„Aš buvau iš tos pirmosios arogantiškos kartos, kuri netikėjo savo tėvais, ir dabar gailiuosi“, – sako dailininkas.
Paryžiečiai gėrėjosi tris mėnesius
Pačiame Paryžiaus centre, Luvro pašonėje esančioje Sonia Monti galerijoje, beveik tris mėnesius buvo eksponuojami 55 metų rokiškiečio Rimvydo Pupelio tapybos darbai.
Ekspozicija planuota rugsėjo–spalio mėnesiams, tačiau dėl karantinų, kurių metu meno mėgėjai į galerijas nebuvo įleidžiami, lietuvio menai Paryžiuje palikti ir lapkritį.
Ryškiaspalves, kubistine maniera nutapytas drobes, aiškiai turinčias savitą charakterį, Prancūzijos meno mėgėjai matė ne pirmą kartą. Lietuvis menininkas rytų Prancūzijoje esančiame Strasbūre, Elzaso regiono sostinėje, gyveno porą metų, per tą laiką buvo surengęs kelias parodas, apie jį rašė tenykščiai laikraščiai.
Per kelerius pastaruosius metus R.Pupelio kūryba buvo rodyta Vokietijos, Šveicarijos, Graikijos, Rumunijos, Makedonijos parodų salėse. Jo ekspozicija buvo surengta ir Niujorke.
Mūta atėjo iš serialo
Pavadintas ryškiausia šiandienine žvaigžde Aukštaitijos meno pasaulyje, R.Pupelis tokios etiketės kratosi, esą yra už jį talentingesnių, o kad jo, o ne kitų darbai nukeliavo į parodą Paryžiuje, lėmusios palankiai susidėliojusios aplinkybės.
„Nedėkit man karūnos. Ir to, kad prancūzų spauda apie mano parodas rašė, nereikia sureikšmint. Laikraščiai ieško naujienų, tad aš jiems įdomus tapau tikriausiai dėl to, kad jų aplinkoje buvau naujokas“, – taip apie savo sėkmę išvedžioja rokiškėnas.
Ant visų jo drobių parašas – Mūta.
Slapyvardis gimė net pačiam kūrėjui netikėtai, nuo lietuviško serialo „Moterys meluoja geriau“.
Rokiškietis nė nežino, kaip pas serialo kūrėjus atsirado vienas jo paveikslas. Net keliose serijose aktoriai tą drobę nešiojo tai šen, tai ten, ją pavadindami neaišku iš kur ištrauktu žodžiu „mūta“.
„Man tas „mūta“ širdin įkrito, toks mūtnas kaip mano gyvenimas, kaip rūke. Ir pats aš kaip rūke, ir pasaulis man matosi padūmavęs. Tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, čia tik raidžių derinys, bet man patiko“, – aiškina jis.
Mūtos slapyvardžiu jis pasirašinėja jau 5 metai.
Gailisi, kad neperėmė tėvo amato
Šiuo metu R.Pupelis yra grįžęs į Lietuvą, gyvena gimtuosiuose Obeliuose.
Parskrido pandemijos pradžioje, prieš pirmąjį karantiną. Ne dėl to, kad pabodo užsienis. Kūrybos prasme ten sekėsi puikiai, gyvenimo sąlygomis nesiskundė.
Į gimtinę vyko dėl šeiminės situacijos: sunkiai susirgo mama.
„Reikėjo ją slaugyti, liga sparčiai progresavo. Juk esu vienturtis vaikas“, – paaiškina.
Prieš tris mėnesius jis mamą palaidojo.
Prie Kūčių stalo R.Pupelis sėdo kartu su 84 metų tėvu. Jis dar pakankamai stiprus.
„Net alaus dar išgeria“, – taria šypsodamasis.
Tėvas – buvęs siuvėjas. Geras. Siuvo viską. Ypač gerai gebėjo sumeistrauti kepures, tokios niekam kitam neišeidavo. Nors rankos sugrubusios, bet gerą kepurę ir dabar gali pasiūti.
„Manęs siuvimo neišmokė. Aš buvau iš tos pirmosios arogantiškos kartos, kuri sakė, kad viską geriau išmoks mokykloje, iš tų, kurie netikėjo savo tėvais. Dabar gailiuosi. Man nemalonu, kad neperėmiau tėvo amato“, – kalba tapytojas.
R.Pupelis turi sūnų ir dukrą, šie jau seniai gyvena užsienyje. Nenori pasakyti, kurioje šalyje.
„Geroje“, – tarsteli tik tiek. Abu vaikai baigė muzikos mokyklą, tačiau studijas pasirinko su menais nesusijusias.
Žmonos šalia irgi nėra, dailininkas senokai išsiskyręs.
Menas dera su senove
R.Pupelio būstas – senovinė dviejų galų gryčia, stovi pačiame miestelio centre. Seną namą dailininkas susiremontavo pagal savo skonį, teritoriją papuošė skulptūromis. Dermės su gamta neišardė, šalia šiuolaikinių menų puikiai dera senutėlės obelys, vasarom tiesiog po langais čirškia žiogai, į kiemą ateina net stirnos.
Vienas trobos galas paverstas menų dirbtuvėmis. Jose gimsta įvairiausių dalykų – ir kubistinio meno, ir grafiškai ištapytų audinių. Būna, kad šie, išmarginti keisčiausiomis figūromis, ornamentiniais augalais ir į nieką nepanašiais, tad sunkiai identifikuojamais objektais, plaikstosi vėjyje ant skalbinių virvės. Ir nesuprasi, ar išdžiūti sukabinti, ar kaip kiemo dekoracijos.
Rudenį vilnietis menininkas Ignas Algirdas Stonys, kuriantis fotonovelių ciklą apie Lietuvos kultūrai bei menui nusipelniusius žmones, su filmavimo įranga buvo įsikūręs ir R.Pupelio namuose. Filmavo obeliečio paveikslus, įrašinėjo jo filosofavimus apie būtį, žmogaus vietą pasaulyje ir jam skirtame laike, apie kūrybos prasmę ir esmę.
Kai pasakė, kad išvažiuoja, niekas netikėjo
Nors R.Pupelis priklauso rokiškiečius dailininkus vienijančiam klubui „Roda“, nuo vietinių menininkų veiklos dabar yra šiek tiek nutolęs, šiemet net nedalyvavo tradicinėje kasmetinėje parodoje, kuri paprastai rengiama rudenį, švenčiant Rokiškio gimtadienį.
„Nieko aš neignoruoju, nenoriu nieko įžeisti, tiesiog kai kurių dalykų nenoriu, ne visada sutinku kažkur būti“, – aptakiai paaiškina jis.
Kai prieš trejus metus R.Pupelis ėmė viešai kalbėti, kad meta darbą, atsisako ankstesnio gyvenimo ir išvyksta į užsienį, nes nori pereiti į aukštesnį kūrybos lygį, daug kas į jo kalbas rimtai nežiūrėjo, manė, galbūt čia kažkokia kūrybinė akcija – atrakcija.
Iki išvykdamas jis netrumpai dirbo Obelių vaikų namuose dailės mokytoju, įstaigos patalpose turėjo dideles dirbtuves, sumanydavo netikėčiausių, provincijai nebūdingų renginių, vaikų namuose sugebėjo organizuoti parodą, kuriai darbus dailininkai siuntė iš įvairių šalių, net iš Pietų Korėjos.
Tuo metu obelietis aktyviai bendravo su sostinės menininkais, nuolat rengė savo parodas Vilniuje. Regis, nei veiklos, nei pripažinimo netrūko.
Ir štai talentingas dailės mokytojas viską meta ir lekia laimės ieškoti svetur?
Paaiškėjo, kad tai ne pramanas.
Teko ir bulvių maišus patampyti
Kodėl pasirinko Strasbūrą? Būta kalbų, kad ten jį nusiviliojo mūza. Lietuvė, gyvenanti Strasbūre.
Pats dailininkas į šitą klausimą neatsako, tik juokiasi ir tvirtina, kad dabar jau nieko neprisimena.
Pasakoti apie gyvenimą Strasbūre ir kaip ten duoną pelnėsi – irgi nelinkęs.
Pagrindinė veikla buvo tapymas.
„Norint susipažinti su vietiniu kontekstu, perkąsti vietinę kultūrą, labai gerai kur nors padirbėti, taigi 3 dienas per savaitę padėdavau žmonėms. Ne tam, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Fizinis krūvis sveika, o ir atsiduri arčiau šalia tenykščių žmonių“, – kalba jis.
Kokie tai buvę darbai, nepatikslina, tačiau į feisbuką yra įsidėjęs nuotrauką su bulvių maišu šalia privačių namų ir parašęs, kad tai pirmoji darbo diena.
Nuo linksmų kalbų apie buitį sukame pokalbį link kūrybos. Strasbūre rokiškėnas dirbo gan intensyviai, daug tapė ir ieškojo ryšių bei kelių į tenykštes kūrėjų bendruomenes. Patekti į jas nėra paprasta.
„Ryšius užmegzti sudėtinga, yra daugybė niuansų, viskas labai subtilu, menams atstovaujančios visuomenės struktūra visai kitokia nei pas mus. Reikia būti labai pagauliam, kad suprastum, kaip juda meno rinka“, – sako jis.
Kad būtų pastebėtas, R.Pupelis savo drobes rodė per įvairias miestų šventes, menų muges.
„Sumoki 20 eurų už dieną, gauni palapinę, gali visą ją paveikslais apkabinėti“, – pasakoja. Darbus pardavinėjo ir per internetines parduotuves.
Lietuviui pasisekė užmegzti ryšius ir su galerininkais, ir su meno prekeiviais, per juos buvo kviečiamas dalyvauti grupinėse parodose, surengė ir kelias personalines ekspozicijas.
„Supratau, kad paveikslų pardavimas niekuo nesiskiria nuo to, kaip parduoti bulves ar pomidorus, galioja tie patys rinkos dėsniai, svarbu, kad suvoktum realybę, atsikratytum išankstinių įsivaizdavimų, nes daug kas yra ne taip, kaip esi manęs“, – pastebėjimais dalijasi jis.
Mokėk prancūziškai padėkoti
R.Pupelis nustebina teigdamas, kad gyvenimas svečioje šalyje niekaip nepaveikė jo kūrybos. Esą nauja aplinka suteikė daug malonių emocijų ir vertingų jausminių potyrių, tačiau dėl to į drobes nenugulė nauji personažai.
„Prancūzų kalba man labai patinka, bet aš ja nekalbu. Išvažiuodamas tos kalbos dorai nė nebuvau girdėjęs“, – sako tapytojas.
Gyvenant Strasbūre jam kalbos barjeras netrukdė. Jei ką perki, padedi pinigus, ir viskas, svarbiausia – padėkoti. Tą žodį pirmiausiai ir išmoko. Be mandagios padėkos Prancūzijoje nė iš vietos.
„Kai menininkams reikia susikalbėt, jie ir susikalba. Man sako prancūziškai, aš atsakau lietuviškai, bet mes vienas kitą suprantam“, – kvatoja jis.
Nori europinės mišrainės
„Obeliai yra rojus“, – pakiliai sako menininkas.
Tuo įsitikina kas kartą, kai tik grįžta iš užsienio. Gyvendamas Prancūzijoje dažnokai parvykdavo į gimtinę.
„Jei didmiesčiuose pasitaiko dvasinių pelėsių ir dumblo, išvažiuoji iš tų miestų, nebenori turėt su jais reikalų, ir viskas – čia iliustruoju bendrą pojūtį. O Obeliai – rojaus kraštas, beri grūdus, krenta į derlingą žemę, ne ant betono“, – vaizdingomis asociacijomis kalba menininkas.
„Nežinau, kaip Obeliai mane vertina, apie tai negalvoju, sau net tokio klausimo neužduodu“, – šypsosi jis.
Kodėl? Todėl, kad jaučiasi organine miestelio dalimi, lyg senas šulinys ar jo bendraamžė obelis.
R.Pupelis nenori prognozuoti, kada ir ar vėl paliks šitą rojaus kampelį.
Dabar jis intensyviai kuria. Į menų salonus savo drobių neveža, pirkėjai jį susiranda patys.
Kūrėjas neslepia, kad ateities tikslas yra vis dėlto bent kurį laiką pagyventi svetur. Europoje, o gal net Amerikoje.
„Nematau savęs Lietuvos kontekste. Noriu gauti kultūrinės apytakos iš Europos. Nesakau, kad čia per mažai erdvės. Erdvės stoka – vidinė kūrėjo problema. Pas mus vyrauja industrinė kultūra, ji užsidaro gražiame pavidale, nes industrijos tikslas yra sukurti patogų, gražų daiktą. Ji šneka ne apie dvasingumą ir žmogaus sielos vystymąsi, o tik apie daiktus“, – aiškina savo požiūrį.
Anot jo, Europa irgi eina industrinės kultūros linkme, tačiau ten mišrainė, nėra sudėliota tik taip, o ne kitaip, jų akiratis platesnis, mene daugiau tolerancijų ir kitoniškumo.
/„Panevėžio kraštas“, 2020 12 31/
