Šis kelias ją atvedė prie tapybos tušu, todėl dabar moteris neįsivaizduoja laisvalaikio be teptukų, įvairių atspalvių tušo, ryžių popieriaus ritinėlio, mineralinių dažų dėžutės.
Savo darbus I.Savickienė žymi specialiais spaudais, vieni – tai nuotaikų ženklai, mat juose būna išgraviruotas koks norsasmen laimės simbolis, taip pat yra spaudų ir su Inos vardu.
I.Savickienė turi ir 2018 metams skirtą spaudą, kuriuo jau žymi savo piešinius ir atvirukus.
Tapyba tušu, prie kurios paslapčių vis dažniau prisiliečia vilnietė, susiformavo Kinijoje Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m. e. m.), o XIII amžiuje išpopuliarėjo Japonijoje, Korėjoje ir kitose šalyse.
Paprastumas yra didžiausia siekiamybė – tokio tikslo siekdama I.Savickienė kuria tiek didelio, tiek mažo formato paveikslus.
– Neseniai viename Vilniaus verslo centrų surengėte parodą „Žvilgsnis į Rytų Azijos tradiciją“. Ar tiesa, kad neprisimenate nė vienos piešimo pamokos iš vidurinės mokyklos?
– Kažką mes veikdavome per piešimo pamokas, bet negalėčiau pasakyti – ką. Galėtume pavydėti kinams, kurie turi stiprią dailės mokyklą, daug įvairių priemonių ir jos skirtos ne profesionalams, o tiems, kurie svajoja piešti.
– Ar po daugelio metų paėmus teptuką į rankas nebuvo jaudulio, kad nieko neišeis?
– Vilniaus universitete, Konfucijaus centre, pradėjau lankyti kinų tapybos ir kaligrafijos kursus, maniau, pasimokysiu gražiai rašyti, bet susigundžiau pasėdėti ir tapybos tušu pamokoje. Kaligrafija man ir dabar labai patinka, bet norint daugiau išmokti reikia suprasti hieroglifus, o man trūksta tokių žinių.
[[ge:lrytas:lrytas:4240231]]
Negaliu vien kopijuoti, turiu suprasti ir mintį. O tapyba tušu yra visai kas kita. Gali nieko nemokėti, bet paimi teptuką, ir kas nors atsiranda popieriaus lape – rūkas, upė, kalnas...
Pirmą kartą bandžiau tušu nupiešti bambuką, o kai parodžiau savo piešinį namiškiams, jie pasakė, esą tai kažkokios pelės.
Kai prasideda linija, bandai ją suvaldyti, kad būtų į ką nors panaši. Atrodo, labai nedaug trūksta, kad pavyktų – kaip dykumoje miražas, kuris atrodo čia pat. Bet eina dienos, savaitės, mėnesiai, metai, pieši vis daugiau ir daugiau, o tikslas dar labai toli.
– Kasmet keičiatės savo sukurtais atvirukais. Kam juos siunčiate?
– Atvirukai-laiškai yra etegamio žanro kūriniai. Tai – pieštų laiškų judėjimas, kurio ištakos – Japonijoje. Taip žmonės, kurie nėra menininkai, skatinami naudoti Rytų tapybos tradicines priemones ir kurti piešinį, kuriuo galėtų perduoti kokią nors mintį.
Kai pradėjau ieškoti tapybos tušu bendraminčių virtualiojoje erdvėje, aptikau bendruomenę „Etegami Fun Club“. Man patiko, kad laiškų turinys gali būti įvairus. Juk kartais kyla noras įamžinti banalų daiktą, su kuriuo susidūrei, – jei turguje nusipirkai bulvių, gali nupiešti jas. Jei miške radai grybų, nupiešei vieną jų. Vaizdai gali kelti įvairių asociacijų – nebus vien pasakojimas apie mišką ar grybus.
Etegamio sąjūdžiui priklausantys žmonės apsikeičia adresais, aš taip pat galiu jiems paštu nusiųsti savo atviruką.
Smagu, kad gavęs atviruką žmogus paskelbia žinią visiems bendruomenės nariams, tai – dvigubas džiaugsmas.
[[ge:lrytas:lrytas:4240232]]
Juk esi tik dailės mėgėjas, o ne profesionalas. Gali tiktai apvedžioti piešiamo daikto kontūrus. Gali atsitikti ir taip, kad piešiamas obuolys netelpa į puslapį, todėl galima pavaizduoti tik jo dalį. Tai – nuoširdu. Manau, Lietuvoje žmonės norėtų rasti savo pašto dėžutėje dailesnių atvirlaiškių. Jei man pavyksta gerai nupiešti, tada visi džiaugiasi.
– Nesimokėte dailės, nestudijavote meno istorijos. Ar piešdama jaučiate, kad diena praėjo ne veltui?
– Esu skaičiusi, kaip viena etegamio klubo įkūrėja atsakė į panašų klausimą: jei jauti iššūkį ką nors nupiešti, tai dar nereiškia, kad lengvai pavyks.
Bet pieši ne todėl, kad tai lengva. Piešdamas turi sutelkti pojūčius. Visi pojūčiai turi būti aštrūs, nes piešdamas žmogus negali būti tingus. Tai kaip treniruotė, į kurią įtrauki visą kūną.
Kitas dalykas – piešdamas turi suvaldyti ir savo vidų, blokuoti nemalonias mintis, pavyzdžiui, kad sunku gyventi, kyla kainos, viskas brangsta.
Privalai pabėgti nuo tokios kasdienybės, kad galėtum tapyti.
– Jums lengva tai aiškinti, nes baigėte Vilniaus universitetą ir turite psichologo diplomą.
– Dar iki tol, kol pradėjau lankyti kaligrafijos kursus, buvau pradėjusi perrašinėti ranka įvairius tekstus. Buvau įsigijusi užrašų knygutę, po truputį treniruodavausi. Dailyraštis nėra lengvas užsiėmimas – turi susitelkti, kad išeitų gražios raidės.
Tapant tušu taip pat reikia susikaupimo ir tenka laikytis taisyklių. Bet ir susikaupęs gali atsipalaiduoti. Ryžių popierius lengvai sugeria visas emocijas, tačiau jis negailestingas kaip diktatorius: klaidos neištaisomos, jų neužglaistysi. Suklydus reikia viską pradėti iš naujo.
Manau, tapybos tušu esmę galima apibūdinti kaip energiją. Pavyzdžiui, piešiant arklį svarbiau suprasti arklio temperamentą nei raumenis ar kaulus. Piešiant gėlę nebūtina tiksliai pavaizduoti žiedlapių ir spalvų, bet stengiamasi atskleisti gėlės gyvybingumą ir aromatą.
[[ge:lrytas:lrytas:4240237]]
Rytų Azijos tapybos tušu menas gali būti priskiriamas prie ekspresionistinio meno, perteikiančio tai, kas nematoma.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
