Paskutinysis šventinių renginių ciklo „Supernova“ akordas – žaibiškos tapybos akcija „Noktiurnas”. Kūrėjai dailininko James'o Whistlerio paveikslų temomis po atviru dangumi improvizavo ne dienos šviesoje, o naktį.
Genų inžinerijos atšvaitai
Rugsėjį atidarytoje parodoje „We can be heroes”/„Būkime herojais” pristatoma KKKC artimų, bendrus projektus inicijavusių ir įgyvendinusių, šiuolaikinės kultūros renginius organizavusių įvairių sričių menininkų kūryba.
Ekspoziciją praturtino stiklo kaunietės menininkės Audronės Andrulionienės instaliacija „Ecce homo“. Derindamą silikoną, metalą, plastiką, autorė perteikia savo požiūrį į kultūros ir natūros santykius: stiklas – žmogaus emocinis pažeidžiamumas, metalas – sezanišką vizualumą pabrėžianti struktūra, plaukai – natūralumas, silikonas – dvasinės inercijos, erzacų, veidmainystės simbolis.
Menininkei, regis, svarbiau ne DNR genomų struktūros, o jų pokyčiai, gal net sąmoningas reguliavimas. Gyvųjų organizmų genetika jos kūryboje „išjungiama“ ir „įjungiama“, mutacijos gali būti geros ir žalingos. Natūralių ir sintetinių medžiagų sintezė verčia mąstyti apie hibridinę kultūrą.
„Gyvybės formų savybė įgyti naujų požymių – naudinga, galime jas atskirti, identifikuoti, grupuoti, o tai savo ruožtu nulemia kintančią „kultūros ir natūros” santykių raidą“, – koronaviruso pandemijos šviesoje Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto žodžiais „Ecce homo“ (Štai žmogus – liet.) į žiūrovus kreipiasi per visą KKKC salę erdvę išdėstytos instaliacijos autorė.
„Biologijos šablonus A.Andrulionienė perkelia į viešają erdvę. Jeigu tai, kas perduodama ne genais, vadintina kultūra, menas irgi gali atrodyti tarsi genetinė mutacija“, – pristatydamas papildytą parodos „We can be heroes/Būkime herojais“ ekspoziciją pažymėjo KKKC vadovas Ignas Kazakevičius.
Sakmė apie uostamiestį tęsinys
Instaliacijų ir performansų kūrėjos Patricijos Gilytės kūrinys „Supernova“, sukurtas specialiai šiai parodai, tęsia pernai per rudens lygiadienį KKKC erdvėse pristatytos jos parodos „Ekvinokcija“ temą. Vokietijoje gyvenanti menininkė tąkart reziduodama Klaipėdoje stebėjo miestą kaip visumą - analizavo jo spalvas, garsus, žmonių srautus, nuotaikas, emocijas, gilinosi į architektūrą, uosto elementus.
Panaudojusi 7392 žvakutes P.Gilytė savo įžvalgas perkėlė į sustabdyto kadro animacijas – jas uždegant arba gesinant Vakarų laivų gamykloje sukurtas vizualus uostamiesčio, kaip kintančio žvaigždyno, pasakojimas.
P.Gilytės instaliacijos „Equinox K-7392″ garso takelį sukūrė kompozitorius ir atlikėjas, garso menininkas Donatas Bielkauskas-Donis.
Kūrinį industrinėje erdvėje O.Gilytė pritaikė parodų rūmams, tikėjosi per rudens lygiadienį kartu su parodos lankytojais jį papildyti naujais akcentais „Supernovos“ maratono ritmu ir dvasia, bet neįveikė koronaviruso užkardų – žiūrovai tai padarė be jos.
Pasirinkimo laisvė ir stabdžiai
Kaip menas reflektuoja asmeninę patirtį, akistatą su pasauliu, reaguoja į išorės dirgiklius, kiek širdies reikia išlieti, kad liktum nepažeistas, bet galėtum išreikšti savo jausmus ir mintis?“, – tokius klausimus kelia kitos KKKC erdvėse atidarytos parodos „Ledkalnis/Iceberg“ autoriai.
Ledkalnio įvaizdį pasirinkę kaip diskusijų objektą, artimą šiuolaikiniam menui, autoriai nagrinėja savo intencijų, kūrybos suvokimo, vertinimo, transliavimo į kitas (meno ir ne meno) sritis aktualijas, kūrybos metodus, naujus iššūkius. su kuriais tenka susidurti.
Parodos idėją pristačiusiai menotyrininkei Danguolei Ruškienei atskilęs ledo masyvas – menininkų ir jų veiklos simbolis: „Plūduriuodamas tuose pačiuose vandenyse kūrėjai jau nebėra ledkalnio dalis, gali rinktis, tačiau vis dar yra apriboti tų pačių krantų, saistomas pareigų, tų pačių taisyklių ir įstatymų“.
Tapytojai Augustei Santockytei ledkalnis primena kovą su pasauliu ir su savimi – jos drobėse persipina proto ir minties šuoliai, jausmų įvairovės ir įtampos, širdies tvinksniai, įvairių galimybių, gyvenimiškų istorijų, pergalių ir pralaimėjimu, netgi sapnų fragmentai.
Tikroji būtis – po ledkalniais
Naujausią savo tapybos darbų ciklą „Melsvi sapnai“ pristatanti A.Santockytė povandeninė ledkalnio dalį apibūdina kaip atskirą, slaptą, kupiną jausmų, nepriklausomą nuo visuomenės nuostatų individo pasaulį, kur galioja jo paties susikurti dėsniai ir taisyklės.
„Tačiau tie, kurie nebijo nerti giliau po vandeniu, pamatys kur kas daugiau nei tik saulės apšviesti spindintys ledo luitai. Jie pamatys tai, kas yra tikra“, – tvirtina autorė.
Klaipėdietės grafikės Tomos Šlimaitės žvilgsnis krypsta į jūrą – jos kūrinių cikle „Amžina kaita“ monotoniškai pasikartojantys pajūrio vaizdai dvelkia melancholija, ramina ir tuo pat metu liudija pokyčius – vos pastebimus, bet reikalingus ir prasmingus.
„Amžinoji kaita – tai, ką nuolat matome, ir tai, kas yra anapus regimybės“, – teigia estampo, klišės, giliaspaudės, sausos adatos ir kitokių grafikos meno atmainų galimybes savo kūryboje demonstruojanti T.Šlimaitė.
Kultūros uoste – amžinas įšalas
Geležies, vario, emalio ir magnetinės plokštės instaliacijos „Ne(už)šąlantis kultūros uostas“ kūrėjai Neringai Poškutei-Juzumienei klimato kaitos tirpinami ledynai kelia pasaulio trapumo, neapibrėžtumo, socialinės atsakomybės ir sąžinės stokos, netgi gėdos asociacijas.
Intriguojančios vaizdo ir garso instaliacijos autorė šįkart pasinaudojo valdininkų kūryba – instaliacijoje reprodukavo autentiškus raštus, kuriuose apibrėžiama 2017-2030 metų Klaipėdos savivaldybės kultūros strategija.
Juvelyrė N.Poškutė-Juzumienė išradingai žaidžia džiazuojančio uostamiesčio mero, trimito virtuozo Vytauto Grubliausko prieš kelerius metus į viešąją apyvarta paleista fraze, kad Klaipėda – ne bet koks, o neužšąlantis kultūros uostas.
Kita vertus, pajūryje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, nemažai meno projektų įšaldyta, menininkai nesulaukia deramo valdžios dėmesio ir paramos, nepatenkinti finansavimo galimybėmis.
Tik burokratų rašliavoje kuriamas kažkoks neva neužšąlančio Klaipėdos kultūros uosto įvaizdis N.Poškutės-Juzumienės instaliacijoje įgauna įronišką atspalvį, tampa tiesioginės kritikos objektu.
Menininkai panašiai šaipėsi ir iš ankstesniojo Klaipėdos mero liberalo Eugenijaus Gentvilo sparnuoto rinkimų šūkio: “Išdrįsk gyventi kaip Amsterdame, kad netektų gyventi kaip Minske“.
Rudens pandemijos dvelksmas
„Vizuali diagrama primena Arkties ledynus, o šaltas metalo lakštų atspindys – vandens paviršių“, – „Ne(už)šąlančio uosto“ potekstes žiūrovams atskleidė kultūros politikos popso ir meno lauko ribas tyrinėjanti Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė N.Poškutė-Juzumienė.
Čiaudulio vaizdo ir garso interakcija menininkės kūrinyje išreiškia ligas, sankaupą, perviršį to, kas žmogų užklumpa netikėtai. N.Poškutė-Juzumienė tarsi įspėja, jog bet koks kosčiojimas, slogavimas – peršalimo simptomai, siejami su rudenine koronaviruso pandemija.
Pandemija paveikė dar vienos parodos autorės Agnės Jonkutės paveikslų ciklą „Rudens gatvės nuotaika“. Juose ryškėja per langą matytų vaizdų atspindžiai tuomet, kai ji negalėjo peržengti savo būsto slenksčio. Reginiai, menininkės vaizduotėje persipynė su ledkalnių įvaizdžiais.
„Visi mes esame lyg tie ledkalniai, su savimi tempiame nematomas dalis – norus, pareigas, būtinybes. Priartėti prie ledynų pavojinga, todėl nematome to, kas po vandeniu“, – kalbėjo A.Jonkutė, kurios kūrybai nesvetima meditacija, minimalizmas, asketiškos nuotaikos.
Jubiliejinėje parodoje savo kūrybą pristato rudeninėje Berlyno meno mugėje pastebėtas ir įvertintas instaliacijų kūrėjas klaipėdietis menininkas Anatolijus Klemencovas.
Ambicingais darbais nudžiugino jaunieji menininkai Darius Antonovas ir Laima Antonova, Simona Martinkutė, Karolis Paulikas, Erdvilė Girininkaitė.
Tapybos noktiurnai tamsoje
Rugsėjį „Supernovos“ organizatoriai KKKC meno kieme surengė gyvosios tapybos akciją – dailininkai, žvelgdami į modelį, žiūrovų akivaizdoje improvizavo Laisvės statulos Niujorke tema. Klaipėdos lėlių teatro kiemelyje įvyko kita sesija „Noktiurnas“.
Tapytojai Irma Leščinskaitė, Tomas Kiauka, Virgis Ruseckas įkvėpimo sėmėsi iš amerikiečio dailininko James'o Whistlerio (1834–1903) kūrybos. Menininkai prie molbertų palinko naktį, medžių šakose žibsint šviesų girliandoms. Prie jų leista prisijungti ir žiūrovams.
JAV ir Vakarų Europoje gyvenęs J.Whistleris išgarsėjo keistokos koloristikos paveikslais, kuriuos įvardijo muzikos terminais – noktiurnas, simfonija, serenada, aranžuotė harmonija. Novatoriškiausiais jo darbais pripažinti Temzės upės peizažų noktiurnai.
Tiesa, vienas įtakingas britų menotyrininkas J.Whistlerio stilių apibūdino kaip „puodo dažų taškymą publikai į akis“. Įsižeidęs kūrėjas bylinėjosi dėl šmeižto, bet prisiteisė tik fartingą. Sukėlusi ažiotažą visuomenėje bylą jį pribaigė – praradęs klientus nusirito į bankrotą.
Paveikslai papuošė dirbtuves
Kurį laiką kontempliavę atvirosios tapybos akcijos dalyviai, uždarame Lėlių teatro kiemelyje skambant romantiškai muzikai, plačiais potėpiais margino prožektorių apšviestas drobes – per valandą sukurtos įdomios kompozicijos.
Bene geriausiai sekėsi Klaipėdos universitete filosofiją dėstančiam kultūrologui T.Kiaukai, kuris studijavo ir dailę, bet savęs profesionaliu menininku nelaiko. Prie molberto energingai darbavosi abstrakčiosios tapybos meistrė I.Leščinskaitė.
Tačiau T.Kiaukos paveikslas kažkodėl nepatiko kitam Berlyno meno mugėje sužibėjusiam klaipėdiečiui tapytojui Radionui Petrovui.
Filosofo tapyboje pasigedęs noktiurno melodijų profesionalas puolė taisyti kolegos darbą, nors autorius jam aiškino, kad J.Whistleris muzika nesižavėjo, nieko apie ją neišmanė, tik žongliravo abstrakčiais terminais.
Vis labiau kaistant aistroms į kūrybos procesą įsijungė kiemelyje karštą vyną gurkšnoję žiūrovai, teptuko griebėsi ir pats KKKC vadovas menotyrininkas I.Kazakevičius.
Bendromis akcijos dalyvių ir žiūrovų pastangomis J.Whistlerio kūrybai būdingo skandalo išvengta. Žaibiškai nutapyti paveikslai papuošė KKKC kūrybos dirbtuvių langus.
--- --- --- --- --- ---
KKKC Parodų rūmai. Jubiliejinė paroda „We can be heroes“/„Būkime herojais“. Veiks iki 2020 m. lapkričio 8 d. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos savivaldybė.
