Berlynas/Vilnius, Kairas/Vilnius, Ryga/Vilnius, Milanas/Vilnius... Ir taip jau šešeri metai – imi kelionėje išfotografuotą juostą, suki ją iš naujo ir fotografuoji ant viršaus Vilnių. Viename kadre persipina blėstantis kelionių įspūdis ir iki akmenėlio iščiupinėtas Vilnius. Du viename.
Mielas drauge, o kurių galų? Juk įsitikinai, kad neįmanoma nuspėti rezultato, kad sutenerio siekis suvesti į porą skirtingus miestus nepaklūsta pastangoms – kuo labiau stengiesi, tuo labiau nesigauna. Kai grįžai iš Kinijos ir sujungei vaizdus su savuoju miestu, ne gėda buvo parodyti tik vieną kadrą. Kur tada tavo, kaip akimirkos suvaldymo Meistro, indėlis, jei rezultatas neprognozuojamas?
O gal tame ir žavesys – nebereikia prisiimti atsakomybės už avansu pripažintą meistriškumą. Užtenka žaisti ir tikėtis. Ir stebėtis. Arba nusivilti. Nėra ant sprando reiklaus darbdavio ar kaprizingo užsakovo – tik žaidimas ir vaizdų sutapdinimo loterija. Neįpareigojantis alchemijos stebuklo laukimas.
Taip taip, tikriausiai alchemija veža – juostos ryškinimas ir stebuklo laukimas. Viskas taip priešinga nei su skaitmena, kai rezultatą matai tą pačią akimirką. O dar tas primityvus prietaisas – fotikas su skyle vietoje objektyvo, dangteliu vietoje užrakto ir apytikriais burtais paremtas šviesos skaičiavimas.
Pamenu, kaip iškraustei sunkiai atkeliamą kelioninę kuprinę, nuimtą nuo dviračio. Mano akimis ten buvo tik beviltiškai pasenę ano pasaulio rakandai: du juostiniai fotoaparatai, momentinis polaroidas, pinhole kamera, dar kažkas... Nebuvo tik šiuolaikinio normalaus fotoaparato. Tada irgi paklausiau – kurių galų?
Va taip ir sukuosi ratu – užduodu tą patį klausimą ir jį atsiimu, kai pamatau Tavo fotografinės magijos rezultatus. Ir dabar taip bus, neabejoju. Vis tiek kada nors ir vėl paklausiu: kurių galų? Augintum gėlytes, kolekcionuotum pašto ženklus ar megztum vąšeliu, jei jau reikia laisvalaikio pomėgio.
Negi be fotografijos, kuri yra ir darbas, negali susirasti kitokio hobio? Ai prisiminiau – vieną turi. Dviratį. Tik, atrodo, ir jis tarnauja tam, kad nuvežtų kažkur, kur galima nufotografuoti ką nors, kas dar nematyta, neišjausta. Juk Vilnius toks mažas, išvaikščiotas lyg sava virtuvė.
Greičiausiai, ir vėl nustebsiu, kai vieną dieną išsitrauksi keistą prietaisą iš praeities. Sakysiu – juk tai apdulkėjusi senovė, kurių galų? Ir vėl atsiimsiu savo žodžius, kai sulauksiu žaidimo rezultatų. Sakysiu – vau. Ar turi vyno?
Tavo draugas vis dar stebisi.
