienė.
Prieš pusšimtį metų kultūros prievaizdai elgėsi įžūliai, kaip norėjo, taip ir eksponavo kūrinius. Profesionalių menininkų nuomonė valdžiai mažiausiai rūpėjo, o jeigu jie ir būtų formaliai paklausti, nieko nepakeistų.
A.Bosas neabejoja, kad „Mažvydą“ tyčia nugrūdo toliau nuo žmonių akių. Įkurdinta stebuklingai išlikusios granito stelos žuvusiems kovų už Lietuvos laisvę kariams užnugaryje skulptūra beveik nepastebima.
Negalima be menininkų sutikimo kilnoti kūrinių kaip kas užsimano – tokį vandalizmą dabar tramdo autorių teisių apsaugos įstatymai. Ar Klaipėdos skulptūrų parke jie galioja – dar vienas įdomus klausimas.
„Nuošali erdvė parko pakraštyje „Mažvydui“ visiškai netinkama. Tai ne tik mano, bet ir daugelio pripažintų menotyrininkų nuomonė“, – tvirtino A.Bosas.
Kūrėjo balso niekas negirdi
Klaipėdos savivaldybės užsakymu parengtame Skulptūrų parko sutvarkymo techniniame projekte (architektė Margarita Ramanauskienė, dizaineris Kęstutis Mickevičius) nuspręsta kelias skulptūras perkelti į kitas vietas.
A.Bosui švystelėjo viltis „Mažvydą“ sugrąžint į pirminę poziciją – projekto užsakovų jis vėl prašo atstatyti istorinį teisingumą – perkelti skulptūrą į tą erdvę, kurioje ji stovėjo, kai parkas buvo atvertas lankytojams.
„Situaciją, kai skulptūros ideologiniais sumetimais stumdomos iš venos vietos į kitą, vertinu kaip panieką praeičiai, kultūrai ir meno kūrėjams. Sovietmečiu buvo šiurkščiai pažeistos mano autorystės teisės“, – tiesiai šviesiai pareiškė Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas A.Bosas.
Meras Vytautas Grubliauskas jo neišgirdo arba nesuprato – pranešė, jog projekte galimybės perkelti skulptūras į kitą vietą nenagrinėjamos – 9 hektarų plote išdėstyta ekspozicija bus išsaugoti tokia, kokia yra dabar.
Pajudins tik kelias skulptūras
Tiesa, toks principas nebus taikomas atraktyvioms skulptūrom, kurių charakteris, pasak V.Grubliausko, drumsčia memorialinę senųjų miesto kapinių rimtį. Jos bus perkeltos į vakarinę dalį, kur kapaviečių nėra.
Numatoma kitur perkelti tris parko apsaugos zonoje ant inžinerinių komunikacijų užkeldintas skulptūras. Tarp jų yra Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatų Ksenijos Jaroševaitės ir Arūno Sakalausko kūrinių.
Neaišku, ar bus judinama dar vieno Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako kūryba. Jo abstrakčioji plastika, keisti kūrinių pavadinimai komunizmo ideologus šiurpino net labiau nei A.Boso „Mažvydas“.
„Skulptūrų parkas – išskirtinės erdvė, kurioje bus tenkinami įvairių socialinių grupių poreikiai, paveldo apsaugos, meno eksploatavimo, rekreacijos, viešosios pagarbos tikslai“, – projekto tikslus nušvietė V.Grubliauskas.
Inžineriniai tinklai – svarbiau
A.Bosas suprato, kad „Mažvydas“ ir toliau kiurksos laukymėje tarp chaotiškai suvešėjusiu medžių ir krūmų, kuriuos tvarkytojai ketina negailestingai retinti.
“Kilnius tikslus skelbiančiai savivaldybei labiau rūpi parko inžinerinių tinklų saugumas ir sovietmečiu įsigalėjusios meno kūrinių eksponavimo tradicijos – komunistinis požiūris į praeities paveldą neišnyksta“, – apgailestavo menininkas.
Kūrėjo troškimui perkelti „Mažvydą“ į pradinę vietą parko prieigose pritaria savivaldybės finansuojamo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) vadovybė, kuriai patikėta Klaipėdos skulptūrų parko priežiūra.
„Modernusis menas iš suvokėjų reikalauja tam tikrų pastangų. A.Boso „Mažvydas“ – lyg vizitinė parko kortelė, vienas įdomiausių kūrinių“, – autoriui sėkmės linkėjo MLIM direktoriaus pavaduotoja Sondra Simanaitienė.
Visi tiltai dar nesudeginti
Parko tvarkytojai suvokia, jog A.Boso jausmai užgauti, bet jo siekius vertina santūriai – baiminasi, kad grąžinus „Mažvydą“ į pradinę vietą, gali šiauštis kiti menininkai – gal irgi ieškotų geresnių vietų savo kūriniams?
Jeigu taip nutiktų, istoriškai susiklosčiusi parko ekspozicijos struktūra išties gali subyrėti. V.Grubliauskas neatmetė, kad „Mažvydo“ problema dar gali bus sprendžiamas ateityje patvirtinto detaliojo plano rėmuose.
Tačiau A.Bosui tokia uostamiesčio valdininkų taktika primena jau matytą ir girdėtą sovietmečio kultūros stručių politiką – kokia prasmė atidėlioti seniai pribrendusį reikalą, kam laukti geresnių laikų?
„O gal resursų stinga? Tada savo ir rėmėjų lėšomis bandyčiau gelbėti „Mažvydą“ - pagalbą savivaldybei siūlo A.Bosas, jos pačios už nuopelnus miestui apdovanotas Klaipėdos kultūros magistro žiedu su briliantais.
