Per pastaruosius penkerius metus O.Sydorukas ir B.Krylovas Lietuvoje arba už lietuvių pinigus pastatė jau devynis paminklus.
„Koks gi mes konvejeris? Juk mes į savo darbus įdedame sielą“, – „Lietuvos rytui“ teisinosi ukrainiečiai skulptoriai. Garsiausias jų paminklas – „Laisvės karys“, kuris iškilo Kaune, kai Vilnius jo atsisakė.
Be to, šį rudenį Pasvalyje buvo atidengtas paminklas Lietuvos poetui Bernardui Brazdžioniui.
Ukrainiečiai taip pat teigia atvežę į Lietuvą ir pastatę paminklus keliautojui Antanui Poškai Klaipėdoje, signatarui Kazimierui Šauliui Švėkšnoje, Vydūnui Klaipėdoje, Žygimanto Augusto biustą Pasvalyje.
Trys šių skulptorių darbai susiję su Konstantinu Ostrogiškiu. Po to, kai buvo atkurtas antkapis Kijeve, Didysis Lietuvos etmonas buvo įamžintas Vilniuje ir Lenkijoje. Pastarąjį darbą užsakė Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
Kas jie, tie ukrainiečiai, apie kuriuos beveik nieko nežinome, nors jie jau spėjo tapti nauju Lietuvos skulptūros reiškiniu?
– Kokį paminklą dabar statysite Lietuvoje?
B.Krylovas: Nesiekiame pastatyti kuo daugiau paminklų Lietuvoje. Dirbame visose šalyse. Sekame informaciją apie konkursus visame pasaulyje. Kurdami paminklus Lietuvai mes save suvokiame ne tik kaip menininkus, bet ir kaip draugiškos valstybės atstovus.
Kol pasaulis svarstė, ar padėti Ukrainai, lietuviai pirmieji padėjo ginklais, o ne lozungais. Ir už tai mes dėkingi Lietuvai. Todėl norėjome būti jums naudingi. Jautėme skolą.
– Kaip reagavo švedai ar britai, kai jūsų sukurti paminklai išdygo Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje?
O.Sydorukas: Teigiamai. Jiems labai patiko. Tiesa, su švedais bendravome tik per paminklo atidarymą, kur girdėjome vien gerus atsiliepimus.
Į memorialinės lentos atidengimą Jungtinėje Karalystėje mes nevykome, taigi atsiliepimų nežinome. Tokį pavydų požiūrį į mūsų darbus jaučiame tik Lietuvoje.
– Ar skaitote viską, kas apie jus parašyta? Kas jums išverčia straipsnius iš lietuvių kalbos?
B.K.: Tai nesunku su „Google“ vertėju. Noriu pabrėžti, kad už kritiką mes dėkingi. Dar lipdant „Laisvės karį“ kažkas parašė, kur suklydome vaizduodami arklį, tad spėjome ištaisyti. Taip, tuomet mes skubėjome, bet ne kokybės sąskaita. Dirbome sąžiningai.
– Kaip paaiškinti tokią jūsų sėkmę Lietuvoje: ar jūsų darbas toks pigus?
O.S.: Skulptūros kūrimas – ilgas procesas. Tai – ne paveikslas, kai autorius nutapė, pasirašė, ir viskas. Skulptūros kūrimo procesas gana brangus.
Greičiausiai lėmė tai, kad Ukrainoje pigiau nulieti skulptūrą. Lietuvoje, kiek girdėjome, nėra įmonių, kuriose būtų galima lieti skulptūras.
Lenkijoje ar Vokietijoje pagaminti skulptūrą brangiau nei Ukrainoje, o kokybė dažnai prastesnė. Mūsų meistrai lieja labai tiksliai, iš vaško modelio.
– Ar Ukrainoje išliko skulptūrų liejimo tradicijos?
O.S.: Gal atsimenate – kažkada kiekvienoje sovietinėje respublikoje buvo dailės kombinatai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai kombinatai irgi subyrėjo. Bet Ukrainoje buvo poreikis statyti paminklus. Todėl 1993 metais Ukrainoje buvo pastatytos naujos krosnys, visa įranga įsigyta užsienyje.
Šiuo metu skulptorius rengia dvi aukštosios mokyklos – Kijeve ir Lvove. Mes mokėmės Kijeve, ten ir susipažinome.
B.K.: Per karantiną nemažai bendravome su Karališkąja britų skulptorių draugija, kurios nariai esame. Kai manęs paprašė pristatyti Ukrainos skulptorius – net pats nustebau, kiek daug talentingų skulptorių mūsų tėvynėje. Kalbėjau pusantros valandos.
Be to, atsirado mecenatų, susikūrė rinka.
– Ar Ukrainoje aukštosiose dailės mokyklose mokoma, kaip lipdyti žirgus?
B.K.: Ne, mūsų nemokė žirgo, žirafos ar šuns anatomijos. Mus mokė kurti monumentaliąją skulptūrą. O ar po to lipdysime žirgą, ar būrį žmonių – nesvarbu.
O.S.: Jei klausiate apie „Laisvės karį“, lietuvių istorikai mums pasakė, ant kokios veislės žirgo galėjo sėdėti Lietuvos karžygys. Kaimynystėje esančiame žirgyne išsinuomojome žirgą Lavrentijų ir dvi savaites studijavome jo anatomiją, judesius.
– Ar jūs dabar lankote Lavrentijų?
– Taip, aplankome, nunešame obuolių.
– O kaip renkate medžiagą kitiems lietuviškiems paminklams? Ar skaitėte bent vieną B.Brazdžionio eilėraštį, Vydūno straipsnį?
O.S.: B.Brazdžionio eilėraščiai neišversti į rusų kalbą. Bet Vilius Kavaliauskas iš Vyčio fondo išvertė mums kelis šio poeto eilėraščius. Gal ne visur sueiliavo, bet nuotaiką perteikė gerai.
Su Vydūnu buvo trumpesnė istorija. Užtenka internete surinkti Vydūno pavardę – visur jo portretai, kurie labai išraiškingi. Reikėjo tiesiog nesugadinti.
B.K.: Labai svarbų vaidmenį vaidina užsakovas. Esame ne kartą patyrę, kad užsakovas nori pastatyti paminklą ne todėl, kad staiga užsigeidė. Užsakovas turi skulptūros idėją, su kuria gyvena.
Pirmą įspūdį susikuriame bendraudami su užsakovu. Darbas prasideda, kai pajuntame užsakovo kibirkštį.
Labai sunku sukurti paminklą žmogui, kurio nematei, nepažįsti. Kas ta fotografija? Tik paveikslėlis!
Kaip vaikas turi tėvą ir motiną, taip ir paminklas turi skulptorių ir jo įkvėpėją, sumanytoją. Užsakovo vaidmuo toks pat didelis, kaip ir skulptoriaus, nes jis subrandino idėją, surado skulptorių, galintį įgyvendinti jo idėją, todėl jis toks pat paminklo kūrėjas. Nereikia menkinti užsakovo vaidmens.
– Kas jūsų užsakovai Lietuvoje?
O.S.: Mes dirbame su Vyčio paramos fondu ir Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondu, kuriam vadovauja lietuvis Robertas Gabulas. Šis fondas registruotas Ukrainoje. Visi mūsų darbai į Lietuvą atkeliauja per du fondus.
B.K.: R.Gabulas sutiko mums padėti, kai statėme „Laisvės karį“. Kitaip neįmanoma buvo pervesti didelių pinigų srautų.
Be to, jis padėjo tvarkyti juridinius reikalus. Vien muitinės dokumentai atėmė daug laiko – jei patys juos būtume tvarkę, nebūtų likę laiko paminklui. O laiko buvo labai mažai.
Iš pradžių prašėme metų paminklui sukurti. Bet Lietuvoje prasidėjo diskusijos, ar reikia Vyčio, ir galų gale liko keturi mėnesiai.
– Kaip jūsų kolegos Ukrainoje sutiko žinią, kad tiek paminklų pastatėte Lietuvoje?
B.K.: Ukrainoje skulptoriai dažniausiai susitinka ten, kur liejamos skulptūros. Gal todėl, kad ten renkasi tie, kurie turi darbo, mes nepajutome pavydo. O pavydėti nėra ko – 4 mėnesiai katorgos. Aišku, kurti malonu, bet toks darbas pakerta sveikatą.
Gal kas ir norėtų pasekti mūsų pavyzdžiu, bet nėra lengva tam pasiryžti.
Štai kad ir mes – Lietuvoje girdime apie save gerų atsiliepimų, bet girdime ir blogų. Ne visiems malonu pakliūti į tokią situaciją. Be to – pinigai. Tai labai daug kainavo – parengti projektą, padaryti, atvežti į Lietuvą, kelis kartus patiems atvažiuoti – tam reikia pinigų.
Jei būtume pralošę – gal ir būtume išsisukę, bet, palyginti su ukrainietiškomis kainomis, mums tai buvo labai brangu.
– Kas jus sieja su Lietuva? Gal čia gyvena jūsų giminės, draugai?
B.K.: Su Lietuva mus susiejo Konstantinas Ostrogiškis. 2015 metais laimėjome konkursą atstatyti Konstantino Ostrogiškio antkapį ir skulptūrą Kijevo Pečorų lauros Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenjės) cerkvėje. Tai brangus ir ilgas tarptautinis projektas, kuriame dalyvavo Lietuva, Ukraina ir Lenkija.
O.S.: Projekto sumanytoja buvo Lietuvos ambasada. Bendraudami su Lietuvos diplomatais išgirdome apie Lietuvoje vykstančius tarptautinius konkursus.
– Ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad ukrainiečiai stato paminklus Lietuvoje. O kas pasiūlė dalyvauti Vyčio paminklo konkurse?
O.S.: Konstantino Ostrogiškio paminklo konkurse reikėjo bent vieno Lietuvos skulptoriaus, kuris dalyvautų kuriant paminklą, nes konkursas buvo tarptautinis. Tai buvo konkurso sąlyga – paminklą turėjo kurti dviejų valstybių skulptoriai.
Nežinau, kodėl rengėjai pakvietė Arūną Sakalauską, – gal jis laimėjo kokį konkursą, mums to niekas neaiškino. Bet A.Sakalauskas, atvykęs į Kijevą, mums pasiūlė: „Pabandykime dalyvauti konkurse Vyčio paminklui sukurti.“
Nenorėtume dabar kapstytis tame purve. Tai labai nemaloni istorija. Nemaloni ne tik mums, bet ir, manau, Lietuvos visuomenei.
Mes padorūs žmonės, tokiais laikome ir kitus. Mes nepratę sudarinėti sutarčių ir dokumentuose įtvirtinti kiekvieno susitarimo, nes tikime žmonėmis.
Mes negyvename vakarykšte diena. Dar sukursime darbų, kur mūsų teisės bus apgintos geriau. Į teismą tikrai nesikreipsime.
– O kodėl nutarėte „Laisvės karį“ pavaizduoti Romo Kalantos veidu? Taip buvo pranešta per paminklo atidengimo ceremoniją Kaune.
B.K.: Sąžiningai prisipažinsiu – mes net nežinojome, kas tas R.Kalanta. Mes kūrėme tiesiog karį, dirbome su Lietuvos istorikais, Kauno savivaldybe.
Lietuvis jaučiasi padaręs klaidą
Arūnas Sakalauskas
Skulptorius
„Kaip muzikos, taip ir menininkų grupės kartais išyra. Neretai dėl pinigų, nors apie tai garsiai nekalbama. Toks gyvenimas.
Mes susitarėme, kad daugiau nebendrausime ir kartu nedarysime skulptūrų. Išsiskirstėme dėl kelių priežasčių. Tarkime, dirbant ne vienam, o keliese sunku pasverti kiekvieno indėlį: kieno idėja svarbesnė, kuris daugiau padarė, nulipdė.
O „Laisvės kario“ projektą teko suderinti su architektais, daryti sprendimus. Jie padarė eskizų, aš – korektūrų. Daug prisidėjau prie aptarimo.
Ukrainiečių manymu, aš per mažai buvau Kijeve. Žodžiu, penkeri bendro darbo metai privedė prie skilimo. Bet pykčio nebuvo.
Kita vertus, padariau klaidą, kad atvedžiau juos į Lietuvą. Dabar ant manęs pyksta Lietuvos skulptoriai. Šie ukrainiečiai – išalkę, trokšta užsakymų, pažinčių. Ir Lietuvoje užsakovų jie jau turi nemažai.“
Ukrainiečiai naudojasi lietuvių vangumu
Kęstutis Musteikis
Skulptorius
„Gal laikas Lietuvoje griauti skulptorių mokyklą – mums skulptūras darys ukrainiečiai? Girdėjau, Europos Sąjunga irgi spaudžia nebeauginti morkų Lietuvoje – atveš jų iš Olandijos. Pasaulis juk globalus.
Bet noriu papriekaištauti ir Lietuvos skulptoriams – tiek skulptorių yra Lietuvoje, o kai paskelbiami konkursai – nedalyvauja.
Kai buvo paskelbtas Jono Basanavičiaus paminklo konkursas, Lietuvoje gyveno 16 nacionalinės premijos laureatų skulptorių, bet nė vienas jame nedalyvavo.
Kai lietuviai nedalyvauja, dalyvauja ukrainiečiai. Kita vertus, kai skelbiamas konkursas ir duodami tik du mėnesiai – labai sunku įsigilinti, sukurti ir suspėti pristatyti darbą.“
