MO muziejuje kiekvieną mėnesį vykstančiame renginių cikle, šį kartą dedikuotame šventės temai „Menas švęsti“, žurnalistė, kulinarė Beata pasidalino ir gyvenimo manifestu, ir patarimais, kaip susikurti šventę kasdien, kaip keičiasi šventės susidūrus kelioms kultūroms ir ką jai reiškia muziejų terapija. Atspirties taškas pokalbiui tapo Beatos pasirinktas meno kūrinys iš MO muziejaus kolekcijos.
Muziejų terapija – raktas pažinti save
Kalbėdama apie tai, kaip galima pažinti save, Beata įvardija, kad menas gali būti puikus vedlys.
Ji pripažįsta, kad muziejus (ar bet kokia kita kultūros ir meno vieta) yra skirtas poilsiui, atgauti save: „Menas yra sukurtas žmonių ir skirtas mums – suprasti, atrasti, pažinti. Į kiekvieną meno kūrinį turime savo požiūrį, savo poziciją, santykį. Tai intymus procesas, per kurį galime pažinti save. Tai – tarsi raktas“.
Įdomu tai, kad Beata šiai temai plėtoti socialiniuose tinkluose yra netgi sukūrusi asmeninę grotažymę #muziejųterapija.
Be to, „meno pažinimas kaip pasaulio pažinimas – niekada nesibaigiantis procesas“, – teigia B. Nicholson.
Viename paveiksle – begalė užkoduotų istorijų
Kaip bet kurį dalyką priimanti gyvenime, taip ir rinkdamasi meno kūrinį, Beata pasikliovė intuicija. Pašnekovė nesigėdija pripažinti, kad nėra meno ekspertė, tačiau meno kūriniuose stengiasi išgirsti, pajausti save: „Ieškojau skambesio širdy“.
B. Nicholson pasirinko tapytojo, rašytojo ir poeto Leonardo Gutausko drobę „Be pavadinimo“ (1961). Juokauta, kad šis paveikslas – tarsi vaizdelis iš Beatos Instagramo: kasdieniškas, nesuvaidintas, nesurežisuotas.
Kulinarė sąmoningai vengė pasirinkti paveikslą, kuriame tiesiogiai vaizduojama šventė, pavyzdžiui: natiurmortas ar stalas, aplink kurį sėdi daug žmonių. Taip pat Beata atsižvelgė į mėgstamas žemės spalvas bei asmenines patirtis: „Man patinka, kad ji basa. Aš taip pat mėgstu būti basa – tad renkamės pagal save“.
B. Nicholson pasirinktame paveiksle užkoduota daug istorijos, netikėtumo. Anot jos, žiūrovas gali tik nuspėti vaizduojamą emociją: „Gal ji verkia, gal prausiasi? Gal ji ką tik atsikėlusi, gal atostogauja. Gal ji lietuvaitė, o gal – iš Indonezijos?“, – meno kūrinį interpretuoja Beata.
Šventė – ne tik šventinis stalas
„Kalbant apie meną švęsti ir kas yra šventė, aš manau, jog pastaruoju metu man, ir galbūt visame pasaulyje, bendra pasaulėjauta po truputį keičiasi“, – teigia žurnalistė, skatinanti atsisakyti standartinio šventės kaip baliaus suvokimo.
Nuo tokios gyvensenos, kada turime dvi didžiąsias metų šventes, Beata vis labiau linksta prie minties, kad kiekviena diena yra šventė.
„Gyventi jau yra privilegija. Kaip pažiūrėsi – kiekviena diena yra galimybė džiaugtis, švęsti. Gyvenime vis tik turi eiti vedamas savo širdies ir daryti tai, kas tau suskamba“, – gyvenimo manifestu dalijasi B. Nicholson.
Pajusti šventę reikia ir ne šventinių dienų
Anot Beatos, šventės, kaip nukloto maistu šventinio stalo, suvokimas atėjęs iš sunkių nepritekliaus laikų, kai galimybės švęsti buvo stipriai apribotos. Tuomet bent švenčių proga buvo ypač svarbu parodyti, kad šeimai nieko netrūksta.
„Dabar mes gyvename kitokiais laikais – mums nieko netrūksta. Mes turime tiek galimybių, tokią didžiulę pasirinkimų įvairovę, kad kartais tam tikri ribojimai mums yra reikalingi, kad pajustume tikrą šventinę nuotaiką. Kai bus tokių ne šventinių dienų su treningais ir nesibaigiančiais darbais – tik tada, jausdami kontrastus, patirsime šventę“, – teigia B. Nicholson.
Švęsti kasdienybę ir nekelti šventėms lūkesčių
„Graži, džiaugsminga kasdienybė ir yra tas didysis tikslas. Juk daugiausia ypatingų akimirkų mes išgyvename nebūtinai sulaukę jubiliejaus ar pasiekę kokį nors profesinį tikslą, įsigiję išsvajotą sodybą“, – švęsti kiekvieną dieną kviečia Beata.
Mėgstamiausia Beatos šventė – Kalėdos. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad šiomis dienomis šventei sukurti keliami per dideli standartai: „Šiandien šventei mes turime iškeltus aukštus lūkesčius, kuriuos mes matome aplinkui, žurnaluose, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Tarsi nustatoma, kokia turėtų būti šventė.“
„Man atrodo, kad dėl to mes susiduriame su baime švęsti. Žmonės nedrįsta padaryti šventės: ji tarsi reikalauja temos, dekoravimo, pasipuošimo. O aš kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad reikia švęsti paprastai – namie. Man labiau patinka senamadiškas šventės formatas. Juk šventė yra ne apie dekorą, o apie jaukų susibūrimą, buvimą kartu“, – apie paprastos šventės grožį pasakoja Beata.
Šventinės tradicijos dvikultūrėje šeimoje – suderinama?
Dvikultūrėje, dvikalbėje B. Nicholson šeimoje pavyksta suderinti tiek autentiškas lietuviškas, tiek britiškas šventines tradicijas.
„Žinoma švenčiame Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, tačiau mūsų šeimos tradicijose yra aiški didžiųjų metų švenčių takoskyra. Kūčios – būtinai pagal lietuviškas tradicijas, o Kalėdos pas mus visada angliškos: krekeriai, kalakutas, visi kiti atributai. Tokia pusiausvyra, balansas, o ir patirčių daugiau“, – pasakoja B. Nicholson.
Kaip nepervargti besiruošiant šventėms?
Artėjant Kalėdoms ir šventiniam pasiruošimui Beata turi patarimų, kaip išvengti pervargimo: „Neturėti pernelyg didelių lūkesčių. Priimti viską taip, kaip yra.
Susikoncentruoti ties mažiau: mažiau stresuoti, mažiau maisto ruošti – mažiau jo teks ir išmesti. Visko mažiau – užteks“.
Taip pat kulinarė siūlo nepasilikti visko paskutinei minutei: „Yra pilna receptų ir dalykų, kuriuos gali pasiruošti iš anksto.“
Visas pokalbis su B. Nicholson:
