Atmintis nukreipta į ateitį
Parodoje susitinka du autoriai ir dvi meno technologijos, ne tik kaip medijos, bet ir kaip du skirtingi atminties atkūrimo ar perkonstravimo metodai. Abiejų autorių kūryboje vieta ir laikas yra svarbios dimensijos. „21 diena Berlyne“, „Paskutinė diena Venecijoje“, „Septintoji gatvė“ – R.Treigio fotografijų ciklai.
R.Treigio fiksuojamų vaizdų ir tikrovės ryšį nusako tik pats faktas, kad tai nuotraukos. Jose bet koks dokumentiškumas pakeičiamas asmenine akimirkos patirtimi. Tuo tarpu D. Aleksa atminties failus konstruoja virtualioje dabartyje.
Vienas iš esminių menininkų dialogo tikslų – diskursą apie atminties subjektyvumą nušviesti algoritmų generuojamos ateities kontekste. Šioje parodoje labai svarbus akcentas – kelionių nuotaika, viešbučių kambariai.
Tarp savęs ir visuomenės
Kelionių įspūdžiai ir jų fiksacijos nėra susijusios su aplankytų vietovių autentiškumu – išlieka daug universalios patirties. Viešbučių kambariai, pasirenkami naudojant tuos pačius filtrus, ilgainiui darosi panašūs vienas į kitą.
Net smulkiausios detalės autorių kūriniuose nujaučiamos iš anksto, jų vaizduojamas erdves sunku sieti su konkrečiomis vietovėmis.
Vilnietis Danas Aleksa – skulptorius, kuriantis objektus, instaliacijas, performansus, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys, parodose dalyvauja nuo 1997 metų.
D.Aleksai svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Pastaraisiais metais jis dažnai gvildena savo socialinio statuso, tapatumo problemas tarsi klausiamas „kas aš esu“ apskritai ir „kas (n)esu“ socialinėje ar institucijų meno sistemoje.
Savo posūkį į tarpdisciplininį meną D.Aleksa įvardija kaip tarpinę būseną, kai esi ne tik tarp disciplinų, bet tarp savęs ir meno, tarp savęs ir buities, tarp buities ir meno, tarp visuomenės ir savęs – tampi stebėtoju ir tai vadini menu.
Būties atspindžiai tamsoje
„Beveik tuščias peizažas, kuriame – tik vos įžiūrima riba, skirianti jūrą, dangų, smėlį; vienišas pastatas ir migloje nykstanti plokščio peizažo erdvė; negyvos langų ertmės tamsaus pastato sienoje; uždangstyti ar tamsoje paslėpti daiktai tuščio kambario prietemoje; ir baltų šiukšlių, dulkelių, įbrėžimų kosmosas, dar labiau pabrėžiantis vaizdo ramybę ir tamsą – R.Treigio kūrybos skiriamieji ženklai“, – taip klaipėdiečio fotomenininko braižą apibūdina menotyrininkė Agnė Narušytė.
Gyvojo Lietuvos fotografijos klasiko, Klaipėdos kultūros magistro R.Treigio darbai atpažįstamo ir su niekuo kitu nesupainiojami. Menininkas surengė daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje, išleistas jo kūrybą aprėpiantis solidus fotografijų albumas.
R.Treigio žvilgsniui bet koks objektas – paprastas, nereikšmingas, kasdieniškas – tampa savęs pažinimo ir būties apmąstymo instrumentu, o tokia veikla, pasak A.Narušytės, reikalauja šiek tiek ilgesnio, nei trunka viena fotografijos akimirka, laiko.
