Fotografijų paroda „Karo vaikai“, kurioje rodomi fotografų Sauliaus Paukščio ir Julianos Domašenko darbai, minint Ukrainos Laisvės gynėjų dieną atidaryta Vilniaus Subačiaus gatvėje neseniai įkurtoje galerijoje „E Mare Libertas“.
Paroda pasakoja Donbaso (Ukraina) fronto linijoje atsidūrusios Luhansko Stanycios gyvenvietės paauglių istorijas. Per savo vaikystę jie patyrė tiek netekčių, tragedijų ir traumų, kiek žmogui iš taikaus miesto netektų patirti ir per visą gyvenimą.
– Kaip atsidūrėte Ukrainos karo zonoje? – paklausiau parodos sumanytojo ir jos dalyvio 56 metų fotografo S.Paukščio.
– Pernai dalyvavau plenere, kurį rengė Lietuvos ambasada Ukrainoje. Ten buvo keli dailininkai iš Lietuvos ir keli iš Ukrainos. Mes nuvažiavome į pafrontės miestelį, kuris dar ir dabar kartais apšaudomas. Turėjome pasisemti įspūdžių ir ką nors sukurti.
Po to buvo surengta paroda, kuri iki šiol keliauja po Ukrainą, kada nors turėtų ir Lietuvą pasiekti. Jau praėjo metai po kelionės į Ukrainą ir visi mano įspūdžiai po truputį susidėliojo į naują parodą, kuri jau iš Lietuvos turėtų keliauti į Ukrainą.
Sumaniau parodyti ne karo mašineriją ar kokius nors griuvėsius, o portretus tų Luhansko Stanycios vaikų, kurių gyvenimą taip smarkiai pakeitė karas. Jų patirtis ypač atsispindi žvilgsniuose. Esu padaręs daug nuotraukų, o ekspozicijai atrinkau 45.
– Ar teko patirti apšaudymų, kai lankėtės Luhansko Stanycioje?
– Ne, nors sprogimų girdėjome ne vieną. Vietiniai sakė, kad šalia esantis miškas užminuotas, tad koks šuo ar kitas gyvūnas užlipęs ant minos vis susprogsta. Tuo metu karo veiksmų nebuvo, nors ginkluotų kareivių – daug. Ir važiuojant – vis kariniai patikros postai.
Tas miestelis Donbase buvo kaip tik ant fronto linijos. Prieš keletą metų jis gana smarkiai nukentėjo: pusė miestelio apgriauta – gatvėse sprogimų duobės, namų griuvėsiai, sušaudytos tvoros. Viešbučio, kuriame gyvenome, langai kulkų suvarpyti, apklijuoti izoliacija, kad vėjas nepūstų.
– Sakėte, kad fotografavote vaikus šalia sugriautos mokyklos. Kur jie mokosi dabar?
– Mus pavedžiojo po miestelį, parodė jau krūmokšniais apaugusią gaisravietę. Išaiškėjo, kad tai buvusios mokyklos griuvėsiai.
Maždaug prieš ketverius ar penkerius metus rugsėjo pirmosios naktį separatistai apšaudė miestelį ir pataikė į mokyklą, ji užsidegė. Laimė, kad tai buvo anksti rytą ir buvo likusios dar kelios valandos iki mokslo metų pradžios šventės.
– Ar karo zonos vaikai smarkiai skiriasi nuo bendraamžių Lietuvoje?
– Na, jie neįprastai rimti. Vaikai, kaip ir visur, kai kalbiesi, tai ir šurmuliuoja, ir kikena, bet kai pradėjome fotografuoti, neįtikėtinai surimtėjo. Vos keli nenorėjo fotografuotis.
Nusprendėme fotografuoti aikštėje šalia sugriautos mokyklos. Įdomu, kad tai – gana lankoma vieta. Vaikai iki šiol ten ateina ir ant aikštės asfalto paišo širdeles, sentimentalius užrašus apie meilę mokyklai. Jie mielai pasakojo, kur buvo darželis, o kur – jų pasodinta slyva, kuri per gaisrą šiek tiek apdegė, bet vis dar auga. Prisiminimų – lavina.
Visiems teko persikelti į kitas mokyklas. Tiesa, antrą mokyklą irgi apšaudė, bet mažiau. Užteko tik stogą sutvarkyti ir mokiniai mokėsi toliau. Trečioji mokykla liko nepaliesta.
– Kartu su paroda Markučiuose atsirado ir nauja galerija?
– Taip, labai gerą vietą laikinai galerijai radome Markučiuose, restauruotame Šopeno bendrovės alaus fabrike. Net ir po restauracijos ten išlikusios autentiškos istorinės gamybinės patalpos – cechai, sandėliai, senas mūras, inžinieriniai įrenginiai – vamzdžiai, kaminai. Kaip muziejuje.
Fabriko savininkai parduoda tas patalpas, o kol neatsirado pirkėjas, leido mums jomis pasinaudoti. Tai pirmoji paroda šioje erdvėje.
– Kodėl galeriją pavadinote taip keistai – „E Mare Libertas“?
– Man patinka tokia šalia Anglijos esanti Silando valstybėlė. Ten hipiai užgrobė 11 kilometrų nuo kranto esančią apleistą Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinės gynybos platformą ir paskelbė ją Silando kunigaikštyste.
Sukūrė tokią pseudovalstybę su paštu, himnu, vėliava, valiuta. Galima nusipirkti suvenyrinę Silando dolerio monetą su princesės atvaizdu. Jie pardavinėja ir titulus. Aš internetu nusipirkau lordo titulą – kainavo 50 dolerių su atsiuntimu.
Tos valstybėlės šūkis – „E Mare Libertas“ (liet. „Laisvė iš jūros“). Pasiskolinau tą jų šūkį ir taip pavadinau galeriją.
