Keturi publikai dar nematyti dailininkės kūriniai šiuo metu rodomi meno galerijos „Contour Art Gallery“ parodoje „Nuojautos ir abejonės“. Septynių menininkų darbai dar prieš Kalėdas atsidūrė šiuolaikiškai sutvarkytoje buvusioje Šopeno alaus darykloje Vilniaus Markučių rajone, Subačiaus gatvėje. Deja, norintiems apsilankyti parodoje teks laukti karantino pabaigos.
Vasario 16-osios proga 54 metų E.Ridikaitei bus įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.
– Ar smarkiai jūsų kasdienį gyvenimą ir kūrybą veikia karantino suvaržymai? O gal kaip tik dirbti ramiau? – paklausiau tapytojos E.Ridikaitės.
– Šį kartą viskas paprasčiau. O pavasario karantinas užklupo labai netikėtai. Buvo didžiulė baimė, apėmė šiokia tokia panika. Neturėjau nusipirkusi pakankamai dažų, nežinojau, ką daryti.
Iki tol nebuvau bandžiusi pirkti tokių dalykų internetu.
Kita vertus, tuo metu ir fabrikai buvo sustoję. Tų dažų, kuriuos naudoju, tiesiog negamino. Pavyzdžiui, ultramarino spalvos sulaukiau tik rugpjūčio pradžioje.
O šiaip, tai gana greitai išsiaiškinau su parduotuvėmis. Susimoki internetu ir pasiimi. Įdomu, kad per karantiną dailės prekių pardavėjai sėdi darbe, tai ir pasikalbėti telefonu ar ką nors gauti nėra labai sunku.
Tačiau tai, kad negali nueiti į parodą, susitikti su draugais, gerokai slegia. Esu įpratusi prie gerokai aktyvesnio gyvenimo.
– Nacionalinė premija jums skirta už istorijos įamžinimą. Per pastaruosius septynerius metus esate sukūrusi tris didelius ciklus – „Palikimas (babutas skarialas)“, „Kultūringos grindys“ ir pastarąjį, kuriame daug tikėjimo motyvų. Visi jie susiję su paveldu, istorija?
– Na, labiausiai turbūt grindys – pagal tas oficialias formuluotes sunku net suprasti, ką žmogus daro.
Atsimenu, vienas pažįstamas, nematęs parodos, bet fotografijoje pastebėjęs darbą su grindimis, nuoširdžiai susižavėjo ir labai įkyriai vis klausinėjo, kur gauti tokių plytelių jo namo grindims. Labai nusiminė sužinojęs, kad nuotraukoje – nutapytos plytelės.
– Jūsų tapyboje tos grindys iš tiesų kaip tikros: realus ir plytelių dydis, ir išdėstymas. Pirmą kartą realaus daikto vaizdą atgaminote su trafaretu, kai nusprendėte įamžinti savo mirusios močiutės skarelę. Daugeliui žmonių baisoka naudoti anapilin išėjusių žmonių daiktus.
– Man nebaisu. Tai priklauso nuo požiūrio į mirtį ir santykio su mirusiu žmogumi. Vieni išmeta visus artimųjų daiktus, kiti laiko kaip prisiminimą.
Žinau, kad gyvavo tradicija net papuošalus gaminti su mirusių žmonių plaukais. Jų įpindavo į apyrankes.
Aš nebijau mirties, bent kol kas. Su senele dažnai nueidavome į kapines tvarkyti brolio kapo. Man ten būdavo labai gražu – daug gėlių. Esu ne kartą svarsčiusi, kad reikėtų ką nors sukurti kapų tema, bet taip ir neprisiruošiau.
Todėl be jokios baimės parsivežiau visą dėžutę jos skarelių. Kai kurią nors išlankstau, dar ir dabar nuo vaikystės žinomas kvapas padvelkia – taip stipriai įsigėręs. Įdomu, kaip daiktai išsaugo praeitį.
Pavyzdžiui, išeini į kiemą ir staiga tau pasako, kad šį medį pasodino tavo senelis. Didžiulis medis, nors žmogaus jau seniai nėra.
Toks įdomus būties ir nebūties žaidimas.
Senelė buvo miestietė, bet ypač gerai atsimenu, kaip mes kartu lankydavomės pas jos seseris, kurios gyveno vienkiemiuose.
Tos kelionės man buvo labai svarbios, kaip ir pats Kupiškis, kuriame gyveno seneliai. Vaikystėje man jis buvo svajonių, pasakų miestas. Visas vasaras leisdavau pas močiutę. Ten daug tapydavau, visą Kupiškį buvau ištapiusi.
Gaila, kad sūnus jau negalėjo pas mano senelius pabūti, bet tuose vienkiemiuose dar kartu su juo lankėmės, kol ten tetos gyveno. Norėjosi, kad ir jis pajustų, kaip man buvo smagu.
– Ar nenustebote, kad tokie labai asmeniniai prisiminimai, turiu omenyje skarelių ciklą, sudomino daugybę žmonių?
– Tikrai netikėta. Darbus su skarelėmis pirmiausia norėjau parodyti Dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“.
Tačiau tos mano skaros jiems nelabai tiko, ir paraiška buvo atmesta. Tuomet tekstilės galerijos „Artifex“ vadovė Severija Inčirauskaitė pasiūlė pristatyti jas meno mugėje „ArtVilnius“.
Šiek tiek abejojau, nes dažnai nesinori rodyti vos kelių darbų iš viso ciklo, bet paskui ryžausi ir gerokai nustebau išgirdusi, kad pelniau geriausios menininkės apdovanojimą.
Nudžiugino ir tai, kad iš mugės darbų nupirko Danguolė ir Viktoras Butkai būsimai MO muziejaus kolekcijai.
Prieš tai Vokietijos meno mugėje „Vartų“ galerija buvo pardavusi mano tapybos darbus su debesimis.
– Apdovanojimai ir kolekcininkų dėmesys turbūt svarbūs ne tik finansine prasme?
– Žinoma. Juk ištisomis dienomis dirbu viena, užsidariusi dirbtuvėje, tad visko galiu prisigalvoti. Graužia sąžinė, kad vagiu laiką nuo vaiko.
Kyla įvairiausių abejonių, ar tikrai užsiimu tuo, kuo reikėtų.
– Ar netikėta buvo žinia, kad gavote Nacionalinę premiją? O gal net neabejojote, kad būsite įvertinta?
– Kai buvo paskelbtas dvyliktukas, tai neturėjau daug vilčių. Juk jame buvo tikrai gerų menininkų – kad ir Remigijus Treigys. O dar menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Juk muzikologai, menotyrininkai ar literatūrologai taip pat pretenduoja į tą pačią savo meno srities premiją – muzikos, dailės ar literatūros. Nėra atskiros.
O, jei atvirai, stengiausi apie tai net negalvoti. Gruodžio 7 dienos ryte atėjau į dirbtuvę. Dirbau ir tiek. Jei suskambės telefonas – gerai, jei ne – tai ne.
– Ar jau suplanavote, kam išleisite Nacionalinės premijos pinigus?
– Na, konkrečiai dar neplanavau. Juk ne milijoną gavau. Akivaizdu, jog verkiant reikia dirbtuvės ar kokio būsto, bet vis tiek dar neišeina, kad ir kaip taupau, skaičiuoju, planuoju.
Dabar nuomojuosi patalpas buvusiame darželyje. Jis buvo pastatytas ant Didžiosios Vilniaus sinagogos griuvėsių ir turėtų būti nugriautas.
Tai laikina prieglauda, kol prasidės griovimo darbai. Sutartis turėjo baigtis jau praėjusių metų gruodį, bet, matyt, karantinas pakoregavo visų planus.
Jeigu pasiseks, galėsiu čia dirbti iki pavasario.
Ne kartą buvau pradėjusi taupyti dirbtuvei, bet kai prošvaisčių nematyti, meti visus taupymus ir imi tiesiog gyventi.
Juk reikia pinigų ir dažams, ir drobėms. Ir kompiuteris jau vos gyvas. Kažkada pardavusi darbą nusipirkau automobilį. Jį pavogė, teko dairytis kito, bet ir tą jau reikėtų keisti.
– Didžiuliai jūsų darbai turbūt reikalauja ir nemažai fizinių pastangų – juk tenka pjaustyti trafaretus, juos nešioti, dėlioti?
– Taip, darbo daug, nors aplinkiniams atrodo, kad į dirbtuvę keliauju tik savo malonumui.
Atsisėdu ant kelmelio ir laukiu įkvėpimo, o aplinkui tik mūzos skraido. (Juokiasi.)
Kita vertus, net ir aš pati, pradėdama kokį nors darbą, dažnai neįsivaizduoju, kiek reikės dirbti. Pavyzdžiui, aš norėjau sukurti vos vieną kitą skarelę, o dabar jų aštuoniolika.
Daugybė trafaretų, lipniosios juostos, peiliukų, žirklių, popieriaus. Norėjosi surasti būdą, kaip tapyti kitaip, gal kiek paprasčiau, o išėjo, kaip išėjo.
Kaip sakoma, išsidūriau. Jeigu kas nors jaunystėje man būtų pasakęs, kad užsiimsiu tokiais dalykais, nebūčiau patikėjusi. Kažkoks darbščiųjų rankų būrelis.
Tačiau ta darbo precizika, susikaupimas irgi daug duoda. Gal dabar ir norėtųsi, kad visas procesas būtų greitesnis, bet yra kaip yra. Juk iš pradžių pasidarydavau tik vieną trafaretą, jį nupurkšdavau – ir viskas, baigta. O dabar – dėlioju, nukeliu, kažką papjaustau darbo eigoje. Viskas daug sudėtingiau.
– Matyt, sudėtinga ir dėl milžiniško jūsų darbų formato. Skarelės dar tradicinio paveikslo dydžio, o ciklo „Kultūringos grindys“ vos telpa į parodų sales. Kaip kilo sumanymas įamžinti įdomesnes Vilniaus pastatų grindis?
– Viskas prasidėjo nuo spalvos. Visada mėgau mėlyną, net sunku būtų paaiškinti, kodėl. Todėl kai užėjau pas kolegę į Užupio meno inkubatorių, tiesiog netekau žado pamačiusi neįtikėtinai mėlynus buvusios žydų pirties sienos plytelių rombus.
Tą pačią dieną pamačiau ir to paties pastato antrame aukšte esančias bibliotekos grindis. Iš karto įsivaizdavau, kaip gerai jos atrodytų, jei nemažinčiau mastelio. Trafaretas buvo toks didelis, kad vos užkėliau ant drobės.
Sumaniau Vilniuje paieškoti daugiau įspūdingų grindų. Dauguma jų buvo prie kultūros įstaigų, nes kitur laiptinės dažniausiai užrakintos.
Ten, kur tik rasdavau gražias „kultūringas grindis“, užmesdavau kalkę ir persipiešdavau, o bendrą vaizdą nusifotografuodavau. Brėžinius pasidarydavau jau namie.
Įdomu, kad dabar tenka šį ciklą tęsti – juk anksčiau ieškojau gražių grindų, o dabar archeologai tiesiai po mano studijos langu atkasė Didžiosios Vilniaus sinagogos grindis prie altoriaus. Jos labai gražios.
* * *
Technika primena grafičius
E.Ridikaitė gimė 1966 metais Kupiškyje, o nuo 1986 metų gyvena ir kuria Vilniuje. Baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje menininkė stebina žiūrovus didžiulėmis drobėmis. Jų idėjoms įgyvendinti prireikia nemažos dirbtuvės, todėl ne vienerius metus tapytojai teko dirbti nelabai tinkamose, nešildomose patalpose.
Dauguma E. Ridikaitės kūrinių susijungia į ciklus. Ciklą „Dievo spalva“ sudaro 20, „Europa“ – 4, o populiariausią jos paveikslų seriją „Palikimas: bobutas skarelas“ – 18 kūrinių. Vienas naujesnių menininkės darbų „Kultūringos grindys“ – tai beveik trys dešimtys įspūdingų didžiulių formatų drobių, kurioms sukurti prireikė net keturių metų.
„Šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste E. Ridikaitės tapyba išsiskiria kaip itin glaudžiai susijusi su architektūra ir šiuolaikiniu jos žymėjimu, grafičiais. Didelių mastelių drobės kalamos vinimis prie sienos ir tampa jos dalimi, neatskirta jokių rėmų.
Iš grafičių ateina purškiamų dažų ir trafaretų naudojimas, kuris suteikia darbui šiuolaikišką pavidalą, tačiau sukuria ir keisto nerealumo įspūdį“, – laureatės kūrybą yra apibūdinusi menotyrininkė L. Kreivytė.
Aktyviai kurianti ir meniniame gyvenime dalyvaujanti E.Ridikaitė 2018 m. apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2017 m. – Vilniaus miesto savivaldybės mero premija, 2014 m. išrinkta geriausia tarptautinės meno mugės „ArtVilnius’14“ menininke.
