Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ šią savaitę atidaryta 74 metų dailininko V.Jurkūno paroda ne vieną žiūrovą gali nustebinti.
Šalies politikų darbus ir nesėkmes atidžiai stebintis ir komentuojantis kūrėjas šį kartą savo žvilgsnį nukreipė į kitus ne vien Lietuvoje gerai žinomus žmones – Gerąją Naujieną skelbusius Kristaus mokinius, apaštalus.
Vos įžengus į galerijos salę į akis krinta pieštukų galiukais pasišiaušusi lenta, primenanti senovinį kankinimo įnagį.
Pasak dailininko, tai jo kūrybinio kelio metafora – per penkis kūrybos dešimtmečius surinkti jo pieštukų likučiai, turintys priminti jogų naudojamą vinių kilimėlį. Šalia jos – provokuojantis V.Jurkūno klausimas žiūrovams: „Na, ar mokate piešti?“
Kai kurie tų pieštukų, matyt, naudoti ir parodoje rodomiems piešiniams sukurti.
Mat šį kartą savo pamėgtą tušą dailininkas iškeitė į juodą pieštuką ir anglį.
– Nusibodo nešvarūs politikų darbeliai, kad nuspendėte pasimėgauti šventų žmonių darbais? O gal manote, kad neretai įstatymų kūrėjai laiko save ne ką menkesniais tiesos skelbėjais už apaštalus? – paklausiau V.Jurkūno.
– Ponams politikams iki apaštalų dar toloka. Daugelį jų tiktų pavadinti nebent puolusiais angelais.
Apie apaštalus – visai kita kalba. Man pasirodė, kad jie yra nepelnytai užmiršti ir nedaug kam įdomūs.
Todėl ir pamaniau, kad reikia juos pagerbti.
– Gal Bibliją pasidėjote ant staliuko prie lovos?
– Labai panašiai. (Juokiasi.) Aš pats dažnai pagalvoju, iš kur ateina darbo sumanymas, idėja?
Ji būna kažkur ten Platono idėjų pasaulyje, o paskui pas mane nusileidžia ir pasako: „Vytautai, aš esu tavo idėja, tu dabar mane realizuok.“
Tiesa, kartais tą idėją, sumanymą įgyvendinus paaiškėja, kad to daryti nebuvo verta. Gal čia visai ne man turėjo kilti ta idėja, gal kam nors kitam?
Šį kartą akivaizdu, kad ji buvo skirta man. Tiesiog varčiau „Apaštalų darbus“ ir pamaniau, jog Naujojo Testamento evangelijų tekstai daugeliui žinomi atmintinai, o ir išpiešti daugybėje iliustracijų.
Jei pasižvalgai po Senąjį Testamentą, jame taip pat daugybė iliustracijų, be to, šių dienų žmogui pernelyg daug keistų ir negirdėtų dalykų.
O „Apaštalų darbai“ eina iš karto po evangelijų, bet jie ne taip nugroti, nors tai – labai įdomi kelionių knyga.
Iš karto turiu prisipažinti, kad savo piešiniais nesiekiau atskleisti šios Biblijos dalies turinio. Mane patraukė siužetas.
Paprastai savo darbams aš pats turiu sukurti pasakojimą, o šį kartą tas darbas jau buvo padarytas už mane. Labai patogu.
Taigi ėmiausi šio ciklo ne dėl kokio nors apreiškimo. Tiesiog man pasirodė, kad tai puiki istorija, kurią norisi prisiminti ir priminti kitiems.
– Esate užsiminęs, kad pirmiausia akis užkliuvo už vienos frazės, susijusios su stipriųjų gėrimų vartojimu. Ar tai tiesa?
– Mane sudomino viena vieta pačioje pradžioje, kur Šventosios Dvasios apimti apaštalai staiga pradėjo kalbėti visokiomis kalbomis ir žmonės nustebę į juos žiūrėjo.
Tuomet apaštalas Petras jiems ir ištarė: „Jūs nemanykit, jie negirti. Juk dabar dar tik trečia valanda dienos.“
Nepakartojama. Juk iš ryto normalus žmogus negali būti girtas (jų trečia valanda pagal mūsų laiką būtų devinta ryto).
Matyt, jei kalbėtųsi vakare, pasiteisinimas galėtų būti šiek tiek kitoks.
Supratau, kad apaštalai – tokie pat žmonės kaip ir mes, todėl ir piešti tapo paprasčiau.
Ten daug tokių įdomybių. Kai apaštalus įkiša į kalėjimą, ateina angelas ir atidaro duris. Tačiau muštynėse jis nepasirodo ir nepadeda. Čia jau pačių apaštalų reikalas.
Kai apaštalai dėl ko nors susiginčija, prieina du vyrai baltais drabužiais. Iš karto pasidaro aišku, kad visų kitų drabužiai nebuvo balti.
Taip atmetimo būdu ir randama tiesa.
Beje, mane visuomet stebino posakis – nuoga tiesa. Labai įdomu, kaip ta tiesa atrodo nuoga? Mano manymu – daug geriau ją būtų vis dėlto kaip nors įmantriai aprengti – meniškai. Taip ir menai be istorijų būtų labai nuobodūs. Tų istorijų reikia.
Dar kirba mintis pasinaudoti ir Jameso Joyce’o „Ulisu“, kurio personažas Leopoldas Bliumas visą dieną vaikšto ten ir atgal po Dubliną.
Mano pieštinėje versijoje jis vaikščiotų po Vilnių. Visas gyvenimas – lyg viena diena.
– O kaip nusprendėte, kurias iš apaštalų istorijų piešite? Juk nemažai jų primena siaubo filmą – tai užmėto akmenimis, tai žmogus miršta kirmėlių suėstas arba vienišas plūduriuoja ant laivo nuolaužų.
– Labiausiai mane domino judesys. Kaip viena situacija virsta kita.
Juk visi „Apaštalų darbai“ – tai virsmo istorija. Saulius tampa Pauliumi, žydas – krikščioniu, pranašas – kankiniu.
Todėl norėjosi piešti tokį veiksmą, kuris jau prasidėjo, bet nežinia kuo baigsis.
Petro keliamas luošys stojasi, bet dar neaišku, ar sugebės paeiti. Tai lyg žingsnis per slenkstį į kitokią būtį. Luošys prašo išmaldos? Kelkis ir eik. Gausi sveikatą, bet prarasi įprastą pragyvenimo šaltinį.
Pavyzdžiui, apaštalas Pilypas krikštija eunuchą iš Etiopijos. Subrido abu į vandenį, o kai pakrikštytas eunuchas pakėlė galvą – Pilypo jau nebėra. Išnyko.
Arba Stepono užmėtymas akmenimis – tai akivaizdi tiesioginė demokratija.
Jei kas nors koneveikia Dievą, tai mes jį sutvarkome. Juk visas Jeruzalės Alyvų kalnas nusėtas akmenimis. Ten toli ieškoti nereikia. Tai ne pas mus, kur žolytė visur auga.
Kol į Steponą mėto akmenis, žudikų drabužius saugo Saulius.
Kitame mano piešinyje Saulius jau virsta nuo arklio, bet ant žemės dar nežnektelėjo.
Yra labai geras Caravaggio paveikslas, kuriame nutapytas Saulius, Dievo šviesos parblokštas ant žemės ir apakęs.
O aš norėjau nupiešti jį dar nenukritusį, jo šešėlis dar matyti ant žemės.
– Kodėl šalia piešinių eksponuojate eskizus? Juose ypač ryškus judesys?
– Na, ne visiems piešiniams prireikė eskizų. Man norėjosi parodyti ne tiktai rezultatą, bet ir ištakas.
Matote, kaip yra. Jei pieši žmogų, turi atsižvelgti į anatomiją, jei nenori, kad kvailai atrodytų.
Todėl kartais tenka nusipiešti net kelis eskizus, kad vaizdas neatitrūktų nuo žemės.
O kartais eskizu viskas ir baigiasi.
Norėjau nupiešti piešinį, kuriame Paulius sugrįžta į Jeruzalę ir atgailaudamas nusiskuta plaukus. Pamaniau, kad būtų labai gražu parodyti, kaip jis skutasi galvą.
Buvo eskizas, bet pavargau paišyti, taigi jis liko nenupieštas.
– Tačiau šį kartą jūsų piešiniai ypač atitrūkę nuo žemės. Nėra tokios įvairių detalių gausos kaip jūsų karikatūrose ar kituose piešiniuose.
Gal religinė tema vertė rinktis kiek abstraktesnę, labiau apibendrintą raišką?
– Atsimenu Algimanto Švėgždos ofortus. Pievos, architektūra. Stebėjausi, kad tiek mažai ten yra visokių brūkšniukų, nes aš tokius dalykus piešdamas dvigubai daugiau būčiau pribraukęs.
Panašių minčių sukėlė ir Georges’o Seurat piešiniai anglimi. Juose pilkesnė spalva išgaunama sumažinus juodų taškučių.
Susidomėjau, koks galėtų būti minimalus piešinys, kiek reikia brūkšnelių arba taškučių, kad galėtum suprasti, kas pavaizduota, – akis, žmogaus veidas, jo šešėlis, šuo.
Norėjau rasti tą minimumą, kuris duotų maksimalų efektą.
Tad ir pabandžiau minimaliomis priemonėmis, vengdamas tokių dalykų kaip kontūras, išgauti formą, perspektyvą, apimtį.
Tiesa, man tai toli gražu ne visur pavyko.
Įsibėgėjęs pradėjau piešti per daug. (Juokiasi.)
– Surengėte piešinių parodą. O kokie buvo pirmieji jūsų piešiniai vaikystėje, kuriuos prisimenate?
– Tai buvo toks namukas, trobelė su iš kamino rūkstančiu dūmu ir laivas, plaukiantis su išskleistomis burėmis.
Aš buvau įsitikinęs, kad du dalykus jau moku piešti, – namą ir laivą.
Taip ir ėjau pirmyn, vis po truputį dar ką nors išmokdamas nupiešti. Kol beveik galiu pasakyti, kad galiu nupiešti ką tik noriu.
Sako, kad baltoje spalvoje telpa visa vaivorykštė – visos spalvos, o kas lieka juodoje?
Šį kartą dar paišiau juoda spalva, bet toliau paišysiu spalvotai.
Kas bus – tas. Pamatysite kitoje parodoje, kai švęsiu net du jubiliejus – 75 metų ir 50 metų kūrybinio darbo.
